Praėjusio laikraščio numeryje rašėme, kad Varniuose, istorinio žemaitiškumo lopšyje, gyvena ir tarnauja žmogus, kuris rūpinasi parapijos dvasiniu gyvenimu. Tai – kanauninkas Andriejus Sabaliauskas, Varnių parapijos klebonas, kurio veikla toli peržengia sakyklos ribas. Šįkart apžvelgsime jo vadovaujamo Vaikų dienos centro veiklą, kuris tapo ne tik pagalbos, bet ir vilties vieta trisdešimčiai sąrašuose esančių vaikų – tarp jų ir neįgaliųjų, ir atvykusiųjų iš karo alinamos Ukrainos. Pasinersime ir į Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios, kadaise buvusios Žemaičių vyskupijos katedra, slėpinius.
Algirdas Dačkevičius
Dvasinės bendrystės, gamtos pažinimo, atsakomybės, kantrybės bei džiaugsmo darbo vaisiais pamokos
Klebono ir jo šauniųjų bendradarbių rūpesčiu, dienos centre vaikai randa saugią erdvę po pamokų: čia jie ruošia namų darbus, žaidžia, dalyvauja edukacinėse veiklose, mokosi bendrauti, pažinti save ir pasaulį. Tai ne tik „vietelė pabūti“, bet ir aplinka, kurioje kiekvienas jaučiasi matomas ir reikalingas. Šiluma čia sklinda ne tik iš židinio, kuriame traškėdamos malkos sukuria jaukumo ir saugumo jausmą, bet ir iš žmonių – visos centro komandos, kuri kasdien su atsidavimu rūpinasi jaunaisiais Varnių seniūnijos gyventojais.
Tarp vaikų yra ir ukrainiečių atžalų, atvykusių nuo karo baisumų. Jų mama, parodydama simbolinį širdies gestą, vieną dieną paskyrė ukrainiečių kultūrai ir tradicinei jų virtuvei pristatyti. Ji kartu su dienos centro vaikais virė tradicinius ukrainietiškus barščius, papasakojo apie savo tradicijas. Tai akimirka, kai skirtingos kultūros susitinka ne per žodžius, bet per skonį, rūpestį ir bendrą stalą.
Taip pat dienos centre yra neįgalių vaikų, kuriems ypač svarbus šis palaikymo tinklas – tiek socialinis, tiek emocinis. Čia jie jaučiasi priimami ir įtraukti į bendrą veiklą.
Kanauninkas Andriejus Sabaliauskas su dėkingumu mini tuos, kurie kartu kuria šį vaikams skirtą šviesos ir rūpesčio pasaulį. Kazimieras Plechavičius – išskirtinis darbinio užimtumo organizatorius ir individualios socialinės priežiūros specialistas, puikiai geba įtraukti vaikus į įvairias veiklas, rūpinantis centro aplinka ir darbuojantis šiltnamyje. Jis padeda pažinti darbą kaip vertę, o ne prievolę, taip pat yra puikus virėjas ir gražus pavyzdys, kaip gali atsiskleisti žmogaus gebėjimai kasdienybės veiklose. Svarbu pastebėti, kad bene vienintelis iš Telšių rajone veikiančių dienos centrų darbuotojų vyriškis „kokas“ stebina įvairių patiekalų ruošimo subtilybėmis. Socialinė pedagogė Rūta Martinkutė ir užimtumo specialistė Gertrūda Judeikienė – tikros širdies pedagogės, kurios kasdien kalbasi, guodžia, padeda ir moko. Jų dėka vaikai ne tik lavina įgūdžius, bet ir auga kaip asmenybės.
Vaikai kartu su suaugusiais dirba šiltnamyje ir šalia jo esančiame darže – čia jie sodina, laisto, ravi, stebi, kaip iš mažos sėklos išauga vaisius. Tai – ne tik gamtos pažinimas, bet ir atsakomybės, kantrybės bei džiaugsmo darbo vaisiais pamokos. Tokios veiklos ugdo ne tik rankas, bet ir širdis.
Kanauninkas – ne tik dvasinis vadovas, bet ir ūkvedys, vizionierius ir šeimininkas. Jis ir pats prisideda prie dienos centro patalpų priežiūros, švaros ir jaukumo. „Visas gerumas turi turėti tvirtą pagrindą“, – sako jis, o tas pagrindas dažnai reiškia ir labai žemiškus dalykus – rekonstrukciją.
Didelį indėlį į šių darbų įgyvendinimą įnešė Telšių rajono savivaldybė, kuriai klebonas nuoširdžiai dėkoja. Jų paramos dėka vaikų dienos centras atnaujintas, pritaikytas įvairiems poreikiams, tapęs dar patrauklesne ir patogesne vieta.
Kanauninkas – buvusios Varnių katedros gaivintojas ir dvasinis vedlys
Varniuose stūkso išskirtinis sakralinis paminklas – Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia, kadaise buvusi Žemaičių vyskupijos katedra. Tai ne tik architektūrinė ir istorinė vertybė, bet ir gyvas dvasinio gyvenimo centras, kurį su meile ir rūpesčiu puoselėja kanauninkas Andriejus Sabaliauskas.
Bažnyčia buvo pastatyta 1691 metais Žemaičių vyskupijos vyskupo Kazimiero Paco rūpesčiu. Tuomet jos bokštus puošė net keturi kryžiai, simbolizuojantys bažnytinės architektūros pilnatvę. Tačiau per laikmečių negandas ir gaisrus vienas kryžius buvo prarastas. Šį vertingą simbolį kanauninkui pavyko susigrąžinti iš muziejaus „Alka“ fondų ir restauruotą sugrąžinti į senąją jo buvimo vietą – virš centrinių buvusios katedros durų, tarp abiejų jos bokštų. Dabar visi keturi kryžiai, su Pacų giminės herbais – lelijomis – vėl puošia šventovės bokštus. Dabar bažnyčia po ilgos pertraukos vėl yra su tais pačiais įspūdingais ženklais, kaip buvo tik ją pastačius.
Bažnyčios viduje stovi istorinis vyskupų krėslas – sostas, kuriame kadaise sėdėjo Žemaičių vyskupijos vyskupai-ganytojai. Paskutinis jų – vyskupas Motiejus Valančius, švietėjas, tautos žadintojas ir blaivybės sąjūdžio įkūrėjas. Jo dvasia jaučiama kiekviename kampelyje – net pamokslų metu jo žvilgsnis krypdavo į senovinį laikrodį prieš sakyklą. Jį, kaip ir apie 200 metų senumo sieninį prancūzišką laikrodį, kanauninko iniciatyva pavyko sutaisyti. Į tą istorinį, o dabar vėl tiksintį laikrodį, anuomet žvelgdamas Valančius, parapijiečiams tardavo garsiąją frazę: „Čėsas bėg, smertis vej, amžinybė lauk.“ Tai – ne tik laiko, bet ir amžinybės ženklas, įprasminantis bažnyčios misiją.
Klebonas, nors ir kukliai, užgavo kelis akordus senoviniais, daugiau kaip 200 metų skaičiuojančiais vargonais – kaip pagarbos ženklą sakralinei muzikai ir jos galiai. Tamsiais laiptais jis vedė į kambarėlį bažnyčios bokšte, kuriame Motiejus Valančius slapta mokė vaikus skaityti ir rašyti – vykdė daraktorystės veiklą caro priespaudos laikais.
Kanauninkas su pagarba parodė vyskupo Pranciškaus Ramanausko lazdą, kurioje meniškai išraižytas visas dvasininko gyvenimo kelias – nuo pašaukimo iki vyskupystės tarnystės. Tai ne tik lazda – tai dvasinės kelionės metraštis, kuriame susilieja menas ir tikėjimas.
Šventovėje taip pat saugomi du garsiųjų Giedraičių karstai, o ypatingai prisimenamas Juozapas Arnulfas Giedraitis – pirmasis išvertęs Šventąjį Raštą – Naująjį Testamentą į lietuvių kalbą ir išleidęs jį 1816 metais. Bažnyčios sienos – nebylios, bet viską pasakančios. Jos liudytojos 1831 ir 1863 metų sukilimų, kurių dalyviai, prieš eidami į kovą, buvo čia palaiminami. Prisimindamas tai, kanauninkas galingu balsu užtraukė sukilėlių giesmę: „Dievas – mūsų prieglauda ir stiprybė.“
Bažnyčia nėra tik istorinis paminklas – ji gyva, kviečianti ir priimanti. Kanauninko rūpesčiu čia atvyksta ekskursijos iš visos Lietuvos, žmonės čia ieško dvasinio peno ir istorinių atradimų. Jis su pagarba mini Sofiją Juškienę, kuri paskyroje „Varniai – mano miestas“ nuolat ir operatyviai dalijasi informacija apie šventovę ir bendruomenės gyvenimą ir visada yra pozityviosios minties skleidėja, pastebinti tai, kas gera ir nuolat besidalijanti tuo su kitais.
Klebono iniciatyva buvo kapitaliai sutvarkytas prieš 111 metų įrengtas Lurdas – maldos vieta, skirta Švč. Mergelei Marijai. Aplinkos priežiūra čia nepriekaištinga: išklota naujomis plytelėmis, kur reikia, nudažyta, pasirūpinta ramybe ir grožiu. Tai dar vienas ženklas, kaip dvasia ir praktinis darbas eina kartu. Kanauninkas už Lurdo grotos vidaus ir joje esančios Dievo Motinos statulos restauravimą dėkingas Vilniaus dailės akademijos profesorei Laimutei Kerienei ir nuolat šios šventos vietos aplinka besirūpinantiems parapijiečiams, ypač Vytautui ir Benei Ežerskiams, kurie čia įneša didelį savo indėlį.
Andriejaus Sabaliausko iniciatyvomis ir darbu buvusi katedra pamažu tampa ne tik istoriniu simboliu, bet ir gyvu tikėjimo, švietimo, kultūros ir tautinės atminties centru. Tokia bažnyčia – ne tik maldos namai, bet ir visos tautos sielos namai.
Kaip Varniuose jaučiasi pats kanauninkas ir kokių pomėgių turi, skaitykite kitame laikraščio numeryje.
Leave a Reply