
Dainininkė Indrė Jucytė yra dalyvavusi ne viename muzikiniame televizijos projekte, nacionalinėje Eurovizijos atrankoje, dainų šventėse, vaidinusi miuzikluose. Žemaitijos sostinės publika ją pažįsta kaip puikią teatro aktorę savo muzikiniais pasirodymais, be to, papuošiančia ne vieną Telšiuose vykstantį viešą renginį. Su I. Jucyte kalbėjomės apie muziką, teatrą, kūrybą.
Stasys Katauskas
– Papasakokite trumpai apie save.
– Esu kilusi iš Salantų. Muzikinis kelias prasidėjo nuo pat mažens, lankant muzikos mokyklą, vėliau – Salantų meno mokyklą. Paskui teko mokytis Stasio Šimkaus konservatorijoje Klaipėdoje, kur baigiau klasikinio vokalo studijas. Baigiau ir muzikinio teatro studijas Vilniuje. Tačiau nutiko kažkoks likimo posūkis, dėl kurio atsidūriau Telšiuose, nors iki tol su šiuo miestu nebuvau susijusi. Dabar visą širdį esu atidavusi Telšių žmonėms.
– Teko matyti Jūsų pasirodymus įvairiuose miesto renginiuose, spektaklyje „Medėja“, koncertą kalėdiniu laikotarpiu. Kuo skiriasi pasirodymai koncertuose ir teatro scenoje?
– Teatre esi personažas, kuris kartais elgiasi vienaip, kartais – kitaip. Pavyzdžiui, kaip Korifėjas „Medėjoje“, kuris tarsi vidinis Medėjos balsas, jos veidrodinis atspindys. O scenoje esi savimi. Bet tuo pačiu juk tai, ką aš transliuoju žiūrovui, mano balsas, tai irgi esu aš. Mano balsas yra jungtis tarp manęs ir personažo. Ir balso prasme nedarau nieko kitaip nei koncerte. Žinoma, kurdamas personažą, turi kažką atrasti. Be to, man atrodo, kad kažkokią dalelę savęs vis tiek kiekvienas įdeda ir į personažą. Bet kokiu atveju tai yra kūryba.
– Klausantis įvairių atlikėjų, kartais kyla įspūdis, kad kai kurie pasižymi labai gera dainavimo technika, bet jų dainos vis tiek kažko lyg neperduoda. Būna ir atvirkščiai. Ką manote apie tai?
– Sakyčiau, pačiame klausime jau yra atsakymas. Techniką ir jausmą reikia sujungti. Ir čia kiekvienam labai skirtingai dėliojasi. Tai labai įdomu. Suprantama, kad kiekvieno atlikėjo atlikimas yra gerbtinas, bet dainuodamas žmogus arba pajunta, arba nepajunta, kiek jis perduoda, ištransliuoja to, kas eina iš vidaus, iš sielos. Save pačią man sunku vertinti, čia žiūrovas daugiau galėtų pasakyti. Juolab patys save juk kitaip girdime nei aplinkiniai. Pamenu, studijuodama Konservatorijoje esu girdėjusi pasakojimą, kad net Lučianas Pavarotis klausdavo, kaip jis skambėjo, nes žmogus pats save girdi kitaip nei aplinkiniai. Kai dainuoju pati, stengiuosi ištransliuoti žmonėms, ką galiu pasakyti savo dainavimu. Kartais gal net ir dingteli, kad nereiktų pernelyg susitelkti į dainavimo techniką. Kita vertus, ilgainiui kažkaip savaime viskas susidėlioja ir tą balsą gal kažkiek valdo emocija, kurią nori išreikšti, o ne pats kalbos aparatas.
– O kaip su baime? Juk bet kuris, net labiausiai patyręs scenos žmogus, vis tiek prieš pasirodymą jaučia jaudulį?
– Visą laiką jaučiu jaudulį prieš pasirodymą. Ir stresą. Nesvarbu, ar tereiks sudainuoti vieną dainą, ar suvaidinti spektaklyje. Ką darau? Bandau su tuo jauduliu susikalbėti. Nes jis yra ir vis tiek bus. Visas klausimas, kaip aš su tuo elgsiuosi, ar išeisiu į sceną išsigandusi, ar drąsi? Prieš pasirodymą stengiuosi susikaupti, įkvėpti, pasitikrinu, ar viską pasiruošiau, ar prisimenu žodžius. Žinoma, užplūsta adrenalinas. Galiausiai juk, kai jau esi scenoje, nebėra kur dingti. O viduje supranti, kad iš tikrųjų tu viską moki.
– Ar skiriasi ruošimasis teatriniams pasirodymams ir koncertams?
– Nepasakyčiau. Gal tik yra tas momentas, jog ruošiantis vaidinti spektaklyje, dalyvauja kur kas didesnis skaičius žmonių, kur kas ilgiau trunka repetavimas. Bet ir dainavimui turi ruoštis, apmąstyti, kokia bus muzika, ką veiksi, kaip atrodysi scenoje, kokią žinią žiūrovams pasiųsi. Juk ir klausytojai skirtingi, pasirodymo kontekstas ne visada sutampa. Vienaip bus ruošiantis pasirodymui privačiame renginyje, kitaip, kai dainuoji renginyje telšiškiams. Psichologiškai nėra skirtumo, ar tu ruošiesi spektakliui, ar koncertui.
– Ką daryti, kuomet publika laukia gerų emocijų, o atlikėjas tą dieną galbūt turi rūpesčių, kurių žmonės nežino?
– Ne kiekviena diena šventė, žinoma. Bet iš tikrųjų tai yra atlikėjo profesionalumo dalykai. Be to, veikia, kad dainuojant scenoje, visi tie rūpesčiai tam laikui pradingsta. Tarkim, kad ir Sausio 13-ąją teko dainuoti Ievos Narkutės dainą „Laisvė“, tu susitelki į tai, ką žmonėms nori pasakyti savo dainavimu. Kartais galvoju, kad visi esame susiję. Jei atlikėjas jaučia kažkokį džiaugsmą ar liūdesį, pajus ir žiūrovai. Yra lyg nematomos gijos. Pamenu, Kosto Smorigino mintį, kada jis sakė, jog verta žiūrėti, ką rodo teatras. Jeigu teatre yra daug skausmo ir liūdesio, reiškia jo yra daug ir pas žmones. Jeigu teatre daug meilės, šilumos, daug jos ir visuomenėje. Man tas labai įstrigo. Juk kartais tikrai verta nebijoti pasakyti, kad tau šiandien truputį liūdna. Ir išgirsi, kad, Dieve, ir man, ir man. Kaip gerai, kad su tuo liūdesiu ne vienas esu. Arba kai jauti džiaugsmą, o kitam kažko liūdna. Juk ir savo džiaugsmu kartais gali kitą užkrėsti. Pasirodymuose žiūrovams mes juk dovanojame savo emocijas.
– Dainuojate lietuviškai, angliškai, gal ir žemaitiškai. Gal dar kokia kalba dainuojate?
– Gruodžio 26-ąją prie eglutės dainavau dainą iš filmo „Gladiatorius“. Tekstas ten išgalvota, dirbtinai sukurta kalba. Pati tos dainos atlikėja Lisa Gerrard yra pasakojusi, kad ši daina lyg jos veikėjos pokalbis su Visata. Ten be galo svarbi emocija, joje slypi prasmė. Niekas nežino, ką ten tie žodžiai reiškia, bet joje žmonės girdi, kas jiems svarbu. O grįžtant prie dainavimo žemaitiškai, taip. Esu dainavusi Austiejos dainų.
– Gal ir pati kuriate muziką, rašote dainų tekstus?
– Bet tokia kūryba man labai jautri tema. Vis pasvajoju ir sau linkiu padaryti, išleisti savo dainas. Bet kol kas turiu tik mintis, fragmentus, trumpus epizodus. Iš tikrųjų, nors ateina į galvą kokie nors motyvai, dar nesu parašiusi nė vienos dainos. Kartais rašau tik tokius tekstus, kurių nežinau net kaip pavadinti. Lyg ateinantys suvokimai, kuriuos aprašau. Labai mėgstu stebėti gyvenimą, mėgstu savianalizę. Bet tai kita, nei muzika.
– Jums tikriausiai teko dainuoti ir choruose, dainuoti labai įvairią muziką. Ką manote apie liaudies dainas?
– Yra tekę. Bet labai seniai, daugiau mokykliniais metais. Žinoma, tos dainos yra mūsų protėvių mums paliktas turtas. Bet negaliu sakyti, kad su tomis dainomis labai draugauju.
– O sakralinė muzika?
– Sakralinė kaip tik artima. Bažnyčioje giedoti po tais skliautais, juk ten ir skambi kaip tas Korifėjas, gali perduoti, ką turi širdyje. Ir klausytis jos mėgstu, tarkim, tos pačios Lisos Gerrard, „Enyos“, „Enigmos“. Žinoma, ir gospelas, bliuzas, džiazas. Tiesą sakant, kai mokiausi S. Šimkaus konservatorijoje, ten dar nebuvo džiazo katedros. Jei ji būtų buvusi, manau, būčiau studijavusi džiazą. Nors baigiau klasikinį dainavimą, esu sopranas, grynai klasikinis dainavimas man kažkaip neprilipo.
– Ar yra tokia daina, kurios Jums dar neteko atlikti, bet labai norėtųsi?
– Yra. Štai Sausio 13-ąją Katedroje Karinių jūrų pajėgų orkestras grojo. Ir vienas kūrinys labai priminė Aistės Smilgevičiūtės dainą „Strazdas“. Pamenu, klausausi, orkestras groja ir mintyse aš dainuoju. Arba praeityje labai žymaus tenoro Enrico Caruso „O sole mio“. Laros Fabian, man labai patinkančios dainininkės dainą „Adagio“. Daug iš tikrųjų yra tokių dainų. Ir koncertą bažnyčioje labai norėtųsi surengti. Nors nedrąsu truputį, ar žmonės ateis dėl Indrės Jucytės.
– Turite dainavimo autoritetų?
– Tokių, kad norėtųsi daryti daugmaž taip pat, lygiuotis – ne. Norisi iš savęs semtis, eiti į sceną su savo veidu. Bet, be abejo, yra atlikėjų, kurioms jaučiu didelius sentimentus. Celine Dion, Whitney Houston, ta pati Beyonce. Kartais stebiu, kaip ji daro, kaip pavyksta išdainuoti tokias sudėtingas partijas ir tuo pat metu taip judėti.
– Jums teko dirbti ir su užsienio kūrėjais, tarkim, su kompozitoriumi Khocitašviliu iš Sakartvelo. Ką reiškia, susidūrus su žmogumi, kuris turi visgi kitokį kultūrinį kodą?
– Tai labai įdomu. Kai susiduria skirtingos kultūros, skirtingos sampratos. Kitą kultūrą per bendrą darbą pažinti, atrasti ką nors bendrą, visada gera. Ir aš manau, kad įdomu buvo ir jam. Bendravom, žinoma, angliškai. Aišku, ir režisierius kartais padėdavo. Bet tai labai įdomi patirtis.
– Gal norėtumėte ko nors palinkėti „Kalvotosios Žemaitijos“ skaitytojams?
– Norisi skleisti kuo daugiau šilumos, kuo daugiau meilės. Kad būtų šviesiau, kad žiūrovo širdis liktų paliesta ar per muziką, ar per vaidybą, ar tiesiog prasilenkiant gatvėje. Juolab tokiu tamsiu metų laiku.
– Ačiū už pokalbį.
Leave a Reply