Bent šiek tiek, bent šį tą prisiminkime apie legendinį Telšių Kikilą, Juozapą vardu. Seniai miręs. Anų laikų Telšiai be Kikilo būt buvę ne Telšiai! Jis darė Žemaičių sostinę žemaitiškai garsią.
Janina Zvonkuvienė
(Tęsinys. Pradžia 2024 m. Nr. 87, 88, 89, 90, 91, 92, 93, 94, 95, 96)
Užaugo įdomus. Išgarsėjo
Stanislavos Vandzinskienės mama Petronėlė Kristutienė matydavusi, kaip toji pamotė, stambi aukšta moteris, eina gatve, bėga Jūzapėlis šalia, o ji kad duoda, kad duoda jam kumštimi per galvelę. Ar toji „stepmother“ pati be meilės auginama buvo, ar šiaip charakterio bėdų turėjo – jau niekas nepasakys. Bet pats visagalis šiandienis internetas „žino“, kad Kikilui teko būti su pamote. Bet, kaip sakoma, abu „po Dievo teismo“. Ir Aukščiausiasis abiem jau viską yra atleidęs. Tesiilsi Ten…
*
Tikrosios Jūzapėlio motinos vardas buvo Marijona. Paprastai tariant – Marija. Štai kodėl taip brangi ir nuolat Jūzapėlio lūpose skambėjusi buvo giesmė „Marija, Marija…“ Šia giesme našlaitis Jūzapėlis tarsi kalbėjosi su savo Motina, esančia Danguje. Jai, Danguje esančiai motinai, toji giesmė buvo lyg dovana, siunčiama iš žemės, iš sūnaus Jūzapėlio lūpų. Ilgėdavosi savo motinos. Visą gyvenimą. Gerai žinau tą gilų, skaudų ilgesį. Patikėkime, kad Jūzapėlis, giedodamas šią giesmę, giedojo ją savo motinai. Taip kalbėjosi su savo miela mama, kurios meilės jam taip trūko. Žinodamas, kas yra meilė ir nemeilė vaikams, dirbo ir dalino Telšių miesto vaikams vėjo malūnėlius… Žinojo, kad dalina jiems džiaugsmą ir… savo užslėpto ilgesio, užslėptos meilės jiems.
Ši giesmė guodė jį. Rūsčios moters užguitas, net gatvėje mušamas, Jūzapėlis gal turėjo didelių kompleksų, iš kurių ne taip lengva išsivaduoti. Gal dėl to ilgai nepasitikėjo savimi. Gal. Juk taip ir liko nevedęs, be savo šeimos. Vis tiek užaugo įdomus žmogus. Garsino Telšius. Iki šiol Telšiuose, kad ir jo nemačiusiems telšiškiams, jis tebėra „labai girdėtas“ žmogus. Klausinėjau pati pusamžių praeivių. Taip ir atsakydavo: nebematėm jo gyvo, bet žinom, kad toks buvo.
*
Dabar, jau šį tą sužinoję apie Jūzapėlio gyvenimą, kumščius, sužinoję mylimiausią jo melodiją, matome visai kitokį Kikilą, nei tą garsiakalbį turgaus šurmulyje, nei plakatą prisisegusį, po Telšius einantį, į renginius kviečiantį, nei ilgakelnes moteris žirklėmis „kibinantį“ Telšių Kikilą. Jis – Jūzapėlis. Įsitaisydavo tylus į nuošaliausią Kristučių namų kampą, sako, tik jo plika galvelė šviečia. Ir jis vis pyliavoja ir pyliavoja su pilyčia savo dirbinėlius, niūniuoja „Marija, Marija…“
*
Šviesuomenės Meilėje likęs
Praėjo jau nemažai dešimtmečių, kai Telšiai nebeturi savo legendinio Kikilo. Bet kaip gyvai, kaip įspūdingai ir šviesiai jį prisimena šviesios dvasios žmonės.
Šviesuomenė Telšių Kikilą prisimena Meilėje. Toje savo sielos dalyje, kurioje gyvena nemari Meilė kraštui savam, gimtinei, prigimtinei kalbai, žmonėms. Ir ypatingesnėms asmenybėms.
Viliaus Kirkilionio, Irenos Nakienės, Salomėjos Burneikaitės, Birutės Petraitienės, Jadvygos Vasiliauskienės, buvusios Telšių Kikilo-Jūzapėlio kaimynės Stanislavos Vandzinskienės prisiminimai patys šviesiausi. Ypatingai Kultūros magistrės Irenos Nakienės. Ji per kitą asmenį sužinojusi, kad ieškau prisiminimų apie Telšių Kikilą, pati paskambino. Dar ir pakartotinai…
*
Šiandienė Kultūros magistrė Irena Nakienė nupasakojo visą maršrutą, kuriuo Telšių Kikilas apeidavo, vos naują afišą apie koncertą ar vaidinimą kultūros namuose gavęs. Pasiekdavęs pirmiausiai Girininkiją, iš ten Muziejaus gatve iki autobusų stoties. Visur pakeliui aiškina kiekvienam sutiktam, kas bus nauja, kas įdomu ir kad būtina nueiti. „Eikiėt, ateikėt vėsė! Nesėgailiesėt! Bus vėsuokiu prajuovu!..“ Autobusų stotyje pailsėdavęs, ten ilgėliau pabūdavo. Dar nepamiršdavo ir savo baikų. Tada eidavo iki ligoninės, poliklinikos, ten visada žmonių yra. Ir šie Kikilo apšviesti būdavo. Tada pareidavo į Respublikos gatvę, į Katedros aikštę, paskui žemyn „unt tarnspuorta“, Tryškiu gatve iki Anulėnų. Iš ten pargrįždavo į geležinkelio stotį. Pailsėdavo. Čia prieš bet kurį traukinį irgi būdavo daug žmonių. Gatvėje prie bet kurio prieis – „A to žadi atetė? Atėk būtėniause!..“ Pareklamavęs, išaiškinęs, ką reikia, pareidavo Kęstučio gatve atgal į centrą, į kultūros namus.
*
Ir taip prieš kiekvieną svarbesnį renginį Kikilas tiek apeidavo. Pėsčiomis! Dabar su mašinytėmis būtų darbo tiek apvažiuoti. Kikilas pėsčias! Su kultūros, sporto ir bažnytinių atlaidų garsinimu, aiškinimu. Reikėjo turėti užsidegimo tam. Ir sveikatos. Beje, ėjimas, grynas oras – sveikata. Bet galima įsivaizduoti, kaip iš tiesų jis išalkdavo…
*
Dar daug ką turėjo papasakoti Irena Nakienė apie Telšių Kikilą. Ateidavęs jis į kultūros namus ir tą dieną, tą vakarą, kai jo reklamuotas renginys turėjo įvykti. Stovėdavęs prie moters, kuri bilietus tikrindavo. Kikilas, su sau būdinga apranga irgi stovi. Pašposija… Pakomentuoja… Randa būdų vis kitaip pralinksminti. Vien žemaitiška jo kalba buvo.
*
Žmonėms tai pakeldavo ūpą. Ir tikriausiai džiaugdavosi pats, kad pasisekė daug žiūrovų sukviesti. Užeidavęs kartais į spektaklius. Yra buvę, kad paburbuliuoja, pareplikuoja. Bet nedažnai. Koks ten veiksmas ir kalba vykusi scenoje, kad Kikilas užgriaudė žemaitiškai „Neteisybė!“. Na, aišku, šiek tiek sutrikdė. Bet iš tolimos perspektyvos žvelgiant, tai jau tik šypsnį kelia. Atlaidžiai… Nes taip gyvenimą mylim, kad daug kas nebeatrodo taip svarbu, kaip kad atrodydavo, kai būdavom įsitempę dėl kokių nors menkniekių.
*
Irena Nakienė prisiminė dar išskirtinį reikalą su Telšių Kikilu. Toje vietoje, kur dabar stovintis Telšių savivaldybės pastatas, buvę gražūs senų laikų daktaro Zinkovičiaus (jei teisingai beprisimena pavardę) namai. Dviejų aukštų namas, kitas darbuotojų pastatas… Žydėdavo sodas gražus, terasomis kylantis į viršų. Augęs didelis gražus klevas. Viskas ilgai buvo išlikę. Lyg oazė pilkuose to meto Telšiuose. Atmena, kad daktaras dar gyveno. Buvęs orus smetoniškas inteligentas, aristokratiškos laikysenos. Ir visų ypatingai gerbiamas. Pats pirmasis turėjęs rentgeno aparatą, buvęs priimamasis pirmame aukšte. Ilgai dar ir po jo kabėjusi graži lentelė su užrašu „Daktaras“. Tai tas daktaras, kol dar gyveno, kiekvienais metais, apytikriai apie Atvelykio metą, nurodydavęs savo šeimininkei paruošti Telšių Kikilui cepelinų balių. Specialiai tik Juozapui Kikilui. Jūzapėliui. Kiekvienais metais! Paklodavo jam stalą. Bliūdas gražių garuojančių cepelinų, ir jis ten viešėdavo. Kokiais sumetimais tai buvo daroma, niekas nežinojo. Kartą klaususi Nakienė tos šeimininkės, kiek ji tam Kikilui išverdanti tų tarkavotų kleckų. Cepelinų. Atsakiusi, kad dvidešimt.
Dabar iš Stanislavos Vandzinskienės pasakojimo žinome, kad šis daktaras buvo išgelbėjęs Kikilui gyvybę. Ir toliau iš inteligentiško kilnumo… dalinosi su mažiau turinčiais. Garbingiausio daktaro namuose Telšių Kikilas būdavo priimamas pagarbiai ir išskirtinai pavaišinamas.
(Bus daugiau)
Leave a Reply