Vienos knygos odisėja: iš XVIII a. Prancūzijos į naująją Žemaičių muziejaus „Alka“ ekspoziciją

Džiuginėnų dvaro ponų namo interjeras. Knygų spinta su pelėda.

Žemaičių muziejaus „Alka“ kolektyvas pastaruosius kelerius metus gyveno įtemptu ritmu. Kraustymasis į laikinas patalpas, naujos ekspozicijos kūrimas, sugrįžimas į atnaujintas saugyklas iš muziejininkų pareikalavo susitelkimo, prireikė kolegų pagalbos, pakuojant ir pervežant muziejines vertybes. Bet kartu tai buvo puiki proga susipažinti su kitais rinkiniais, galimybė pamatyti niekada neeksponuotus paveikslus, pavartyti iš Žemaitijos dvarų parvežtas knygas.

Irma Kontautienė

Žemaičių muziejaus „Alka“ rinkinio saugotoja-kuratorė

(Pabaiga. Pradžia Nr. 5, 6)
Prisimindamas tas dienas, Juzefas Perkovskis rašė profesoriui Pauliui Galaunei: „[…] jaučiu gilų sentimentą Žemaitijai, jos puošybai, ir tai jau nuo ankstyvos vaikystės… Būdamas mokykloje, praleisdamas didesnę laiko dalį Varšuvoje, visuomet ilgėjausi to krašto, kuris atrodo man pilnas savitumo ir labai subtilus…“
1907 m. mirė tėvas, o 1914 m. ir mama, sulaukusi vos penkiasdešimties metų. 1915 m. dvyniai baigė gimnaziją ir pasuko skirtingais keliais. Tadeušas Varšuvos universitete studijavo istoriją ir meno istoriją, gyveno kartu su seserimi Jadvyga. O Juzefas sugrįžo į Džiuginėnus. Kraštotyrininkas Juozas Normantas savo darbe „Džiuginėnų Gorskiai ir Perkovskiai“ taip aiškina Juzefo apsisprendimą: „Motinos mirtis jam buvo sunkiai pakeliama. Todėl jis, tapęs našlaičiu, nemėgino stoti į aukštąją mokyklą Varšuvoje, bet tuojau pat parvažiavo į savo vaikystės pasaulį – į Džiuginėnus, kur jo be galo laukė geroji, nelaimingoji močiutė M. Gorskienė. Jį, devyniolikametį jaunuolį, iš nevilties išgelbėjo karšta močiutės meilė, žavintis vaikystės pasaulis Džiuginėnuose, subtilus gamtos grožis, laukų vienuma, dvaro miškų tyla, prie pat dvaro prigludusių trijų ežerų trauka, Durbino upelio čiurlenimas, dailės bandymai, žemaičių liaudies meno kūrinių kopijavimas, o vėliau jų, taip pat ir gamtos objektų, žmonių įamžinimas fotojuostose“.
Jautrų, vienišą Juzefą gelbėjo ir knygų skaitymas. Džiuginėnų dvarelyje buvo saugoma kelių Gorskių giminės kartų kaupta biblioteka: knygos, žurnalai, laikraščiai lenkų, vokiečių, prancūzų kalbomis. Magdalena Gorskytė-Komorovska, Juzefo ir Tadeušo pusseserė, savo knygoje „Sugrįžimas į Žemaitiją“ prisimena: „Džiuginėnuose niekas nepasikeitė. Randame gerai pažįstamus paveikslėlius ir pelėdos iškamšą ant knygų spintelės, o pro langus bet kuriuo metu matomas Džiugas. Mėnulio, saulės šviesoje ir baltame rytmečio rūke…“
Sėdėdamas Džiugo piliakalnio šešėlyje, Juzefas Perkovskis studijavo Vakarų Europos meną, keliaudamas po Žemaitiją, piešė senolių pastatytus kryžius, koplytstulpius. Ir rašė pagrindinį savo darbą – „Ornament, forma i symbolika w sztuce ludowej na Źmudzi“ (iš lenkų kalbos išvertus: Žemaitijos liaudies meno ornamentika, forma, simbolika). Deja, nespėjo jo išspausdinti, nes prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, o netrukus ir sovietų okupacija, pražudžiusi abu brolius dvynius.
1939 m. rugsėjo pradžioje, vokiečiams okupuojant Lenkiją, Tadeušas Perkovskis su šeima pasitraukė į Lietuvą, bet rugsėjo pabaigoje buvo uždarytas į internuotų lenkų stovyklą. Iš jos pavyko ištrūkti tik brolio ir sesers dėka. Tadeušas su šeima apsigyveno Džiuginėnuose. Prasidėjus SSRS-Vokietijos karui 1941 m. vasarą, jam teko slapstytis nuo vokiečių okupantų dėl savo ankstesnės veiklos Dancige. Tačiau išgyventi nepavyko – 1942 m. birželio 27 d. jis, apsistojęs Ustronėje pas giminaitį, buvo nušautas kažkokių banditų. Palaidotas už Lietuvos ir Baltarusijos sienos, kapinėse prie Borodzieničės bažnyčios.
1940 m. vasarą, kai sovietų okupantų valdžia pradėjo Lietuvos dvarų turto nacionalizaciją, Juzefas Perkovskis vaikštinėjo po savo dvarelį pasimetęs, nežinodamas, ką daryti, klausinėjo savo tarnų, ar šie duosią jam pavalgyti, kai jis nieko nebeturės. Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomas dokumentas, liudijantis tragišką menininko mirtį. Pranas Genys rašte, siųstame Kauno valstybiniam kultūros muziejui, rašė: „1940 m. rugsėjo 16 d. dailininkas Perkowskis prieš mirdamas atnešė man savo didžiulį veikalą „Žemaičių Meno Monografiją“, savo straipsnių iškarpas ir kitokią savo darbų medžiagą ir prašė priimti, sakydamas „atnešiau Tamstai“… Tada aš nesupratau, kad dailininkas rengiasi nusižudyti. Praėjus savaitei, jis tai padarė. Tada man paaiškėjo, kad jis į mano rankas net prie liudininkų įteikė savo viso gyvenimo mokslinį darbą, palikimą. Vėliau jo sesuo ir brolis įteikė man visus jo rankraščius, darbus, Džiuginėnų dvare esančias klišes, knygas ir kt. Taigi visas dailininko palikimas dabar yra mano asmeniškoj globoj „Alkos“ muziejuje. Be to, atgabenau jau prieš mėnesį laiko į muziejų visą Džiuginėnų dvaro biblioteką, paveikslus, baldus ir šiaip muziejinius daiktus. Taigi visas Džiuginėnų dvaro palikimas yra „Alkos“ muziejuje“.
Kraštotyrininkas Juozas Normantas, remdamasis dvare gyvenusių asmenų prisiminimais, jautriai aprašo paskutines Juzefo Perkovskio gyvenimo dienas. Taip pat užsimena, kad Jadvyga ir Juzefas Perkovskiai vertingesnius dokumentus, knygas, asmeninius daiktus išvežę pas patikimus žmones: Kvietkauską į Rubežaičių kaimą, Dajorienę, gyvenusią Vigontiškėse, o didelę dalį Džiuginėnų dvaro archyvo perdavę saugoti Stasei Gumuliauskaitei Telšiuose. Ar pavyko Pranui Geniui vėliau surinkti visą išbarstytą Džiuginėnų dvaro biblioteką su knygomis ir archyvu? Turbūt ne, nes po karo vėl sugrįžus sovietų valdžiai, pats Pranas Genys buvo išvarytas iš muziejaus ir net iš Telšių.
Tarp Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomų ir Perkovskių pavardėmis pažymėtų septyniasdešimt knygų, du trečdalius sudaro meno albumai, menininkų biografijos, parodų katalogai. Dalį jų iš Lenkijos parsivežė pats Juzefas Perkovskis, 1923-1928 m. studijavęs Varšuvos dailiųjų menų mokykloje, grafikos skyriuje. Tarpukariu periodinius leidinius ir knygas į Džiuginėnus parsisiųsdavo iš Vokietijos ar Prancūzijos. Seniausia Džiuginėnų dvarui priklausiusi knyga ir yra 1772-1784 m. prancūzų kalba išleistas architektūros traktatas „Modernusis Vinjola“, kurį tyrinėti padėjo Lietuvos Vyriausiojo archyvaro tarnybos Dokumentų ir archyvų valdymo ir naudojimo skyriaus vyriausioji specialistė Daina Čenytė. Kita dalis (gal net didesnė) šio dvaro bibliotekos knygų, saugotų muziejuje, galėjo būti pokario laikotarpiu išvežta į Knygų rūmus Vilniuje, kartu su kitų Žemaitijos dvarų bibliotekų knygomis.
Bet kaip į mažą provincijos dvarelį atkeliavo ši vertinga knyga? Gal gydytojas Severinas Perkovskis ją parvežė iš Prancūzijos ar pats Juzefas nusipirko antikvariate Varšuvoje? O gal atsivežė brolis Tadeušas, nepriklausomos Lenkijos diplomatas, kurį laiką dirbęs Dancige? Į šiuos klausimus atsakymo jau nerasime, nebent Gorskių archyvuose pavyktų kokių užuominų aptikti. Bet paskutinis šios knygos savininkas tikrai buvo Juzefas Perkovskis – Varšuvos didmiesčio šurmulį iškeitęs į Žemaitijos miškų tylą, pramokęs savo protėvių kalbos, pasirašinėjęs lietuviškai ir net norėjęs tapti Lietuvos Respublikos piliečiu.
2024 m. naujai atidarytoje „Alkos“ ekspozicijoje, pokario tremtims ir netektims skirtoje salėje, apie dviejų draugų, dvarininkų ir menininkų Leopoldo Andrijausko ir Juzefo Perkovskio likimus pasakojančioje vitrinoje eksponuojama per tris šimtmečius išsaugota knyga „Modernusis Vinjola arba Elementarus architektūros traktatas“ – tarsi liudininkė visų XVIII-XX a. Europoje vykusių revoliucijų, karų ir okupacijų, naikinusių žmones, kultūros vertybes bei atmintį apie juos.

Būkite pirmas pakomentavęs

Leave a Reply

Your email address will not be published.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.