Tegu nepraranda svarbos Telšiuose tie klecka lašinietė. Juos labai mėgo legendinis Juozas Kikilas, po šalelę Lietuvą Telšių Kikilu vadintas. Kaip ir buvo maloniems skaitytojams pažadėta, pargrįžtame dar kartą prisiminti šį veiklų senų laikų gatvės šauklį, gatvės artistą, išskirtinį telšiškį. Yra pasiūlymų įamžinti jo atminimą. (Publikacijų ciklas apie Juozapą Kikilą (1906-1971) „Kalvotojoje Žemaitijoje“ spausdintas nuo 2024 m. lapkričio 22 d. iki 2025 m. sausio 7 d.)
Janina Zvonkuvienė
Žingsneliai lėti, o gyvenimas greitas
Gatvelė tuščia. Jei iš vieno galo – su nuokalne, jei iš kito – su įkalne. Lopas ant lopo jos asfaltas. Bet užlopytas daiktas yra geras daiktas. Rodo taupumą, tvarkingumą. Mintyse bandau įsivaizduoti, ar į įkalnę, ar į nuokalnę čia Jūzapėlis dažnai vaikščiojo. Minėjo juk Jadvyga Vasiliauskienė, kad Kikilas „iš tos siauresnės gatvelės“ vis išeidavo. Ta gatvelė – Šatrijos. Visa gatvė, nes gana ilga. Prasideda nuo Plungės gatvės, kyla aukštyn ir pasibaigia kažkur ten toli… Nei žmonių, nei mašinų. Viename kieme pamačiau besidarbuojantį gaspadorių. Pavakarė. Pučia šaltas šiaurys. Bet juk darbas šildo. Kaip ir dūšią sušildo tinkamas, malonus žodis. Ryžausi sustoti prie vartų ir gerokai šūktelti: „Labą vakarą, gaspaduoriau! A gal pašnekintė?“ Galėjo pašnekinti. Iš kiemo galo žmogus atėjo arčiau. Stasys esąs vardu. Pavardės neklausiau. Paprastas, konkretus ir malonus žemaitis. Gal kartais žino gaspadorius Stasys, kur čia Telšių Kikilas gyveno. Kažkur netoli jis turėjo gyventi… Nežinantis. Bet pridūrė, kad čia ne jis vienas gaspadorius. Namas dviejų savininkų. Jis pats neseniai tegyvenantis. Apie Telšių Kikilą, žinoma, kad girdėjęs. Bet daugiau nieko negalįs pasakyti. Bet sako, „gal Zita žino!“ Namo kaimynė. Ji seniai telšiškė. Paslaugiai paskambino kaimynei, paaiškino reikalą. Supratau, kad kaimynė Zita kažką žino ir kad tuojau ateis. O vėjas kad traukia šiaurinis. Ir vis labiau…
Atėjo kaimynė Zita. Plonyčiu nertinuku, vienplaukė… Šiltai maloni moteris. Sako, štai, ten pačioj pradžioj gatvelės jis gyveno… Kur tie du langiukai iš galo. Vienas biškį didesnis, kitas – mažesnis. Kikilo buvęs tik tas mažesnis. Bet jokių langų ar langelių nuo gatvelės kalno nematyti. Reikėtų arčiau prieiti. Juk jau kartą ten buvau. O rezultato neturiu.
Gerumas tų telšiškių… Zitelės kalba, ta žemaitiška kalbėsena, lyg iš mano gimtosios trobos. Jau beveik kaip giminė darosi… Leidosi įkalbama, kad negalima jai čia ant to šiaurinio skersvėjo vasarine bliuskele stovėti. Tegu grįžta į trobą apsirengti. Ir gal gi parodytų iš arčiau, kur tas Kikilas iš tiesų gyveno. Nes jau kartą fotografavau ten. Gavusi nuotrauką, telšiškė Staselė iš Mažeikių, kuri apie Kikilą daug žino, labai suabejojo. Seniai ji nebe Telšiuose. Bet juk prisimena. Ne toks, sako, namas tebuvo. Ne toks…
Zita Ramančiauskienė. Tai ji dabar nuėjo šilčiau apsirengti. Pargrįš. Eisim abi… Ir parodys teisingai, kur Jūzapėlio namai buvo. Žvalgaus po aplinką. Dailūs namukai iš vienos ir iš kitos pusės. Ir tokie nemaži. Šis, prie kurio laukiu – pats kukliausias. Užėmė namai, kiemai buvusius daržus ar net ožkų ganyklas. Miesto pakraščiuose daug kas ūkiškai, kaimiškai gyveno. Jei norėjo mūrinį namuką užsigyventi, turėjo labai daug dirbti ir labai taupiai verstis. Daržai didžia dalimi maitino. Dideli daržai. Mažiukų ir dabar yra.
Sulaukiau mielos Zitos. Jau ji šiapus vartelių. Ir kalba, kad jauna su paskyrimu dirbti į Telšius atvyko. Netruko susidurti su keistu žmogumi, kurs jai į tokią madingą to meto grožybę – kremplenines ilgas kelnes ėmė kibti… Džiaugėsi to krempleno gavusi, kelnes madingas įsitaisiusi, o čia jau kažkoks dėdė tįst žemyn tą „gražią madą“… Siūlė sijoną jai nupirkti. Spėjusi net išsigąsti. Bendradarbės tik nusikvatojusios – dar ne to čia Telšiuose iš jo sulauksi, ne to pamatysi. Juk čia Jūzapėlis! Kikilas. Štukorių štukorius. Kuriai ten iš bendradarbių akimirksniu pirštą buvęs išnarinęs. Pabučiuok ar kapeikų duok – atitaisys… Bet nelaukdavęs nieko. Vėl akimirksniu atitaisydavo sąnariuką vieton. Pats sau galėjo rankas, kojas išsinarstyti, ir vėl lyg niekur nieko atstatyti vieton.
Daug miela Zita papasakojo, kol iš Šatrijos gatvelės kalno atėjome žemyn. Bendraamžės esame. Tad jau savijauta, sveikata – kurią dieną kokia. Lėtai miela Zita ėjo. Žingsnelį po žingsnelio. Mielas, jaukus, įžvalgus ir labai draugiškas žmogus ji. Šalta. Tai šis, tai tas… Pataiso, pagelbėja. Rūpestingumu apdovanoja. Lyg jaunystės draugę. O susitikom pirmą kartą. Zita vis pasakoja ir pasakoja. Svarbių, nežinotų dalykų apie Jūzapėlį. Apie Kikilą. Žingsnelis lėtas, labai lėtas. O pasižiūri – kad tas gyvenimas jau zovada nušuoliavęs… Aptarinėjame praeitį, lyg ir ji galėtų iš anapus vartelių į šiapus bent valandėlei sugrįžti.
Du langeliai tebežiūri
Štai jau ir pakalnė. Šatrijos gatvelės pradžia, kur poriniai numeriai. Antras numeris iš namo galo. Išilgai namas yra Plungės gatvės pastatas. Iš Plungės gatvės žiūrint, jo numeris kitas. Namas įvilktas į baltas šiuolaikines dailylentes. Dailiai. Tvarkingai. Rūpestingai. Taip, kad čia jokia senove nė nebekvepia. Bet yra tie net kelių kaimynių minėti du langeliai. Vienas truputį didesnis, kitas, jis visai šalia, mažesnis. Daili užuolaidėlė su stirnelėmis užleista… Tai už to mažojo langelio ir buvęs Jūzapėlio, taigi Telšių Kikilo, gyvenimas. Matė kaimynė Zita savo akimis, kaip tas gyvenimas čia atrodė. Priebutis. Toliau ilgokas koridorius. Durys į Jūzapėlio būstą. Kambarėlis toks mažas, kad Jūzapėliui ten pasisukioti nelabai vietos buvo. Čia tilpo tik lova, šalia spintelė… Gal kelios gembės buvo. Ir viskas. Tas mažas langelis, kurį tik vakarėjanti saulelė aplankyti gali. Gyventi, meistrauti tas savo buitinių daiktelių meistrystes, čia buvo labai ankšta. Prisimename juk Stanislavos Vandzinskienės, dabar gyvenančios Mažeikiuose, pasakojimą, kad Jūzapėlis daugiausiai pas jos tėvelius Viskontus būdavęs. Pėiliavodavęs ir pėiliavodavęs tyliai kampe savo dirbinėlius su savo pėilyčiomis. Tylus lyg nesantis. Pakaušėlis tik švietė… Kur jam daugiau būti. Telšiškiai yra minėję, kad Kikilas dažnai ateidavo į miesto pirtį pasivanoti. Ar buvo Jūzapėliui kur valgį namuose pačiam pasiruošti, nebepakalbėjom to su jo kaimyne Zita. Ji ir taip papasakojo dar kai kurių dalykų, kurie nebuvo Jūzapėliui džiaugsmas.
Jau laikas buvo buvusiai Kikilaitei, tai yra man, tašelę su dviem tekinukais sukti geležinkelio stoties link. Šiaurinis vėjas tebetraukia. Plautukai, mano amžinoji bėdelė, jau jaučia, kad gali būti blogai… Jau įspėja… Bet eiti bus pavėjui.
Atsisveikiname su miela Zita Ramančiauskiene, pasižadėjusios dar susitikti, dar pasikalbėti. Lėtu žingsneliu ji kyla namo, į Šatrijos gatvelės kalną. Palikusi ir širdies geros savo, ir nupasakotų vaizdų apie Jūzapėlio situacijas įvairias.
Nuo kalno
Iš ten tikrai nebuvo matyti, kur čia tie du langeliai, lyg dvi nevienodo regėjimo akelės, dar šiek tiek įžiūrinčios čia vykusius praeities įvykius. Šalia langelių stovi švarūs, tvarkingi konteineriai atliekoms. Gyventojai labai tvarkingi. Ar žino, kad čia dar nepamiršto Kikilo kiemelis ir takai? Nebuvo ko paklausti. Šis klausimas ateičiai liko.
Vis dėlto teisus buvo dar anų metų pabaigoje sutiktas šio namo gyventojas Vytautas, kuris iš karto patikino, kad būtent čia kažkada kažkoks Kikilas gyvenęs. Tas pats Kikilas! Gerb. Vytautai! Atsiprašau Jūsų, kad tada neradome įtikinamų faktų, kad nebuvome tvirti šiuo žinojimu. Kadangi namas „apvilktas“ neatpažįstamu rūbu, p. Stanislava iš nuotraukos jo ir neatpažino. Nieko tokio! Ačiū jai už kitas svarbias žinias.
(Bus daugiau)
Leave a Reply