Vilniaus dailės akademijos (VDA) bendruomenė ir buvusio jos rektoriaus bei ilgamečio prorektoriaus, Telšių Garbės piliečio, archeologo profesoriaus dr. A. Butrimo bičiuliai šių metų balandžio 16 d. rinkosi į knygų parodos „Žemaitijos ir Lietuvos priešistorė, istorija bei meno paminklai“, skirtą jo 70-ajam jubiliejui pažymėti, pristatymą. Akademijos bibliotekoje buvo eksponuojamos jo paruoštos, sudarinėtos knygos, mokslo darbai, kuriems profesoriaus vadovauta, rašyti straipsniai. Jie yra publikuoti ne tik Lietuvoje, bet ir įvairiose užsienio šalyse. Iš viso bibliotekos direktorė Rūta Kuodienė pristatė 150 eksponatų. Po to paroda buvo pervežta ir dabar yra eksponuojama Plungės viešojoje bibliotekoje, o gegužės 20 d. 15 val. ji atkeliaus ir į Telšius. Į parodos, kuri bus surengta Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje, atidarymą atvyks ir ją visuomenei pristatys pats profesorius, VDA bibliotekos direktorė Rūta Kuodienė bei būrys A. Butrimo bičiulių.
Povilas Šverebas
Šiais technologijų laikais vis rečiau į rankas paimame knygą, nes informacijos dažniausiai ieškome internetiniuose puslapiuose, kuriuose žinias viešina visi, kas netingi. Vieni tikslingai kurpia melagienas, kad kitiems „plautų“ smegenis, nes kvailius lengviau ganyti. Kiti tai daro dėl kompetencijos stokos, o tretiems reikia trūks plyš būti reikšmingiems. Suprantama, kad pasitaiko ir paprasčiausių žmogiškų klaidų, kai pirštas nuslysta ar apsižiūrim ir spustelim ne tą kompiuterio klavišą. Kartais, kai esame įsijungę išmaniąsias programas, jos už mus padaro savo pataisymus.
Jau po renginių Vilniuje ir Plungėje teko sulaukti nemažai skambučių. Žmonės, perskaitę Danutės Mukienės straipsnius apie tas parodas, stebisi, kaip mes jau tiek iš anksto pradėjome minėti jo jubiliejų, nes A. Butrimas yra gimęs 1955 m. rugpjūčio 16 d. Tada reikia skambinusiajam priminti, kad informacijos apie profesorių reikia ieškoti ne tik „Wikipedijoje“, bet ir pasižiūrėti „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“. Tiesa, prieš metus internetinėje erdvėje buvo skelbiama dar viena jo gimimo data – 1955 m. rugsėjo 16 d. Šiais metais jos jau nepavyko aptikti. Gerai, kad visi šaltiniai bent vieningai nurodo, kad profesorius yra gimęs Telšiuose.
Jubiliatas gimtadienio proga sau pasidovanojo porą knygų, išleisdamas su kolegomis – „Biržulis: medžiotojai, žvejai ir senieji žemdirbiai X-II tūkstantmetyje pr. Kr. III. Keramika ir titnago dirbiniai“ ir „Biržulis: Donkalnio ir Spigino salų mirusiųjų pasauliai“.
Kadangi A. Butrimas yra 1993 m. įkurtos visuomeninės, nepolitinės organizacijos – Žemaičių akademijos rektorius, todėl VDA prorektoriui dr. Mariui Iršėnui, bakstelėjus į šoną, sukruto ir žemaičiai, paruošdami serijos „Žemaičių praeities“ dvidešimtą tomą, skirtą savo rektoriui pagerbti. Simboliška, kad ir knyga palindo po apvaliu skaičiumi.
Tai įvairių autorių straipsnių rinkinys. Jiems buvo keliamas vienas reikalavimas, kad straipsniai būtų apie Žemaitiją, žemaičius ar kitos kilmės žmones, nuveikusius reikšmingus darbus šiam kraštui. Į šį leidinį turėtų dėmesį atkreipti ne tik telšiškiai, bet ir viso rajono bei regiono paveldu besidomintys žmonės.
Pirmiausia telšiškius turėtų sudominti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus darbuotojos dr. Vilmos Gudienės straipsnis apie jų mieste net keturias kartas vaistininkais dirbusius Gioldnerius. Straipsnyje ne tik detaliai atskleista jų profesinė, bet ir visuomeninė bei filantropinė veikla Telšiuose nuo XIX a. pradžios iki XX a. vidurio. Gioldneriai stipriai įtakojo visos mūsų bendruomenės gyvenimą. Leopoldas (1823-1883) buvo miesto seniūnas. Jo sūnus Oskaras Goeldneris (1866-1927) taip pat ėjo šias pareigas. Tik jos jau buvo įvardijamos burmistru. Jis įkūrė Telšiuose gaisrininkų draugiją, aktyviai rūpinosi miesto atstatymu po 1908 m. gaisro, buvo vienas aktyviausių (su būsimu signataru Stanislovu Narutavičiumi) Telšių vyrų gimnazijos įkūrimo iniciatorių, taip pat įvairių labdaros akcijų organizatorius. Jis skatino miesto kultūrinį gyvenimą – jo iniciatyva buvo nupirkta 50 instrumentų Telšių gaisrininkų orkestrui. Už savo veiklą buvo labai gerbiamas vietinių, įskaitant žydų bendruomenę. Vanda Goeldneraitė-Augustaitienė (1898-1968) ne tik vadovavo Telšių vaistinei, bet ir chemijos-farmacijos laboratorijai, mokė chemijos Telšių vyskupo Valančiaus gimnazijoje. 1931 m. ji tapo pirmąja moterimi, išrinkta į Telšių miesto tarybą, ir vadovavo miesto gražinimo komitetui. Jos rūpesčiu Germanto ežeras tapo populiaria miestiečių poilsio vieta. Vanda taip pat prisidėjo prie Žemaičių muziejaus „Alka“ rūmų statybos rėmimo. Be to, farmacininkų bendruomenei pasiūlė išsaugoti istorinius Telšių vaistinės baldus, indus, knygas, o tai paskatino kurti Lietuvos senovės vaistinės muziejų Kaune. Jų šeima 1938 m. svariai prisidėjo prie Telšių mažosios bažnyčios varpo įsigijimo.
Tryškiečiai knygoje ras straipsnį apie savo šventovės gražiąją varpinę ir jos pirmtakes bei varpus. Sužinos, kad jie gali didžiuotis kol kas vieninteliu žinomu Žemaitijoje Petro Labzenkovo 1855 m. nulietu varpeliu. Vienas iš didžiųjų varpų gali būti pagamintas iškilaus liejiko Jono iš Orumo. Tai vienintelis jo žinomas gaminys Lietuvoje. Varpą bažnyčiai 1663 m. paaukojo Dirvėnų tijūnas ir Tauragės seniūnas Albertas Važinskis.
Dr. Liepos Griciūtės straipsnyje apžvelgiamos XIX a. Žemaitijos bažnyčių procesijų vėliavos. Suprantama, kad neapsieinama be šių liturginių reikmenų tyrimo ir pristatymo Lieplaukės, Eigirdžių, Mitkaičių, Janapolės, Gadūnavo, Pavandenės ir Tryškių bažnyčiose. Įdomus ir dr. Mindaugo Paknio straipsnis, nagrinėjantis Mosėdžio bažnyčios XVII a. II pusės Krikšto metrikų knygas, parapijos papročius, tradicijas, populiariausius vardus bei šventųjų gerbimą. Remiantis juo, ir telšiškiai gali atlikti savo parapijos analogiškus tyrimus, nes jų gimimo metrikos yra suskaitmenintos ir visiems prieinamos. Asta Miltenytė pateikia naujų duomenų apie Mažeikių rajone esantį Renavo dvarą ir jį valdžiusius baronus Riones. Ši giminė vedybiniais ryšiais susieta su Telšių rajone ne vieną dvarą turėjusiais Gorskiais. Dr. Jolita Liškevičienė gilinasi į Konstantino Tiškevičiaus raižinių albumo vaizdus. Daugiausia dėmesio ji skiria Salantų raižykloje kunigo Stanislovo Čerskio sukurtiems „šventiems“ „abrozdėliams“ su žemaitiškais įrašais, kurie ne tik įrodo šio regiono išskirtinumą, bet ir sukuria socialinį, dvasinį vietos žmonių paveikslą. Suprantama, kad jie puošė ir ne vieno telšiškio namus, o dabar jais džiaugiamės Žemaičių muziejaus „Alka“ ekspozicijose. Vidmanto Jankausko straipsnis išryškina kunigo Felicijono Lialio veiklą Kretingos vienuolyno kalėjime, jo nuopelnus priešinantis okupaciniam carinės Rusijos režimui (laikraščio „Tėvynės sargas“ leidyba, knygnešių tinklo kūrimas), taip pat apžvelgia kitus jo nuveiktus darbus Žemaičiuose. Suprantama, kad šis leidinys buvo svarbus ir mūsų rajono seniesiems gyventojams, nes slapta pasiekdavo ir juos. Laikraštis ugdė jų religinį ir tautinį susipratimą. Kazys Misius atskleidžia to meto mūsų vargus, siekiant išsaugoti katalikų šventoves ir kuriant lietuviškų „Saulės“ draugijos mokyklų tinklą. Pavandenės krašto dukra profesorė Viktorija Daujotytė, kaip jai vienai būdinga, remdamasi plačiu kontekstu ir Adomo Butrimo asmenybe, apžvelgia svarbiausius jo nuveiktus darbus. Simboliška, kad kita literatūrologė, kilusi iš Telšių, profesorė dr. Roma Bončkutė vėl prisimena didįjį žemaitį S. Daukantą, kuris turėjo būti pagrindinis vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus pagalbininkas, „uždedant“ Žemaičių akademiją. Įdomu, kad dabar jau tiksliai žinome, jog pirmosios lietuviškos-žemaitiškos istorijos autorius nuo 1859 m. iki 1861 m. gyveno Kalnėnų dvare, buvusiame visai šalia Telšių ir vėliau susietu su Gioldnerių gimine.
Knygos viršelį puošia vienų didingiausių Žemaičių piliakalnio Medvėgalio erdvė, kurią 2008 m. užfikasavo foto menininkas Jonas Strazdauskas. Knyga gražiai ir skoningai atrodo. Jai vaizdą suteikė diziainerė profesorė dr. Rasa Janulevičiūtė. Iš knygoje pateiktos bibliografijos, kurią parengė Vaida Jankauskaitė ir Rasa Vilimienė, realiai pamatysime A. Butrimo nuveiktus darbus mokslinių tyrimų, jų propagavimo ir pedagoginėje veiklose. Ji dar labiau atsiskleidžia iš kito leidinio „Adomo Butrimo biobibliografijos rodyklė (1955-2025)“.
Ypač įdomu skaityti apie būsimo profesoriaus metus Telšiuose. Apie tai jį detaliai iškamantinėjo „Žemaičių žemės“ leidėja Danutė Mukienė. Prisiminti net niuansai, kaip su kitu telšiškiu dr. Vaciu Vaivada ir kitais kūrė Žemaičių kultūros draugiją, kaip iškilųjį istoriką profesorių dr. Alfredą Bumblauską A. Butrimas pakreipė į šį mokslą. Tai viename interviu yra minėjęs ir pats A. Bumblauskas. Įdomu, kad jie visi yra užaugę Palangos gatvėje.
Dar norisi paminėti ir „Žemaičių praeities“ serijos devynioliktąjį tomą „Mykolo Brenšteino kelionės pėsčiomis po Žemaitiją 1896 metų vasarą dienoraštis“, kurį spaudai parengė dr. Dainius Junevičius. M. Brenšteinas su dailininku, Siraičių dvaro savininku Leopoldu Andrijausku iš Telšių, iškeliavo link Palangos, o nuo jos pajūriu pasiekė Liepoją. Dienoraštis ne tik ryškiai perteikia kelionės įspūdžius, bet ir to laikmečio dvasią. Pateiksime tik vieną pavyzdį, kaip keliauninkai po pirmos dienos žygiavimo nakvynės įsipiršo pas Alsėdžių kleboną: „…nepaisydami jokių skrupulų, nuėjome į kleboniją. Kunigas klebonas Rupka su vikaru tuo metu vaikščiojo po sodą, ir, mums prisistačius, pateikus dokumentus ir papasakojus apie kelionės tikslą, buvome pakviesti nakvynės. Kunigas klebonas, tipiško veido, išraiškingų ir griežtų bruožų, yra labai inteligentiškas žmogus, nors liaudiškos kilmės. Alsėdžiuose klebonas gyveno neseniai, be to, domėjosi praeitimi, tad jį nuoširdžiai nudžiugino mano noras pažinti ir ištirti bažnyčią: prižadėjo kitą kartą ją aprodyti detaliau. Nė nepastebėjome, kai po kaimiškos vakarienės, kurią sudarė rūgpienis ir virtos bulvės, prie arbatos prabėgo kelios valandos linksmo ir įdomaus pokalbio apie Žemaitijos istoriją, apie šį bei tą, kuriame, be klebono, dalyvavo ir kunigas vikaras. Nepratęs ilgai vakaroti, klebonas pagaliau pradėjo snūduriuoti, ir mes tuo pasinaudojome: nuėjome į mums skirtą kambarį ir su tikru malonumu atsigulėme į minkštus patalus.“ Įvadiniame straipsnyje yra pateikti duomenys ir apie patį dienoraščio autorių, kurio mama ilsisi Telšių miesto senosiose kapinėse. Jos amžinojo poilsio vietą žymi prabangus tiems laikams granitinis paminklas su šeimos giminės herbais.
Kadangi Žemaičių akademijos rektorius yra archeologas, tai į renginį planuoja atvykti ne vienas kolega. Telšiškis, užaugęs Kalno ir Žemaitės gatvių sankryžos kampe, šalia „Kalvotosios Žemaitijos“ redakcijos pastato (dabar šioje vietoje dar riogso namo pamatų liekanos ir laiptų fragmentas) habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Algirdas Girininkas, jo mokiniai dr. Tomas Rimkus ir dr. Gvidas Slah. Dalyvaus ir „Žemaičių žemės“ redaktorė Danutė Mukienė bei daug kitų garbių svečių. Suprantama, kad bus daug ką galima išgirsti, pasitikslinti iš pačių seniausių mūsų praeities laikų, siekiančių akmens amžių. Juolab, kad A. Butrimas daugiausia širdies įdėjo ir atradimų atliko, tirdamas gimtojo rajono Biržulio buvusio ežeryno aplinkos paminklus. Juose buvo aptikti ir chrestomatiniais ne tik Lietuvoje tapusieji Donkalnio žynio kapas ir gintarinis skridinys iš Daktariškės 5-osios gyvenvietės. Be to, renginio metu bus ne tik pristatomi Žemaičių akademijos rektoriaus leidybiniai darbai, bet ir bus galima leidyklos kainomis įsigyti įvairių knygų. Tarp jų bus ir anksčiau paminėti leidiniai. Šį renginį telšiškiams ir jų svečiams dovanoja Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka, Vilniaus dailės ir Žemaičių akademijos.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
