Tremties istoriją pasakoja laiškai

„Mano brangioji Stasele…“
„Mano mylimoji…“
„Mano balandėle….“
„Mano išsiilgtoji…“
„Amžina meilė Tau…“
Taip švelniai į savo žmoną Staselę savo laiškuose kreipėsi telšiškis mokytojas Hiliaras Sasnauskas, kuris 10 metų buvo įkalintas Vorkutos lageryje (Komijos respublika), o Staselė jo laukė Krasnojarsko krašte. 1941 m. birželį, kai juos abu ištrėmė, nuo vestuvių buvo praėję nepilnas pusmetis. Susituokė 1941 m. sausio 2 d. Šv. Mikalojaus bažnyčioje Vilniuje. Viskas nuėjo perniek – planai, darbai, svajonės, beprasidedančios vasaros džiugesys. Iki šių dienų išsaugoti Hiliaro laiškai liudija ne tik kasdienį gyvenimą lageryje, bet ir stiprius jausmus žmonai, pastangas oriai išgyventi ir vėl būti kartu. Tai istorija apie meilę, gyvenimą ir viltį, kuri tarsi šviesos spindulys pro lagerio langą skverbėsi ten, kur tam, atrodo, nebuvo vietos. Judviejų stiprus ryšys padėjo iškęsti tremties sunkumus, teikė viltį.

Alma Jankauskienė

Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialo vedėja

(Pabaiga. Pradžia Nr. 30, 31)
1946 m. lapkritis. Brangioji mano Stasele, kaip Tu laikaisi, kaip Tavo sveikata? Gavau iš giminių siuntinukų, tai kelias dienas būsiu sotus. Būtinai perduok jiems linkėjimus ir padėkok. Mieloji, raginu Tave nevažiuoti į Vorkutą, o važiuoti tiesiai į Lietuvą, kai tik išleis. Priims mama ar giminaičiai. Tau ten tikrai bus geriau ir man galėsi daugiau padėti. Dabar dirbu kontoroje, gal gali atsiųsti man algoritminę liniuotę, kuri reikalinga mano dabartiniam darbui. Čia dirba labai geras žmogus rusų vokietis Adolfas Volfas, kuris kai ko pamokina. Pardaviau kai kuriuos produktus iš siuntinukų, nusipirkau akinius ir dar palikau skolingas. Tu rašai, kad mažiau rūkyčiau. Tai žinok, vienas nerūkau, vaišinu savo mielus draugus, kurie mane apdovanoja kitais dalykais. Bet pažadu Tau dar labiau sumažinti rūkymą“.
1947 m. kovas. Brangioji, šiandien džiugi diena – gavau net tris laiškus. Džiaugiuosi, kad Tave taip šiltai priėmė mano sesės – Bronelė, Juzelė ir Zosė su dėde Hiliaru. Nuo kovo 1 d. jau nebedirbu kontoroje, išvarė į miškus. Su sveikata viskas normaliai, bet labai trūksta maisto. Gal išeitų nors du kartus per mėnesį atsiųsti siuntinukų? Rašau nedaug, nes pas mane nieko naujo nevyksta. Žiema traukiasi, dabar tik -25 šalčio. Greit pavasaris ir mes būsim vėl kartu“.
1947 m. rugsėjis. Miela Stasyte, net nebežinau ką ir galvoti. Jau visas mėnuo, kai negaunu Tavo laiškų. Gal pamiršai mane, kas nutiko? Gal Tu kažką turi? Parašyk tada man tiesiai ir atvirai. Šiandien išsikepiau blynų ir apsitepiau su medumi. Buvau jau ir skonį pamiršęs. Kaip laikosi Gražuliai, Krakauskienė, Idzelevičiūtė? Parašyk. Dar noriu, kad pasidomėtum mano smuiko likimu. Palikau jį mokytojų spintoje. Geriausiai apie jį Tau gali pasakyti tik sargienė Pranė Liaudanskaitė. Jei ji dar gyva. Būtų labai gerai, kad smuikas patektų Tavo globon. Aš čia labai džiaugiuosi pažintimi su kunigu Budraičiu. Vėliau Tau apie jį parašysiu“.
1947 m. lapkritis. Mylimoji Stasele, kaip Tu laikaisi? Kaip Tau sekasi gyventi pas mano gimines. Kažkaip nebegaunu iš jų laiškų. Gal nebenori turėti reikalų su Sibiro katorgininku? Gal jiems jau nepalankūs ryšiai su manimi? Pas mus nuo III ketv. pradėjo už gerą elgesį bausmių sumažinimą. Man sumažino 53 dienomis. Tokius sumažinimus žada daryti kiekvieną ketvirtį. Šalčiai -43. Noriu Tave patikinti, kad neturėtum net minčių apie kitą moterį“.
1947 m. gruodis. Mieloji, užjaučiu Tave dėl mamos mirties. Gaila, kad nesu šalia ir negaliu Tavęs paguosti. Rašiau praėjusiuose laiškuose, kad dirbu kartu su buhalteriu – rusų vokiečiu Adolfu, jis sirgo džiova, bet išsikapstė. Adolfui pasibaigė bausmės laikas, bet jis pasiliko čia dirbti, nes neturi kur važiuoti. Jo visa šeima dingo per karą. Nelengva jam. Mano draugai kolegos vis klausia, ką aš tiek rašau taip dažnai?“
1948 m. rugsėjis. Lyja kaip iš kibiro. Ir taip jau visas mėnuo. Šiemet turėjau savo daržą, buvau pasisodinęs bulvių, net 27. Sudygo 24. Bet „gerieji draugai“ už mane derlių nuėmė. Man liko iš jų tik viena vakarienė. Stasele, senai negaunu nuo Tavęs laiškų. Visokios mintys lenda į galvą. Gal apsuko Tau kas galvą? Mano kai kuriems draugams žmonelės iškrėtė pokštą. Bet netikiu, kad man taip gali nutikti. Būk gera, atsiųsk man senų laikraščių ir knygų, nes juos perskaičius, galima išmainyti į kitus gerus dalykus“.
1948 m. gruodis. Brangioji Stasele, pupyte mano. Džiaugiuosi, kad artėja pati gražiausia metų šventė – Kalėdos. Nors mintimis būsiu pas Tave. Artėja mūsų santuokos 8-osios metinės. Palinkėsiu Tau, brangioji, geriausios sveikatėlės ir mudviejų greitesnio susitikimo, o kartu ir greitesnio nutraukto laimingo bendro gyvenimo. Mudviem likimo jau taip buvo lemta taip ilgam laikui nutraukti gražiai pradėtą laimingąjį gyvenimą. Daug fiziniai ir moraliai teko iškentėti. Daug gražaus laiko mudu netekome… Tačiau jokios gyvenimo audros mūsų nepalaužė ir tvirtai esu įsitikinęs, kad ateityje jokie likimo vingiai mūsų nepalauš. Laimingas esu girdėdamas iš Tavo lūpų apie Tavo pastovumą, tvirtumą ir ištikimybę. Patikinu Tave, mano mylimoji, kad tik dėl Tavęs aš gyvenu, dėl Tavęs išlikau, nes tik Tu viena esi idealas mano pasaulyje. Dabar norėčiau, Stasyt, Tau vieną paslaptį išpažinti, kur jau labai senai dūšią slegia. Seniai norėjau prisipažinti, bet vis nesiryžau, nenorėdamas Tavęs jaudinti. Taigi, toji mano nuodėmė štai kokia: jau septinti metai, kai praradau sutuoktuvių auksinį žiedą. Su tuo man taip brangiu žiedu prisiėjo atsiskirti tokiomis aplinkybėmis. Prisiėjo jį, o taip pat a.a. tėvelio dovanotą auksinį žiedą išmainyti į maistą. Tais pirmais metais dar neturėjau ryšių nei su Tavimi, nei su giminaičiais. Niekas negalėjo man padėti. Žiema buvo labai šalta, skilvio [skrandžio] reikalai labai prasti. Pats buvau vėjo perpučiamas. Išparceliojau iš pradžių savo pasoginius daiktus, vis laikiausi bangiausių žiedų. Teko atsisveikinti ir su jais, nes pagalvojau, kad važiuoti pas Abraomą neapsimoka. Už gautus produktus stiprinausi tik kelias dieneles… Taigi, Stasyt, man dabar geriau ant dūšios paliko. Manau, kad manęs labai nebarsi ir nepyksi. O koks likimas Tavo sutuoktuvių žiedo? Gal panašios priežastys, būnant šaltoje šiaurėje irgi privertė tai padaryti? Manau man parašysi. Mano mielas draugas šiandien man pasakė: Hiliarai, mesk knygą, parašykim laiškus savo mylimosioms. Nesvarbu, kad vakar išsiuntėm. Siunčiu Tau dar eilėraštį:
„Tavęs nėra čia,
Širdis taip išsiilgusi
Ir dienos liūdnos, be prasmės.
Tavęs nėra čia
Ir taip man neramu
Ir laimės be Tavęs net nematyti.
Aš taip ilgiuosi pamatyt Tave
Prie durų slenksčio netikėtai
Įeitum Tu vėl pas mane
Su laime širdyje.
Tavęs nėra čia
Ir taip man neramu…
Ir liūdna ir graudu. Tavęs nėra čia.“
1949 m. sausis. Amžina meilė Tau! Su Naujais metais, mano mylimoji. Pas mus -46°C. Šventes sutikom keturiese – Kostas Savickas, Vincas Ūsas, Karolis Keželis ir aš. Susidėjom kas ką turėjom. Mintimis buvome su savo žmonelėmis. Tik Ūsas buvo liūdnas, nes jo žmona nesulaukė jo ir ištekėjo už kito“.
1949 m. gegužė. Mieloji, esu labai dėkingas Tau ir giminėms už laiškus ir siuntinuką Velykų proga. Lietuviški laiškai eina kur kas ilgiau, nes juos visus tikrina. Bet skaityti yra juos žymiai maloniau. Vaišes iš siuntinuko dar po truputį smaguriauju, labai taupiau. O ir atėjo viskas, ką įdėjai. Pas mane nieko naujo, esu sveikas ir sotus (Tavo lakštienės prisivalgęs). Dirbu ir gyvenu vis ten pat, darbo turiu daugiau, nes padėjėją gavau labai silpną (skystų smegenų ruselį). Labai nerimauju dėl Tavęs, nežinodamas kas su Tavim ir kur dabar randiesi? Linkiu Tau mano Mažyte, geriausios sveikatėlės ir ištvermės belaukiant savojo paklydėlio. Širdingiausius linkėjimus perduok giminėms“.
Laiškai nutrūksta 1949 m. vasarą. Rugsėjo mėnesį suimama Staselė, Hiliaras jokių žinių apie ją negauna. Išbuvusi nustatytą trejų metų bausmę, 1952 m. rudenį Staselė pervežama pas savo vyrą Hiliarą į Krasnojarsko kraštą. 1954 m. gimsta sūnus.
Iš Hiliaro prisiminimų: „Būdami nelaisvėje, svajonėse Lietuvą įsivaizdavome tokią, kokią palikome, kokia ji buvo mūsų vaikystėje, jaunystėje iki okupacijos. Su didele viltimi tikėjome, kad karas mus išlaisvins ir mes bėgsime, važiuosime, nesvarbu kaip – ar traukiniais, ar pėsti, kad tik greičiau į Lietuvą. Kaip pasiekę ją, parkritę bučiuosime Lietuvos žemę, sapnuose išsapnuotą, svajonėse išsvajotą. Bet tos svajonės išsipildė tik po daugelio metų.
Po septyniolikos metų blaškymo po sovietinius ypatingo režimo lagerius į laisvę išėjau su didelėmis viltimis. Tikėjausi – grįžęs į Lietuvą vėl dirbsiu mokytoju, džiaugsiuos gyvenimu su Stasele ir sūnumi. Grįžęs atsiradau visai kitokioje Lietuvoje. Daug kas buvo pasikeitę: vieni susitikę sveikinasi, klausinėja, kiti praeina kaip pro nieką, nesisveikina, lyg nepažįsta. Tas žeidė. Žmonės buvo įbauginti, labai pasikeitę, dažnas jau prisitaikęs prie esamos santvarkos. Ir visų gyvenimas pasikeitęs. O mes, sugrįžę iš lagerių, vis dar gyvenome tuo dvasiniu pakilimu, patriotizmu ir sunkiai prisitaikėme prie pasikeitusio gyvenimo“.
1958 m. birželio 5 d. Sasnauskų šeima grįžo į Lietuvą. Hiliarui nebuvo leista mokytojauti, įsidarbino Telšių sviesto gamyklos kontoroje ekspeditoriaus-sąskaitininko pareigose, po to Žemaitės mokykloje ūkvedžiu, Staselė – Kurčiųjų nebylių mokykloje rūbų sandėlininke. 1982 m. po sunkios ligos Hiliaras mirė. Staselė pas Hiliarą į amžinybę iškeliavo 1989 m.
Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filiale saugomi 107 rašytiniai dokumentai, iš jų dauguma Hiliaro laiškai Staselei bei 47 fotografijos.
Turime būti dėkingi likimui ir žmonėms, kad šie dokumentai išliko ateities kartoms.