Mamos diena – tai ypatinga proga švęsti motinystės meilę, rūpestį ir atsakomybę. Šią dieną verta prisiminti moteris, pasiryžusias suteikti namus vaikams, kuriems to labiausiai reikia.
Ta proga kviečiame pažvelgti į globėjos Aistės Daujotienės kasdienybę, išgirsti jos istoriją. Tai puiki proga pasidžiaugti nesavanaudišku darbu, svarbiais gyvenimo pasirinkimais ir, žinoma, didžiule širdies erdve, kurioje vietos randa ne tik biologinis vaikas, bet ir tie, kuriems reikia paramos, saugumo, meilės. Tai – ne tik iššūkių, bet ir meilės kupina istorija apie tai, ką reiškia būti mama ne krauju, o širdimi.
Ernesta Dačkevičienė
Trys vaikai – vienos širdies ritmu
Už Telšių, šalia legendomis apipinto Šatrijos kalno, Gaulėnų kaimelyje, gyvena Aistė – moteris, kurią šiandien drąsiai galima vadinti trimis vaikais pulsuojančios širdies centru.
32-ejų Aistė kartu su vyru Pauliumi jau trejus metus globoja broliuką ir sesutę, o šeimą papildė ir biologinis jųdviejų sūnelis.
Globos kelias Aistės šeimoje prasidėjo apgalvotai. „Sprendimą priglausti savo šeimoje du mažamečius vaikus priėmėme kartu su vyru gerai apsvarstę. Išklausėme Telšių Globos centro organizuojamus kursus, o tą pačią dieną, kai atsiėmėme dokumentus, sužinojome, kad laukiamės savo biologinio vaikelio. Tą akimirką supratome – tai ženklas. Pats Dievas mums siunčia ne vieną, o visus tris vaikučius.“
Globoti pradėta, kai berniukui buvo aštuoneri, o mergaitei – septyneri. Jau trejus metus jie – ne tik šeimos nariai, bet ir širdies dalis.
Mama – saugumo uostas
„Būti vaikams mama, kai jie negyvena su savo biologiniais tėvais – tai kur kas daugiau nei teisinis ar biologinis statusas. Tai reiškia būti saugumo uostu. Atstoti širdimi, o ne krauju. Duoti namus, o ne tik stogą virš galvos. Padėti augti kaip žmogui. Priimti vaiką su jo istorija“, – Aistės žodžiai – tarsi šiltas apkabinimas tiems, kurie galbūt dar tik svarsto apie globą.
Būti globėja, pasak moters, labai ypatinga, bet ir emociškai sudėtinga patirtis. „Jausmai būna labai įvairūs ir net prieštaringi. Nuo meilės, prisirišimo, džiaugsmo, pasididžiavimo iki atsakomybės, nerimo, abejonių. Manau, kad visi apimantys jausmai yra normalūs. Turbūt svarbiausia turėti žmogų ar žmones, su kuriuo ar kuriais gali apie visa tai pasikalbėti“, – šypsodamasi pasakoja moteris.
Aistės ir Pauliaus santykiai – tai meilė, kuri nesirinko genetikos, bet pasirinko širdį. „Vaikai žino, kad visada esame šalia, kai sunku ir kai gera. Ne dėl to, kad privalome, o dėl to, kad norime, – jausmus atskleidžia Aistė ir tęsia: – Vaikų priėmimas į šeimą nėra vienkartinis veiksmas – tai nuolatinis buvimas šalia. Vaikai mus greit prisileido, nes šiek tiek pažinojo. Tačiau tikram ryšiui, kai vaikas nebijo pasakyti, jog suklydo, kai pasidžiaugia savo pasiekimais – prireikė kone poros metų.“
Globos kelias – ne visada lengvas. Sunkiausia, pasak globėjos, – nežinia. „Viena diena būna audringa, kita – tyli. Bet net ir sunkiausią dieną žinau, kad esu vaikams svarbi. Esu tas žmogus, kuris nepabėgo, kai jiems buvo sunku.“
Aistė atvira – buvo dienų, kai atrodė, kad nebeturi jėgų. „Manau, daugelis globėjų bent kartą pagalvoja: „gal aš netinkamas“, „nebeturiu jėgų“, „ar tikrai galiu tai daryti“, bet tada prisimenu, kad turiu teisę pavargti, teisę verkti, teisę būti žmogumi. Ne superherojumi. Tokiais momentais itin padeda Telšių Globos centro savitarpio pagalbos grupės, kur gali atvirai dalintis patirtimis su kitais globėjais“, – neslepia jausmų, kalbėdama apie sunkumus, globojant ir auklėjant vaikus, moteris.
Gyvenimas, keičiantis viską
Pasak Aistės, nuo tada, kai šeima ėmė globoti vaikus, pasikeitė viskas – nuo paprastų kasdienių įpročių iki gyvenimo prasmės supratimo. „Pasikeičia net pusryčių meniu ar vakarinių pasakų repertuaras. Pasikeičia socialiniai santykiai, laiko planavimas, požiūris į pasaulį, žmones, ir netgi kasdienius gyvenimo malonumus. Pradedi labiau vertinti tai, kas svarbiausia – meilę, saugumą, sveikatą, šilumą.“
Paklausus, kaip švenčiama Mamos diena jų šeimoje, moteris atsakė, jog globojamiems vaikams kai kurios šventės, ypač Mamos diena, gali būti itin jautrios ir emociškai sudėtingos. Aistė tai supranta. „Ši diena gali sukelti įvairių jausmų ir reakcijų. Todėl mes stengiamės ją švęsti su šiluma. Vyras su vaikais padovanoja gėlių, aš ruošiu šventinius pusryčius. Vėliau žiūrime filmą, o vaikai piešia atvirutes. Turime tradiciją – tą dieną būti visi kartu.“ Vyro ir vaikų dėka ši diena tampa ypatinga.
Aistė įsitikinusi, kad, globojant vaikus, svarbiausios vertybės – meilė, kantrybė, empatija, teisingumas, pagarba, lankstumas. Būtent jos kuria emocinį saugumą ir leidžia vaikui prisirišti, augti ir tikėti, kad yra vertas meilės.
Globa – prasmingiausias žingsnis
Globos patirtis keičia globėjų gyvenimą daugeliu aspektų – nuo asmeninio augimo iki gyvenimo kasdienybės. Tiems, kurie svarsto apie globą, bet vis dar dvejoja, Aistė linki: „Įsivertinkite savo emocinį pasirengimą, pasikalbėkite su globėjais, domėkitės. Tai kelias, reikalaujantis kantrybės, nes vaikams reikia skirti daug laiko ir dėmesio, o tai reiškia, kad gali reikėti pakeisti darbo valandas, atostogų planus ar socialinius įpročius, bet tuo pačiu jie ir atveria širdį“. Globos kelias, jos nuomone, vienas iš prasmingiausių gyvenimo žingsnių, kurio pabaigoje gali rasti ne tik vaikų, bet ir savo gyvenimo prasmę.
Per trejus metus Aistė ir Paulius matė, kaip vaikai keičiasi. Jie tampa labiau pasitikintys savimi, geba kurti sveikus santykius, geriau susidoroja su stresu ir yra pasirengę siekti savo tikslų. Globa šeimoje vaikams suteikia tvirtą pagrindą, kad jie augtų stipriais ir sveikais žmonėmis.
Aistės, kaip globėjos, svajonė paprasta ir gili – suteikti vaikams stabilumą, meilę, saugumą. Padėti jiems užaugti sveikiems, laimingiems ir sėkmingiems. „Tikiuosi, kad mano vaikai užaugs gebantys įveikti gyvenimo iššūkius ir pasieks savo svajones“.
Aistės istorija – ne tik apie globą. Tai – apie tikrą, nuoširdžią motinystę, kurios pamatai yra ne genetika, o besąlygiška meilė. Tai pasakojimas apie žmones, kurie nepabėgo, kai buvo sunku, kurie pasirinko mylėti, net kai niekas to nereikalavo. Ir galbūt tai bus tas švelnus postūmis, kurio kažkam prireiks, kad žengtų pirmą žingsnį į globos kelią.
Leave a Reply