Iš knygos „Žvaigždės Telšių padangėje“
Napoleono gvardijos karininko Pjero Žiuljeno pasakojimas.
Algimantas Savickis
(Pabaiga. Pradžia Nr. 11)
Tuo metu Genadijus Tučkovas užkalbino šeimininkę: „Marija Stepanovna, išvirkite vidutinio didžio bulvę, ją sutrinkite ir košelę sumaitinkite svečiui. Po to duokite jam stiklinę pasaldintos arbatos. Ir daugiau nieko, nei trupinio. Rytoj pusryčiams išvirkite saują ryžių ir vėl arbata.“
Kai Pjeras atsibudo, tai kojūgaly pamatė kabantį savo mondūrą. Kelnes apsivilko, o kitelį tik užsimetė ant pečių. Greitai sulaukė ir svečių: prancūziškai pasisveikinusi, į kambarį įžengė mergaitė.
„Mano vardas… Ana, man – 12 metų, o kaip jus vadinti?“
Svečias pasakė savo vardą ir pasiteiravo, kur išmoko prancūziškai kalbėti?
„Mūsų šeimoje visi kalba prancūziškai, – o po to pirštu parodė auksu tviskantį antpetį. – Noriu šito.“
„Atneškite aštrų mažą peiliuką, o dar geriau mažas žirklutes.“
Pjeras tą antpetį ne tik greit nuardė, bet ir išardė. Mergaitė atnešė adatą, siūlų ir tas grožybes prisiuvo prie suknelės. Baigęs darbą, norėdamas išlyginti kvaldas, delnu perbraukė per krūtinę. Jis pajautė iškilimą – tai augančios krūties špygikė.
„Dar kartą!“ – paliepė Ana…
Dabar dienos pailgėjo. Tuoj ir sniegas sudils. Pavasaris… Galvon brovėsi mintis: praeis mėnuo, sustiprėsiu, grįžtu gimtinėn, vėl stoju į Napoleono gvardiją. Kur išbandyti jėgas?
Kartą pamatęs Kuzią skaldant malkas, paprašiau, kad leistų man pabandyti.
Dvare visi stebėdavosi (ypač tarnai – baudžiauninkai), kad sutikęs Kuzią, ištiesia jam dešinę. Jie nesuprato: ponas iš Paryžiaus, karininkas, spaudžia dešinę mužikui!
Pusvalandį pakilnojau kirvį… Pradėjo trūkti kvapo. Anksti galvoti apie grįžimus…
Jėgas atgavau tik vasarą, kai laukuose ir miškuose pasipylė uogos. Jas rinkau kasdien ir valgiau litrais.
Kada dvarininkas sužinojo, kad aš Pjeras Žiuljenas esu baigęs Paryžiaus universitetą, pasakė: „Mano dvare steigsime prancūzų kalbos mokyklą. Artimiausiems dvarininkams duosiu žinią, tegu siunčia savo vaikus!“
Dvarininkas turėjo per dvidešimt žirgų. Kartą, gėrėdamasis jais, susidomėjau vienu arkliu. Jis buvo panašus į manąjį. Sušukau: Bovė!
Jis pakėlė galvą ir priėjęs ją lingavo, o dešinę koją kapstė žemę. Apkabinau. Pabučiavau į galvą ir ją apkabinau. Žirgas padėjo galvą man ant peties ir nurimo. Kiek mes taip prastovėjome? Nežinau. Mane lydėjusiam Genadijui Tučkovui pasakiau: „Bovė – mano žirgas“. Papasakojau, kaip išsiskyrėme.
„Jį nupirkau iš valstiečio. Partizanavo, žirgų prisirinko keletą. Kam bežemiui mužikui žirgai?“
Mokslai prasidėjo kovo 1-ąją. Klasėje buvo keturi moksleiviai: trys mergaitės ir Stepanas, jis važinėjo šešiolika kilometrų. Visi jie kalbėjo prancūziškai, turėjo įgiję pirminius kalbos pradmenis. Dabar juos reikėjo tik lavinti: vaikai per savaitę perskaitydavo kokią tai (mano parinktą) prancūzišką knygą, po to ją aptardavome, diskutuodavome. Rašydavome ir referatus. Eilėraščius mokydavosi atmintinai. Čia man kilo mintis, o jeigu paruošti vieno veiksmo pjeses ir jas suvaidinti?
Mūsų žiūrovais buvo dvariškiai, vaikų tėvai.
Kartą prieš pamoką Stepanas paklausė: „Mama norėtų lankyti mūsų mokyklą, ar gali atvažiuoti?“ – „Visada. Lauksime…“
Į kiemą įsuko puskarietė. Vadeles laikė moteris. Pasitikau. Ją puošė papurę šviesiai rusvi saulės nuauksinti plaukai. Ji buvo žavi, nežemiška. Mano širdyje smigtelėjo: „Tai – mano moteris!“ – jau metai moters nelaikiau glėbyje.
„Ana…“ – ištiesdama ranką, prisistatė viešnia. – „Pjeras…“ – „Karas sunaikino malūnus. Žmonėms trūksta miltų, kruopų. Vyras stato tris malūnus. Namuose nebūna savaitėmis. Nėra su kuo pasikalbėti. Užmiršiu prancūzų kalbą. Tikiuosi, kad tą tuštumą užpildys mokykla“, – pasakė ji.
O dar už savaitės: „Antradienį atvažiuosiu viena. Gal palydėsite? Pasimylėsime!“ – „Sutinku.“
Vežimaitį su kumelaite palikome miške, o mes trise žengėme į didžiulį avietyną (kartu žingsniavo ir „Bovė“). Jis iš toli pajunta žvėrį, žmogų, prunkščia. Ant žemės paklojau gunelę. Ana paleido plaukus (ji nuskendo juose).
„Kodėl moteris nenešioja palaidų plaukų?“ – paklausiau. – Taip daug gražiau.“ – „Jie baisiai susivelia.“
Ji nusivilko bliuzelę. Išvydau dvi stačias krūtis. Atrodė, kad prieš mane guli ne dvidešimt penkerių moteris, o šešiolikinė mergina. Aišku… ji Stepano krūtimi nemaitino. Tai darė baudžiauninkė – žindyvė.
Puoliau pas ją į plaukų vandenyną. Ana priglaudė galvą prie mano peties, ji drebėjo. Moteris – plunksnelė mano glėbyje. Veržiausi prie jos: it alkanas prie duonos. Jau metai, kaip nebuvau apkabinęs moters.
Bučiavau kiekvieną jos kūno įlinkį. Ana, pačiupusi mano „didįjį pirštelį“, jo nebepaleido, spaudė delne. Pakalnėje pirštelį panardino garbanose.
„Tik neskubėkite. Noriu įsijausti“, – pasakė ji.
Ana užsimerkė, įsitempė kaip styga ir ėmė giliai kvėpuoti. Paplūdome…
Po kurio laiko ji pasakė: „Penki katarsiai. Grįžtu iš kito pasaulio. O palaima! Kiek metų gyvenu su vyru, o orgazmo nė karto nepatyriau. O čia… iš pirmo sykio.“
Dabar kiekvieną antradienį lydėdavau mokinę iki avietyno ir čia mylėdavomės. Kūrėme planus. Siūliau kartu su Stepanu pavasarį važiuoti į Paryžių. Galės su mama tvarkytis knygyne. Žinoma, nebeturės būrio tarnų, teks plušėti. Todėl jai pasakiau: „Pagalvokite…“
Žmonės tvirtina, kad už kiekvieną iš mūsų gyvenantį žemėje, planuoja kiti – esantys ten – danguje. Taip nutiko ir šį kartą.
Sykį per savaitę lydėdavau dvarininkienę iki avietyno, ten ir mylėdavomės.
Vėl pradėjo dirbti paštas. Parašiau du laiškus: Anai į Maskvą ir mamai į Paryžių. Vakarais, susėdę prie samovaro, su šeimininku diskutuodavome įvairiais tarptautiniais klausimais. Dabar, 1813-aisiais, po „Tautų mūšio“ pagrindinė tema buvo: kodėl pralaimėjo Napoleonas? Mano nuomone, imperatorių pražudė kompromisai. Jis susidėjo su senomis antirevoliucinėmis dinastijomis, vedė Austrijos imperatoriaus dukterį. Suartėjo su buvusiais priešais. Šito Napoleono žesto nesuprato nė vienas gvardijos karininkas.
Genadijaus Tučkovo nuomone buvo kita. Pasak jo, Prancūzija negalėjo ilgai priešintis viso pasaulio valstybėms. Ką reiškia viena Anglija, sparčiai žengianti kapitalizmo keliu?
Kartą į pamoką atvykęs Stepanas kreipėsi: „Mama paprašė, kad jums perduočiau laišką“, – ir ištiesė voką.
Ana rašo: „Vyras sugalvojo mane vežtis į Maskvą. Ten būsiu iki rudens. Save raminu: kas tie pora mėnesių, tik apsi¬dairysime ir jau ruduo. Ir rudenį žydi rožės. Siunčiu truputėlį pinigų. Tikiuosi, kad takas į avietyną neužžels. Bučiuoju!“
Sulaukiau laiško iš mamos. Ji rašo: „Visą laiką galvojau, kad yra tik skausmo ašaros, pasirodo yra ir džiaugsmo ašaros. Kiek sykių skaičiau tavo laišką, tiek verkiau. Verkiau iš džiaugsmo: Dievas pasigailėjo vienišos mamos, išsaugojo tave. Nebeturime tėvelio. Jis į kitą pasaulį iškeliavo dvyliktųjų gruodyje. Širdis neatlaikė tų didžiulių sukrėtimų.
It voverė rate knygyne sukuosi viena. Apyvarta suma¬žėjo. Žmonėms dabar ne knygos rūpi. Kiekvienoje šeimoje gedulas. Iš Rusijos negrįžo vyrai, broliai, vaikai. Žinoma, tai laikina: praeis metai, kiti ir vėl pirks knygas, prancūzai negali neskaityti.
Ar ne metas, sūnau, tau kurti šeimą? Išsirink moterį, į tautybę nežiūrėk. Tikiuosi, kad ne visam laikui apsigyvenai Rusijoje. Tavęs laukia knygynas. Tikiuosi, kad pasimatysim!“
Laiško iš Maskvos nebuvo.
Nebuvo lemta toms rožėms pražysti. Vieną rudens dieną Stepanas, atvykęs į mokyklą, ištiesė man pinigą ir pasakė: „Čia tėvelis davė už mokslus ir liepė jums padėkoti. Išvykstu į Maskvą. Ten gyvensim per žiemą. Ačiū!“
Berniuką palydėjau žodžiais:
„Esi darbštus, gabus. Mokykis. Rusijai reikia mokytų vyrų. Tai perduok tėvams. Skiriu – linkėjimus mamai.“
Vieną vakarą dvarininkas paprašė: „Ana labai nori mokytis joti. Gal pamokintumėte?“
Už kokios savaitės Genadijus Tučkovas prasitarė: „Kaimynas parduoda dvarą ir pusę žemių. Prie Maskvos perka grūdų perdirbimo gamyklą. Ji į rinką tiekia kelių rūšių miltus, įvairias kruopas…“
Anos daugiau nebuvau sutikęs.
Per vasarą mažoji Ana išmoko joti. Dabar, rugsėjo mėnesį, pasiėmę žirgus, grybaujame. Pasikeitėme vietomis, dabar ji – dvarininkaitė, moko mane, nes grybauju pirmą kartą gyvenime. Žirgus paleidžiame, jie žengia mūsų pėdomis. Kai norime didesnį plotą detaliau apžiūrėti, gyvulius pririšame prie medžio.
Su žirgais jojam ir riešutauti. Kartą, jojant pro avietyną, Ana pasakė: „Čia mylėjotės su savo mokine? Dabar mylėsimės mudu.“ – „O ką į tokį mūsų elgesį pasakys jūsų tėvai?“ – „Aš noriu, kad jūs būtumėte mano vyru. Sutinkate?“
Aš linktelėjau galva.
„Šią žinią galiu perduoti tėvams?“ – „Taip.“
Būsimiems uošviams pasakiau, kad kitą vasarą mudu su Ana aplankysime mamą Paryžiuje, pasisvečiuosime, o grįžę susituoksime. Bovę pasiimsiu kartu, tegul grįžta gimtinėn. Mums reikės važnyčiotojo. Čia geriausiai tiktų Kuzia. Iš tikrųjų, jis joks Kuzia, o Aleksandras Kuzmičiovas.
Aleksandrui pasakiau, kad jam taip pat padarysime pasą. Jis taps laisvu Rusijos piliečiu. Kelionės metu pamatys pusę Europos. Vyksime per Vilnių, Kionigsbergą, Berlyną, o iš ten – į Paryžių. Jei patiks, galės ten likti visam laikui. Tokių žmonių sostinei reikia!
Padarė rusišką pasą ir vokišką dublikatą, nes didžioji kelionės dalis – per vokiškas žemes.
Išvažiavome puskariete. Ją traukė du arkliai, Bovė – šalia pririštas. Dažnai jį pabalnodavome, Ana jodavo.
Berlyne apsistojome savaitei. Vieną rytą, ruošiantis gerti arbatą, atėjusi Ana pasakė: „Aš nėščia…“
Ana liko Paryžiuje. Vienoje iš sostinės cerkvių susituokė su Pjeru. Pagimdė dvynukus: mergaitę ir berniuką. Pjeras įsidarbino universitete. Kiekvieną rytą Pjeras Žiuljenas, eidamas į universitetą pro Žanos d’Ark paminklą, nusilenkdavo drąsiai merginai.
Vyrą su aukštuoju išsilavinimu sunku buvo rasti, nes daugumą „išskerdė“ karuose. Dabar ramu. Imperatorius tremtyje šventos Elenos saloje (Napoleonas mirė 1821-ų metų gegužės 5-ąją Šv. Elenos saloje – autorius).
Didžiausios permainos įvyko važnyčiotojo gyvenime: Aleksandras Kuzmičiovas pramoko prancūzų kalbos, vedė mano mamą.
„Tik čia pasijutau esąs žmogumi, o ne pastumdėliu, vergu. Niekada negrįšiu į Rusiją“, – kalbėjo Kuzmičiovas.
Dabar jie dviese tvarkosi knygyne. Jis saugoja mano mamą Marie. Neleidžia jai nieko kelti. Ji tvarko popierius, o Aleksandras pargabena naujas knygas, išvežioja užsakymus.
Ne kartą jis perspėdavo Marie: „Knygų į lentynas nekrauk. Grįšiu, pats sudėsiu. Norėsi – padėsi.“
Džiaugiuosi mama, ji nebesirguliuoja, sustiprėjo, tapo aktyvesnė, kad visada taip būtų!
Praeis dešimtmečiai, o gal ir šimtmečiai, knygynas Rivoli gatvėje bus. Jį valdys – Anos ir mano anūkai.
Po revoliucijos bolševikai Genadijaus Tučkovo dvarą nacionalizavo. Įsteigė pradinę mokyklą. 1944 metais vokiečiai, bėgdami iš Rusijos, visus dvaro pastatus sudegino. Kada praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje į Smolensko žemę atvyko Anos ir Pjero proanūkiai, jie dvaro ir žymės nerado.
Kas valdo pasaulį? Kunigaikščiai, karaliai, carai? Netiesa! Pasaulį valdo LAIKAS. Jis „pasiima“ vilką, dramblį, žmogų, mišką, ežerą, kalnus, didžiuosius pastatus, valstybes. Lieka tik tuštuma. Mūsų išlietas prakaitas, ilgametės pastangos – tik kiaulpienės pūkelis.
