Bent šiek tiek, bent šį tą prisiminkime apie legendinį Telšių Kikilą, Juozą vardu. Seniai miręs. Anų laikų Telšiai be Kikilo būt buvę ne Telšiai! Jis darė Žemaičių sostinę žemaitiškai garsią.
Janina Zvonkuvienė
(Tęsinys. Pradžia Nr. 87,88, 89,90)
Pradžia – portretas
Tikriausiai nerastume vyresniosios kartos telšiškio, kuris neturėtų ką pasakyti apie Telšių Kikilą. Ne vien apie jo šposus, skutekliukus, ciravojamas adatas… Jis buvo ne tik kvieslys į futbolo rungtynes, bet ir didis sirgalius.
Pargrįžti prie prisiminimų apie Telšių Kikilą, apie šį išskirtinį Žemaičių sostinės personažą paskatino veik atsitiktinumas: sklaidydama iš paties Autoriaus dovanų gautą 2024 m. išleistą knygą „Adolfas Kišonas. Dailininkas, dendrologas“, aptikau čia ir nutapytą Juozo Kikilo portretą.
Tai itin puikus faktas! Telšių Kikilas yra įamžintas meno kūrinyje! Dailininkas Adolfas Kišonas nutapė itin gyvą, tik tam personažui būdingos išraiškos ir nuotaikos portretą. Pagarba ir padėka p. Adolfui! Jūs nepavėlavote pagerbti unikalų Žemaičių sostinės personažą.
*
Per knygos pristatymą Telšių bibliotekoje Juozo Kikilo portretas kabėjo priekyje, centre. Kaip gi „neprireiks“ ir nusifotografuoti prie jo! Paskelbus nuotrauką feisbuke, atskriejo pirmieji neraginti, neprašyti prisiminimai apie legendinį Telšių Kikilą.
*
Žmonės turi ką gražaus pasakyti
Atsivertus internetą, ir ten gražių dalykų apie Telšių Kikilą yra. Jausmingiausi prisiminimai profesoriaus Alfredo Bumblausko. Net jaudinantys, romantiški. Tai gražu. Labai gražu! (Nors šis profesorius ir turi kai kurių moralinių pražangų telšiškių žemaičių atžvilgiu. Beje, ir Kikilą jis vadina valkata. Nors tai gal žiniasklaidos paskaninimas. Nebuvo valkata. Turėjo namus.)
Paprašius per feisbuką daugiau prisiminimų apie Telšių Kikilą, suplaukė jų nemažai. Ir tik vieną, trumputį, žymaus telšiškio rašytą, pavadinčiau negeranorišku. Tiek to. Daug neutralių prisiminimų apie Kikilo išsinarstymus, akių išvertimus, sliekų laikymą tarp dantų, moterų „auklėjimą“ nevilkėti vyriškų kelnių… Bet yra labai rimtų, gražių prisiminimų, kuriuos pateikė geranoriški žmonės. Gal po šių prisiminimų atsiras ir kitų, tų reikalingiausių.
*
„Ons nebova bluogs“
Milda Jonuškienė, kilusi nuo Žemaičių Kalvarijos, seniai gyvenanti Telšiuose, pirmiausiai apsidžiaugė ta dažniausiai skelbiama mums nežinomo autoriaus nuotrauka, kur centre stovi Telšių Kikilas tamsiu viršutiniu drabužiu, laikantis juodą „tašę“, kur jis žiūri atsisukęs nepatenkintas – ko čia jį fotografuoja! Jis apsirengęs… taip jau rimtai… O moterys – vien vasariniais chalatėliais. Šioje nuotraukoje p.Milda dar visus pažįstanti. Kurių jau seniai nebėra. Jos mama Jadvyga Smilgevičienė, ciocė Stanislava Miltenienė, pusseserė Janina Miltenienė. Ji arčiausiai Kikilo. Čia esąs tas namas, kuris stovėjo arti Respublikos gavės, jau netoli autobusų stoties. Dabar tas namas nugriautas. Toje vietoje padarytas takas iš Respublikos gatvės į „Norfą“.
*
Kol namas stovėjo, kol čia gyveno paprastos, nuoširdžios žemaičių šeimos, geros moterys. Daug kas užeidavo pasidėti daiktų. Atvažiavus iš kaimo, sunku po miestą vaikščioti su nešuliais. Moterys priimdavo.
Tankiai užeidavęs ir Juozas Kikilas. Ar pasidėti ką nors, ar šiaip pakalbėti. Čia jis visada buvęs savas. Visada nuoširdus, kultūringas. „Ons nebova bluogs žmuogos. Ons tėkra, ka bluogs nebova. No tik tuos anuo baikas! Nieka niekam nie bluoga darės. Nieks nie unt anuo kon bluoga šnekiejės. Liūb ir pri vėina stala čė pavalgys. Vėsomet ons atslygindava. Kou gražiause.“
*
Milda Jonuškienė gerai žino ir senosios Telšių autobusų stoties gyvenimą. Ji apie porą metų dirbo konduktore. Dažnai matydavo ir girdėdavo Kikilą autobusų stotyje. Ir nieko bloga niekada iš jo pusės nebūdavę. Tik tiek, kad jis toks ne kaip visi… Garsiai žemaitiškai kalbėdavo, pašposyti labai mėgo. Jis tik skleidė gerą ūpą, prablaškydavo nusiminusiųjų mintis.
Prezidėnts…
Telšių kilmės aktoriaus Viliaus Kirkilionio prisiminimai, parašyti žemaitiškai: Kikėls buva Telšiū prezidėnts. Tonke tep vadindava. Nors atruodi kap ubagielis, bet saka, kad bova baguots. Mama pasakuoji, kad karta, vasaras metu, Kikėls parein numėj po „darba“… Gyvena trobelie už miesta, pri žvyrdoubis. Vejz, ka iš anuo trobos kamina rūkst dūmielis. Kažkas vasaras metu užkūri pečius. Lek par laukus rėkdams, kaukdams… Pasakuoji, ka uns sliepi daug pinigu kamini.
I koks pagrabs be Kėkila! Pasakuo, ons buva etatinis budyniu budietuos, žvakių karpytuos. Nuori nenuori – ateis. Vuo už darba jimdavo cepelinas. Saka jiedrus bovės. Galieji sujiestė 10 štuku. Vėina susėkiš už vėina žonda, kėta už kėta žonda. I sied kap kuoks „hamiaks“.
O koks pudbalielis be Kėkila! (Futbolo rungtynės.) Sėdiedava par rungtynės pėrmuo eilie… i lunkstydava vakam malūnelius iš „Primas“ pakieliu. Eso gavės ir aš tuoki malūnieli. Vo tep tata.
Da ons bova Telšiū vaikščiojonti reklama. Kap daba gėrdo: „Pudbalielis atvažiava!.. Taisau lietsargius! Skuteklele… Ciravuojamas adėtas…“
*
Nemėgo fotografų
Vitalija Bagdonienė perpasakojo savo Tėvelio Adolfo Kišono, Juozo Kikilo portreto autoriaus, atsiminimus. Žemaitiškai. Mona senuolis papasakuojė tep: Telšē be Kėkėla bova ne Telšē!
Gyvena uns Plungis gatvie. Nešiuodava plakatą api futbala rungtynis šūkaudams… kvėisdava žmuonis futbala veizietė… Pats ons dėrba i pardaviniejė skuteklelius. O kap kuoks žmuogus ton skuteklieli nusiperk, sakydava, ka da i akmenieli galio atrytė. Uns kažkap gurkteldava, ir tas akmenielis… jau saujuo! O tas akmanielis būdava nauduojams rūkuoriams žiebtuvieliou (bėndzėnūpka) uždegtė…
Dėl tuo akmėnelė Kikėls bova gauduoms milicininku. Da mokiejė akį išverstė… Gaudydava muotriškas po torgo, katruos būdava so kelniem i sakydava, ka sukarpys tas kelnės. O paskou jau siūlydava pinigų sijuonou nusipėrktė…
Da ons dėdelė nemiega paveiksloutėis. Tujau pat nusisuk, je kas taikuos… Numirė uns… Gera senuolis nebžėna… Bet lygtai bova svaigalų prigėrdyts.
Nu vuo tėik žiniū. …Kažėn, kor anuo kapielis yr?..
Gal da kas kon žėna, būtom iduome.
*
Išgelbėjo žmogų
Štai kokį svarbų epizodą papasakojo Steponas Kubeckas.
Buvę jau į karo pabaigą. Du vaikiščiai vaikštinėję palei ežerą. Pribėgęs Kikilas davęs valtį, į ją sėdo žmogus. Nuirklavę jie valtį prie Masčio ežero salos, į nendryną. Ten žmogus pasislėpė.
Vokiečiai gaudė vyrus išvežti darbams į Vokietiją. Telšių Kikilas jį išgelbėjo. Gal kas žino daugiau apie tai?
Istorinis epizodas. Ir tokių, ko gero, buvo ne vienas.
Reklamos „direktorius“
Viktoras Tekorius pavadino Telšių Kikilą pirmuoju ir užtikrintu „reklamos direktoriumi“. Kita jo stipri savybė – darė tvarką, kad moterys vilkėtų ilgokus sijonus, o ne vyriškas kelnes.
*
Tautodailininkas iš Plungės rajono Vytas Jaugėla teigia, kad Telšių Kikilas labai plačiai ir ilgam išgarsino Telšius.
Telšiai be Kikilo esą nebe Telšiai.
Apie Telšių Kikilą buvusios pasakojamos ne išgalvotos, o tikros istorijos. Kuriami buvo tik anekdotai. Kikilas – tai tikra ir neprilygstama Telšių įžymybė. Paprašytas, Vytas Jaugėla pasidalino ir platesniais prisiminimais apie Juozą Kikilą.
*
Ar jį vienuoliai augino?
Vytas Jaugėla samprotauja, kad, jeigu žmonės kalbėdavę, jog Telšių Kikilą yra auginę vienuoliai, tai galbūt taip ir buvo. Kas bepasakys! Be jo giminės palikuonių, artimųjų, jeigu jie domėjosi savo išskirtiniu gentainiu, to niekas galėjo ir nežinoti. Vytas samprotauja, kad dėl vienuolių galėję būti tiesos. Jaugėla pats kartą matęs Telšių Kikilą Kalvarijos atlaiduose. Buvęs jis kartu su vienuoliais iš Plungės. Su jais jautėsi savas. Vienas vienuolis buvęs įdomus, turėjęs prisijaukintą žvirblį, visų akivaizdoje lesindavęs tą savo žvirblį iš saujos… Tai gal šis vienuolis mokėjo ir ko nors daugiau, kas ir Kikilui pasirodė įveikiama…
*
Žemaičių Kalvarijoje per didžiuosius atlaidus Telšių Kikilas užsiimdavęs atitinkamą vietą prie šventoriaus. Sėdi – kojos jo išnarstytos, šalia kriukiai. Sėdi, poteriauja… Po kiek laiko paima kriukius, atsistoja. Paskui tik švyst! kriukius į šonus ir nueina sau sveikas lyg niekur nieko. Taip tatai demonstruodavęs atlaidininkams, ką gali – kad „įvyko stebuklas“…
Dar ten pat Kalvarijoje Telšių Kikilas rodęs savo kitus šposus. Mokėdavęs „iššokdinti“ lauk savo akį ir atgal ją į vietą įtaisyti.
*
Tuos savo šposus su akimi rodęs ne tik per atlaidus Kalvarijoj, bet ir bet kur kitur. Atvažiuodavęs Vytas Jaugėla iš Varnių rajono (yra toks buvęs) į Telšius pendzelių, dailės teptukų, pirkti. Tais laikais, neseniai po karo, visur visko trūko. Telšiuose prekyba buvus geresnė. O ir menų mokykla čia buvo, tai daug reiškė.
Gavo pendzelių, vaikšto po miestą. Prie kažkurios krautuvės Telšių Kikilas žvejybos kabliukų siūlo. Ir tų juk trūkumas buvo. Susirinkę vyrų. Priėjus arčiau, Kikilas gniaužo saujoje kabliuką ir liepia išmušti iš saujos. Jei išmuši – kabliukas tavo. Niekam nėra pavykę ką nors iš Kikilo saujos išmušti. Tada Kikilas pats sau „įmuša“ kabliuką į akį. Akis ištįsta… Bet netrunka tą savo akį atgal į vietą įmurdyti. Nustebindavo, prajuokindavo. Bet blogo jis niekam nedarė.
*
Pasak Vyto, su juo mėgę bičiuliautis, juokauti pageriantys to meto kariškiai. Dažniausiai alaus užeigoj prie Telšių autobusų stoties. Gal į alų samagono įpildavo… Ten per tuos kariškius, norėdamas pasirodyti, nepasiduoti, vargšas Telšių Kikilas ir galą gavo. Būtų gal daugiau šimto metų gyvenęs, – apgailėjo Vytas Jaugėla tokios garsiojo Telšių Kikilo baigties.
(Bus daugiau)
