Tegu nepraranda svarbos Telšiuose tie klecka lašinietė. Juos labai mėgo legendinis Juozas Kikilas, po šalelę Lietuvą Telšių Kikilu vadintas. Kaip ir buvo maloniems skaitytojams pažadėta, pargrįžtame dar kartą prisiminti šį veiklų senų laikų gatvės šauklį, gatvės artistą, išskirtinį telšiškį. Yra pasiūlymų įamžinti jo atminimą. (Publikacijų ciklas apie Juozapą Kikilą (1906-1971) „Kalvotojoje Žemaitijoje“ spausdintas nuo 2024 m. lapkričio 22 d. iki 2025 m. sausio 7 d.)
Janina Zvonkuvienė
(Tęsinys. Pradžia Nr. 33, 35, 37)
Jūzapinių lašinieti…
Kleckų lašinietų per Kikilo gimtadienį nepavalgėme. Jie buvo valgomi kovo 19-ąją, per Juozapines, pas Romutę Jasevičienę, kuri pirmoji žinių apie Jūzapėlį žinių suteikė. Apie Telšių Kikilą. Tai ji pirmoji kleckais lašinietais pavaišinta buvo. Kad ne liga, pas Romutę kitokia nebloga sueigėlė Kikilo atminimui būt buvusi. Pasakojo vaikystės prisiminimus, kad Jūzapėlis ateidavo pas juos į namus. Devyni vaikai. „No, stuokėt į eilė!“ – Pasakydavęs. Bėga, stojasi visi į eilę pas Jūzapėlį. Romutė mažiausia, tai visi už ją greitesni… O Kikilas, pamatęs ją eilės gale, pamoja pirštu – eik šen. Atbėga mažoji Romutė. Jūzapėlis randa savo kišenėse skrabinėlę. Joje – „stikliniai“ saldainukai. Romutė pirmoji gauna tą didį džiaugsmą. Paskui kitus apdalina. Tų ledinukų skonio niekada, net suaugę šie vaikai nepamiršo.
Pašnekėkim iš naujo
Dėl nežinančių pašnekėkim. Juozapas Kikilas – grynas telšiškis. Čia gimęs, čia ir miręs. Visiškas viengungis. Balsingas, viešumą mėgęs, nuolat įvairius fokusus rodęs. Puikus smulkmenų, kurių labai trūko, meistras. Savo darbo geromis didelėmis adatomis, žvejybos kabliukais, skutekliukais prekiavęs. Akinius, lietsargius labai gerai taisęs. O ir šių daiktų pokario laiku sunku buvo gauti. Vis Kikilas gelbėjo, aprūpindavo. Laisvas, savarankiškas, valdžiai nepataikavęs. Geras žinias – ir tik geras! – per Telšius eidamas žmonėms balsingai žemaitiškai skleidęs. Tvirtas ir nepastumdomas žemaitis. Telšių mieste gimęs, čia ir miręs. Jo mėgstamiausias valgis buvo žemaitiški „klecka lašinietė“.
Niekas jo neatkartotų
Dažną dieną Juozapas Kikilas, pačių telšiškių maloniai vadinamas Jūzapėliu, vis užsukdavo į Telšių kultūros namus. Susižinoti, kas gero, kokie artimiausi renginiai. Taip pat ir į sporto skyrių. Vis balsiai pajuokaudamas, žemaitiškus sąmojus mėtydamas, imdavo būsimų koncertų, spektaklių, sporto rungtynių afišas, darydavo reklamos žygius. Eidavo didelius ratanus po miestą, kartais ir dar toliau. Garsiai žemaitiškai šaukdamas, afišas sau prie kūtinės prisisegęs… Kviesdavo žmones nepraleisti gerų progų – pamatyti vaidinimų, paklausyti koncertų. O jei sporto rungtynės, po visų gero oratoriaus prakalbų, būtinai užtikrintu balsu pridėdavo: „Mūsa laimies!“ Senoliai, dar gerai ir gyvai prisimenantys Juozapą Kikilą, jo nenuilstančią laisvanorišką veiklą, sako, kad neįmanoma būtų jo atkartoti, jo pavaizduoti, jo rolės suvaidinti. Jis buvo įspūdingai savitas. Jis vienas pats darė Telšius gyvastingais, su sodriu žemaitišku skambesiu. Žmonėms tai pakeldavo ūpą.
„Pasėpėrkėt, muotrėškelės!..“
Jeigu kultūros namuose naujų afišų nerado, renginių nėra – vis tiek turėdavo maršrutą, kad ir mažesnį. Juk neišeidavo iš namų tuščiomis. Prisiūtose jo ilgo drabužio vidinėse kišenėse ir jo juodoje tašelėje visada buvo paties sumeistrautų, kiekvieniems namams reikalingų dalykėlių. Tokių, kokių to meto krautuvėse nerasi. Matė ir girdėjo sesutė, kaip kildamas į akmenimis grįstą Katedros kalvą, Kikilas balsingai žemaitiškai šaukia: „Pasėpėrkėt, muotrėškelės! Čė ne peile, vuo brėtvelės! Skoteklele! Skoteklele! Adėtas cėravuojemas! Akuliuorius taisau. Lietsargius taisau!“ Gerai pagaląsti, gero metalo virtuviniai peiliai muotriškelėms buvo džiaugsmas, nes retenybė. O ir adatos cėravojamos, tokios didele bule vilnoniam siūlui, – tik duok! Ir jų krautuvėj nebuvo. Jei tik kokių reikalų kam į Telšius būdavo, tai kaimynai su prašymais: Kikilo skutekliukų, Kikilo ciravojamų adatų, Kikilo kabliukų žvejybai. Telšiškis Stasys Alvinskas prisimena, kaip mokinukas būdamas iš Kegų į Telšius savais reikalais važiavo, gavo ir kaimynų prašymą Kikilą surasti, skutekliuką jo darbo nupirkti. Sakąs, kaip aš jį atpažinsiu?.. Ir pademonstravo saviškiai, kad lengva atpažinti, jis vienas toks tėra. Eina drąsus, garsiai žemaitiškai kalbėdamas, skvernus nuleidęs… Taip ir atpažino. Pasiūlęs kapeiką jam iš delno išmušti, tai gausiąs skutekliuką už dyka. Niekas nėr jam išmušęs. Mokėjo kapeikas. Parvežė į Kegus kikilinį skutekliuką. Garbinga Kikilo meistrystė buvo.
Keleivių linksmintojas
Su prakalbom žemaitiškom, savo meistrystes siūlydamas, moteris už ilgų kelnių dėvėjimą drausmindamas, kas dieną pasisukiodavo Jūzapėlis autobusų stotyje. Autobusų stotis tuomet knibždėjo priemiesčio keleivių. Nuosavą automobilį turėjo tik vienas kitas telšiškis. Sava lengvoji mašinikė prilygo stebuklui. Užtat autobusų buvo daug, ir jie kursavo vos ne į visus rajono kaimus, kupini žavaus kaimo žmonių klegesio. Pati tai gerai prisimenu. Dažnai važiuodavau. Ir Kikilą autobusų stotyje gerai prisimenu, ir tuos autobusus, kupinus puikių, gerai nusiteikusių, žemaitiškai klegančių keleivių. Pažįstami ar nepažįstami, visi tarpusavyje gyvai bendraudavo. Visiškai kitaip tais laikais paprastų kaimo žmonių gyvenimas ir bendravimas atrodė. Atviri, nuolat juokaujantys. Ir Kikilą pakvatodami aptarinėdavo. Pati prisimenu! Esu buvusi ir užkliuvusi jam, kam su ilgomis kelnėmis. Mokyklinė panelė buvau. Pažėrė iš rankovės metalinių rublių – jimk!, sako. Eik medžiagos sijonui nusipirkti. Ir juokas, ir šiokia tokia baimė ėmė…
Vaikezai ir mergelkos…
Jei kopiant į Katedros kalvą muotrėškieliu tuo metu iš niekur neatsirasdavo, tai netrukus, Kikilą išgirdę, iš aplinkinių kiemų išbėgdavo vaikezai, mergelkos… Iš pradžių iš toliau Kikilą sekdavo, o paskui ir arčiau išdrįsdavo. Ypač vaikezai… Berniūkščiai. O Kikilas jiems tai kapeiką siūlys iš delno išmušti, tai kam iš rankovės ką ištraukdavo… Talentingas štukorius buvo! Galiausiai atsisėdęs ant mūro sienelės (kur dabar meška su vaikais ir tai meškai visi nosį trina), savo slaptąsias kišenes po skvernu atvėręs, vėjo malūnėlių vaikams darydavo, visus apdalindavo. Ir popieriaus taigi nebuvo. Bet vyrai rūkė pigią „Prima“, tuščius pakelius numesdavo bet kur. Kikilas iš jų vėjo malūnėlius vaikams nuolat meistravo. Net stadione prieš putbalelė varžybas. Sukasi malūnėliai! Gražiausiai! Kur nesisuks! Ar nuo vėjo, ar nuo vaikų lakstymo. Tai tą Kikilo suteiktą džiaugsmo vėjelį iki šiol prisimena tie jau seniai pražilę vaikai. Parašo, papasakoja apie tai. Kikilas jiems – įdomioji ir įspūdingoji vaikystės Telšių mieste dalis.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Palikite komentarą