Bent šiek tiek, bent šį tą prisiminkime apie legendinį Telšių Kikilą, Juozapą vardu. Seniai miręs. Anų laikų Telšiai be Kikilo būt buvę ne Telšiai! Jis darė Žemaičių sostinę žemaitiškai garsią.
Janina Zvonkuvienė
(Tęsinys. Pradžia Nr. 87, 88, 89, 90, 91, 92, 93, 94, 95)
„Do tozėno klecku lašinietu“
Visa Jūzapėlio kalba buvusi žemaitiškai paprasta, bet be piktžodžių. Niekada nesikeikė ir jokių nešvarių žodžių nesvaidė. Niekur ir niekada! Jei kalbėjo, tai raiškiai, įdomiai, žemaitiškais palyginimais viską nusakydamas.
Kai užaugo, sutvirtėjo, tolimų žmonių jau Telšių Kikilu vadinamas buvo, Jūzapėlis tikrai turėjęs aukštą tuščiavidurę aliuminę lazdą. Ir iš tiesų joje laikydavęs kruopščiausiu savo darbu uždirbtus metalinius rublius. Pripėiliavodavo vakarais. Skutekliukai, žvejybos kabliukai, ciravojamos adatos storam vilnoniam siūlui įverti, naminėms vilnonėms kojinėms adyti. Akinių rėmelius, lietsargius taisė. Ir vis pašposyti žmonėse mėgęs. Kol maža buvus, Staselė pamanydavusi, kad gal kas atsitiko Jūzapėliui, kad jis ant žemės parkrenta… O jam tik norėjosi pašposauti, palinksminti žmones. Prašydavo Jūzapėlis išvirti jam lašinietu klecku. Klausdavusi Staselė, vuo kėik tau anūn išvėrtė? Atsakydavęs, kad… do tozėno. Taigi du tuzinus. Dvidešimt keturis. Visada sumokėdavęs. Kaip priklauso! Angelė Labokaitė-Budginienė prisiminė, kad Jūzapas užeidavo į Telšių valgyklą, kur restorano „Germantas“ pirmame aukšte buvo, ir… susikraudavo sau žmonių palikus maisto likučius. Jūzapėlis vienišas, be gaspadinės. O čia geriausias šviežias maistas bus išmetamas… Tai Jūzapėlis ir pavalgydavo.
Mirė 1971 m. rudenį
Stanislava Kristutytė-Vandzinskienė, jau einanti 88-uosius metus, gerai prisimena tą dieną, kai Juozapas Kikilas, Telšių legenda, mirė. Tai buvo ne žiemą, ne. Tenka atsiprašyti, kad šiek tiek netikslus buvo pirminis užsiminimas apie Telšių Kikilo mirties laiką. Tai buvę rudenį. Staselė sako, „tujau paveizieso į duokumėntus…“ Taigi pažvelgs į dokumentus… Kai gyveno Telšiuose, Kikilo kaimynystėje, Stanislavos vyras Edvardas Vandzinskas buvęs gatvės komiteto pirmininkas. Turėjęs visų aplinkinių gyventojų sąrašus. Prie jų buvo ir įvairių datų. O ir pati Stanislava nuo seno mėgusi, įpratusi iš karto užsirašyti įvairius svarbius įvykstančius įvykius. Ar šeimoje, ar šalyje, ar pasaulyje.
Tą dieną Stanislava Vandzinskienė gerai įsidėmėjo, nes tada buvęs susirgęs jos vaikas Virgutis. Kvietė greitąją. O ši kaip neatvažiuoja, taip neatvažiuoja. Kai pagaliau sulaukė, klausia, ko taip vėlavo. Tai ir pasakė jai, kad Kikilas mirė, kad gaivino, prie jo buvo. Kad nieko nebegalėjo padaryti. Jau buvę per vėlu. Niekas laiku nepastebėjo, nepadėjo jam.
Tylus, ramus pagrabas
Laidojo Jūzapėlį sesuo Elena Kikilaitė-Stanišauskienė. Labai kuklios buvo jo laidotuvės. Juk savo šeimos jis neturėjo. Taip ir mirė viengungis, senvaikis. Apie pagrabą niekas niekam plačiai nepranešinėjo. O ir mados nebuvo į laidotuves kviesti. Jei kaimynai sužino, kits kitam praneša, tai patys ateina. Stanislava Vandzinskienė su savo vyru Edvardu Vandzinsku dalyvavo laidotuvėse. Dar kelių kiemų kaimynai buvę. Ir viskas. Palaidojo į šeimos kapą senosiose Telšių kapinėse. Ant kalno. Netoli tos vietos, kur kartais kapinėse Mišios aukojamos būdavo. Žino gerai p. Stanislava, kur Kikilų šeimos kapas. Bandė detaliai nupasakoti. Pati, kol vaikščiojo, vis lankydavosi Telšiuose, vis ir į senųjų kapinių kalną kopė savo brangių žmonių, buvusių kaimynų aplankyti. Stanislavai Vandzinskienei nesą brangesnės pasaulyje vietos ir brangesnių žmonių kaip Telšiai ir telšiškiai. Tik taip likimas susiklostė, kad jau penkiasdešimt metų gyvena Mažeikiuose.
Pusė Telšių skolingi liko
Pritilo Telšiai, palaidojus Jūzapėlį. Labai pritilo. Gal kam sąžinė dėl jo mirties ramybės nerado… Gal ir ne. Žmonės juk su nevienoda sąžine. Stanislava Vandzinskienė prisiminė, kad kaimynai iš Jūzapėlio, iš Telšių Kikilo, pinigų skolindavosi. Visi! Ir šis skolindavo visiems. Ir po penkis, ir po dešimt, o kitąjam ir visus dvidešimt rublių. Tada pinigai turėjo didelę vertę. Ne tik kaimynams skolindavo, ir kitiems telšiškiams. Kai Jūzapėlis mirė, pusė Telšių likę jam skolingi.
Ir svarsto Stanislava Vandzinskienė taip: jei kas surinktų bent pusę, na, tegul ir bent penkioliktą dalį tų pinigų, kuriuos Juozapas Kikilas (Telšių Kikilas) buvo paskolinęs kaimynams, kitiems telšiškiams – išeitų kas nors gražaus jo atminimui Telšiuose pagerbti. Žinoma, tie kurie buvo skolingi, jau bus mirę. Bet gal yra palikuonys, kurie žinojo apie skolą.
Daktarą minėjo lyg šventąjį
Teisūs buvo tie „Kalvotosios Žemaitijos“ skaitytojai, kurie iš savo tėvelių pasakojimų žinojo atvejį, kaip Kikilas vokiečių laikais neklausęs su lopeta dirbti, priešinęsis savo būdais. Įsilandinęs sliekų į nosis, akį „apvertęs“, koją išnarinęs ir gulįs… Kad būk tai vokiečių kariškis persigandęs ir ėmęs šaukti „raus!“… O kai kas priduria, kad į ligoninę išvežę…
Stanislavos Kristutytės-Vandzinskienės mama Petronėlė Viskontaitė-Kristutienė, gim. 1912 m., prisimindavusi, kad telšiškiai tikrai būdavę varomi… kasti tų duobių (kaip baisu, kaip liūdna…), kur vokiečiai šaudė žydus ištisomis šeimomis, net su vaikais… Pasakojusi Kristutienė, kad ten, kur prie Rainių buvo šaudomi žydai, buvęs atvarytas ir verčiamas duobę kasti Telšių Kikilas, Jūzapėlis. Greičiausiai jis protestavo „savo sugebėjimų“ būdu. Sliekais į nosį, kojų išsinarstymu… Pasakojusi, kad įpykę vokiečiai buvę pasirengę… sušaudyti ir Kikilą. Jį kaži kokiu būdu išgelbėjęs tik garsus Telšių daktaras Zinkovičius (ar Zenkovičius). Kaip, kokiu būdu tai įvyko, sunku pasakyti. Daktaras kažką ilgokai pakalbėjęs su vokiečiais, ir šie atlėgę. Nesušaudė. Taip ir nekasė Kikilas duobių vokiečių sušaudomiems žydams. O pats gyvas likęs tik dėka garbingojo Daktaro. Vėliau visą amžių jau Staselei Vandzinskienei Telšių Kikilas, taigi Jūzapėlis, prisimindavęs: „Kad ne daktars Zinkovičius, monės senee gyva nebėbūtom…“ Šį Daktarą lyg šventąjį minėdavęs. Gal kilnusis Daktaras žinojo dar kažką svarbaus apie Kikilą, ko jau nesužinosime. Yra ir muzikės Irenos Nakienės prisiminimai, kad tarp Telšių Kikilo ir garsaus inteligento daktaro Zinkovičiaus buvo kažkoks ryšys: Kikilas jo namuose būdavęs gausiai pavaišinamas. Išgelbėjęs Jūzapėlio gyvybę, kilnusis Daktaras nepamiršo jo ir toliau.
(Bus daugiau)
Esu iš tų, kurie dar prisimena Kikilą, nes tuo metu mes gyvenome Plungės gatvėje netoli nuo jo namo. Primenu jį einantį gatvėmis ir šaukiantį: “Skuteklelia, cieravuojima adatas, akinius, lietsargius pataisau !” Jis buvo lyg ir kažkoks savanoris žmonių linksmintojas tais sunkiais laikais. Dabar gerb. J. Zvonkuvienės dėka vėl prisiminę Kikilą mano amžininkai turi tokių pasiūlymų: 1. Plungės gatvę pervadinti Juozo Kikilo vardu, 2. Prie jo buvusio namo prikalti atminimo lentą , 3.Išleisti knygą apie jį, 4. Menininkai galėtų sukurti skulptūrą, vaizduojančią Kikilą. 2026 metais bus 120 metų nuo Kikilo gimimo.