Praėjusį trečiadienį Telšių kultūros centre atidaryta Audronės ir Sauliaus Lampickų tautodailės paroda. Ši paroda – puiki proga Žemaitijos sostinėje pamatyti darbus menininkų, kurių kūrinių iliustracijos dažnai reprezentuoja lietuvišką liaudies meną.
Stasys Katauskas
Iš mamos perimta tradicija
Audronė Lampickienė – iš Alytaus kilusi tautodailininkė ir poetė. Parodoje Telšiuose pristatomi jos marginti kiaušiniai. Atrodytų, kas gi čia ypatingo, juk margučius, artėjant šv. Velykoms, margina daugybė žmonių, yra tūkstančiai moterų, į šią veiklą įdedančių pakankamai kantrybės ir dėmesio, kad galutinis rezultatas džiugintų kiekvieną jį matantįjį. Ir kartu, iš pirmo žvilgsnio tie kiaušiniai, net skirtingiausi, atrodo vienodi. Tiesiog kokia nors spalva ir vienoks ar kitoks ornamentas. Kaip ir žiūrint į tautinius raštus rankšluosčiuose, drabužiuose, tautinėse juostose. Jei į tai žiūri neįdėmiai.
Žinoma, iš tikrųjų tie ornamentai nėra vienodi. Nors kiaušinius margina daugelis Europos tautų, Lietuvoje per ilgą laiką yra išsirutuliojęs savitas lietuviškas stilius. Jau nebeįmanoma pasakyti, kokias simbolines reikšmes turi ant margučių regimi vašku daryti piešiniai. Visa šios simbolikos prasmė, kurios aidus, greičiausiai, regime, o kai kuriuos gal net pasąmoningai atkartojame patys margindami kiaušinius ar darydami ką panašaus, seniai nugrimzdo laike, bematome tik ornamentus. Bet braižyti juos tebėra, gyvybinga tradicija.
Audronė Lampickienė, jos žodžiais tariant, išmarginusi turbūt per 10 tūkstančių kiaušinių – bene žinomiausia šio meno kūrėja Lietuvoje. To amato menininkė mokėsi dar iš savo mamos. Ilgainiui, ištobulinusi išmoktą amatą, pradėjo dalyvauti įvairiausiose parodose, mugėse, amatų šventėse. Gali būti, jog prisidėjo ir vyro įtaka. „Gyvenant vienuose namuose su Sauliumi, neįmanoma nekurti“, – sako menininkė.
Medžio drožėjas
Jos vyras Saulius Lampickas – medžio drožėjas. Menininkas kilęs iš Rozalimo miestelio šiaurės Lietuvoje. Tęsia į UNESKO pasaulio kultūros parodą įrašytą gyvą kryždirbystės tradiciją. Iš daugelio kitų medžio drožėjų išsiskiria itin spalvingais darbais, savitu lietuviškumo interpretavimu, mokėjimu rasti ir savo drožtose skulptūrose išsaugoti esminius tautinio stiliaus bruožus. S. Lampickas sakose net sulaukęs kaltinimų, jog savo kūryboje esąs pernelyg lietuviškas. Drožėjo darbų galima pamatyti įvairiausiose vietose, vienas jo kryžius stovi ir prie Vilniaus televizijos bokšto. Kaip paminklas, kaip 1991-ųjų sausį kritusių aukų atmintis.
Žinoma, menininkas kuria ne vien kryžius. Parodoje Telšiuose pristatomi jo drožti paukščiai, žmonių figūros. Paklaustas, ką galvoja apie tradicinės lietuviškos drožybos ateitį, kuomet vis labiau žmonių gyvenimo būdui tolstant nuo laiko, kuomet liaudies meistrų kurti rūpintojėliai, kryžiai, stogastulpiai dar būdavo labai organiška anuometės gyvensenos dalis, S. Lampickas teigia, kad menininkai, gyvenantys iš savo kūrybos, savaime turi kažkaip prisitaikyti prie klientų poreikių. Patys žmonės, jo požiūriu, irgi pamažu ima suvokti, jog įdomių, savitų tradicijų turime ir Lietuvoje, jog galim jas integruoti į savo gyvenamą aplinką. Taip viskas savaime kinta ir atranda vietą. Be to, menininkas pastebi, jeigu nuo vaikystės savo kieme ar kur netoliese matėme koplytstulpį, kryžių, smutkelį, viskas mums jau „sudėta į galvą“, nesąmoningai tam tikrus dalykus atpažinsime ir mokėsime įvertinti.
Audronės ir Sauliaus Lampickų paroda, kurios lankytojai galės susipažinti su šių menininkų kūryba, Telšių kultūros centre veiks iki gegužės 5 dienos.