„Mano brangioji Stasele…“
„Mano mylimoji…“
„Mano balandėle…“
„Mano išsiilgtoji…“
„Amžina meilė Tau…“
Taip švelniai į savo žmoną Staselę savo laiškuose kreipėsi telšiškis mokytojas Hiliaras Sasnauskas, kuris 10 metų buvo įkalintas Vorkutos lageryje (Komijos respublika), o Staselė jo laukė Krasnojarsko krašte. 1941 m. birželį, kai juos abu ištrėmė, nuo vestuvių buvo praėję nepilnas pusmetis. Susituokė 1941 m. sausio 2 d. Šv. Mikalojaus bažnyčioje Vilniuje. Viskas nuėjo perniek – planai, darbai, svajonės, beprasidedančios vasaros džiugesys. Iki šių dienų išsaugoti Hiliaro laiškai liudija ne tik kasdienį gyvenimą lageryje, bet ir stiprius jausmus žmonai, pastangas oriai išgyventi ir vėl būti kartu. Tai istorija apie meilę, gyvenimą ir viltį, kuri tarsi šviesos spindulys pro lagerio langą skverbėsi ten, kur tam, atrodo, nebuvo vietos. Judviejų stiprus ryšys padėjo iškęsti tremties sunkumus, teikė viltį.
Alma Jankauskienė
Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialo vedėja
Hiliaras Sasnauskas gimė 1906 m. Telšiuose, darbininkų šeimoje, tėvas Pranas dirbo pašte, mama – namų šeimininkė. 1914-1918 m. su tėvais gyveno Kostromoje (Rusija), ten baigė pradinę mokyklą. Per I pasaulinį karą Kostromoje gyveno lietuvių, pasitraukusių iš Lietuvos. Veikė Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyrius. Lietuvai 1918 m. tapus nepriklausoma, šeima grįžo į Lietuvą. Hiliaras įstojo į tuometę Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimnaziją, kur mokėsi ketverius metus. Po to – mokslas Telšių mokytojų seminarijoje. Nuo 1929 m. iki 1941 m. birželio dirbo įvairiose Telšių apskrities pradinėse mokyklose mokytojo-vedėjo pareigose. 1930 m. pašauktas į Lietuvos kariuomenę, paskirtas į 2 pėstininkų pulką. 1931 m. pasiųstas į karo mokyklą, po jos baigimo suteiktas pėstininkų atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis ir paleistas į pėstininkų karininkų atsargą. Mokytojavo Gubavos, Kaunatavos pradinėse mokyklose, dirbo Lauksodos, Žarėnų ir Telšių pradinių mokyklų vedėju. Nuo 1928 m. – Lietuvos Šaulių sąjungos narys, 1932 m. paskirtas į Telšių I Šaulių kuopos vado pareigas. Šias pareigas ėjo iki 1939 m. Apdovanotas Šaulių žvaigždės medaliu.
Staselė Untulytė gimė 1915 m. Ylakių k., Skuodo rajone, valstiečių šeimoje. Šeimoje augo 6 vaikai. Baigusi pradinę ir 4 gimnazijos klases, dirbo Lazdijų apylinkės teisme sekretore, vėliau, grįžusi į Telšius, įsidarbino vaikų darželio auklėtoja. Su Hiliaru susipažino per draugę Eleną, kuri buvo Hiliaro sesers dukra.
Staselė buvo ištremta tik už tai, kad buvo Hiliaro žmona. Jos nebuvo tremtinių sąrašuose. Tą naktį, kai atvyko saugumiečiai suimti Hiliaro, Staselei buvo pažadėta, kad bus kartu. Deja… Vilniaus geležinkelio stoties vagonuose buvo atskirti vienas nuo kito ilgam – net 11,5 metų. Apie vienas kitą nieko nežinojo iki pat 1942 m. vidurio.
Lietuvos ypatingajame archyve saugomi Hiliaro ir Staselės bylų dokumentai byloja, kad 1942 m. balandžio 22 d. Krasnojarsko krašto prokuroras pasiūlė skirti Hiliarui Sasnauskui bausmę už jo veiklas – sušaudant. 1943 m. sausio 2 d. Ypatingojo pasitarimo prie SSRS NKVD nuosprendis – 10 metų sunkiųjų darbų kalėjime, terminą skaičiuojant nuo 1941 m. birželio 14 d.
Staselės bylos dokumentuose rašoma, kad ji ištremta kaip „pavojingas elementas“ už vyro veiklas. Tik likimas susiklostė taip, kad Staselė ištremta buvo net du kartus. Pragyvenusi Sibire iki 1947 m. ir gavusi pasą su žyma „gyventi galima tik Komijos respublikoje“, nutarė bėgti į Lietuvą ir jai tai pavyko. Beveik trejus metus pavyko slapstytis pas gimines, bet 1949 m. saugumas susekė. Buvo uždaryta Telšių kalėjime, paskui pervežta į Klaipėdos kalėjimą Nr.2, kuriame išbuvo šešis mėnesius. Tardymas, šaltis, alkis. 1950 m. vasario 24 d. nuosprendis – perkelti trejiems metams į pataisos darbų lagerį Molotovo sritį (dabar Permės sr.), terminą skaičiuojant nuo 1949 m. rugsėjo 21 d. 1952 m. rugsėjo mėn., atlikusi numatytą bausmės laiką, Staselė buvo išvežta pas Hiliarą, kuris jau po Vorkutos lagerio buvo apgyvendintas Krasnojarsko krašte, Tasejevo rajone. Tada ir susitiko abu. 1954 m. gimė sūnus. Kaip rašė Staselė savo prisiminimuose – „palyginus su praeitimi, čia jau buvo kitas gyvenimas, gyvenimas kartu“. Tik 1957 m. gavo tikrus pasus, kurie garantavo išvykimą į Lietuvą. Po metų jie jau Lietuvoje, kurioje įsikurti buvo labai nelengva.
Iš Staselės prisiminimų: „Vagonuose pragyvenau tris savaites. Apie tas sąlygas, kokios ten buvo, neįmanoma aprašyti žodžiais. Atvežė į Komijos respubliką. Dar apie savaitę plaukėme barža upės pakrantėmis, vis sustodavo, išsodindavo žmones. Bet baržose buvo gerai, ten nors kvėpavome grynu oru iki soties. Apgyvendino mane su Vilimavičiais pas vietinius, tai jie nelabai mylėjo atvykusių svetimšalių. Po to sunkus darbas miškuose, plytinėje. Viskas rankomis, išsikasti, minkyti molį ir daryti plytas. Gaudavau 600 gr. duonos, truputį sriubos. Mainėme savo daiktus į maistą. Atėjus žiemai, kasėme sniegą. Kai būdavo 40 šalčio, tai nebevarydavo į darbą. Vasaros metu pagrindinis maistas buvo žolės – dilgėlės, balandos, rūgštynės, bet labai greitai ir jų neliko.“
Ne geriau sekėsi ir Hiliarui. Alinantis darbas, šaltis, muštynės ir badas. Vorkutoje kalinių gyvenimas buvo nepavydėtinas. Kalėjo kartu ukrainiečiai, totoriai, gruzinai, armėnai, osetinai. Laiškuose nieko nebuvo galima rašyti. Jei ligoninėje esi – įvyko trauma darbe, paslydau, netyčia nukritau ir susilaužiau šonkaulius ir pan. Laiškai buvo tikrinami, o jei laiškas lietuvių kalba, tai tikrinimas užtrukdavo labai ilgai. Į gyvenimo paribį išstumtam Hiliarui atsiriboti nuo supančio siaubo labiausiai ir padėjo laiškų rašymas Staselei bei namiškiams. Vorkutos baudžiamajame lageryje (tada dar nebuvo sukurti sustiprinto režimo lageriai) laiškus buvo galima rašyti, bet kol negaudavo iš namų popieriaus ir pieštuko, neturėjo kaip parašyti. Rašė kaip kas sugebėjo: ant beržo tošies, ant iškeisto į rūbą lapelio popieriaus, cemento maišų skiaučių. Ant vienos pusės lapo parašydavo laiškelį, tada sulenkdavo trikampiu ir ant jo užrašydavo namų adresą. Tik tokiu būdu galima buvo siųsti laišką. Didelė dalis tokių laiškų ir Hiliaro. O rašė dažnai.
(Bus daugiau)
