Tegu nepraranda svarbos Telšiuose tie klecka lašinietė. Juos labai mėgo legendinis Juozas Kikilas, po šalelę Lietuvą Telšių Kikilu vadintas. Kaip ir buvo maloniems skaitytojams pažadėta, pargrįžtame dar kartą prisiminti šį veiklų senų laikų gatvės šauklį, gatvės artistą, išskirtinį telšiškį. Yra pasiūlymų įamžinti jo atminimą. (Publikacijų ciklas apie Juozapą Kikilą (1906-1971) „Kalvotojoje Žemaitijoje“ spausdintas nuo 2024 m. lapkričio 22 d. iki 2025 m. sausio 7 d.)
Janina Zvonkuvienė
(Tęsinys. Pradžia Nr. 33, 35, 37, 39, 41)
Majednos, ir tiek
Būtent tokį laisvą, nepriklausomą, sistemai ir visuomenės nuostatoms nepaklūstantį Telšių Kikilą dauguma ir matė. Ypač ne telšiškiai, iš kitur atvykę žmonės. Arba, kai jis pats į kokią Plungę ar Žemaičių Kalvariją nuvykdavo. Ten su savo kojų išnarinimais, akių išvertimais pasireikšdavo. Todėl maždaug tik toks jo vaizdinys šalutinių žmonių atmintyje ir liko. Bet tai tik dalis Kikilo… Kita dalis buvo kitokia.
Pasireiškęs įvairiose viešumose, Kikilas grįždavo namo į Plungės (Šatrijos) gatvę. Ten vietiniai telšiškiai, kaimynai jį matė kitokį. Matė ramų, malonaus būdo. Dorą. Sąžiningą. Paslaugų. Ir vien malonybiškai jį Jūzapėliu vadino.
O nieko apie jį nežinantiems žmonėms jis buvo kažkoks keistuolis. Kaip žemaičiai sako, no tuoks majednos špuosėninks, baise mondros štukuorios. Įdomus. Majednos. Nesuprastas. Ir nesuko sau žmonės galvos… Tik jau valkata jo nereikėtų vadinti, kaip vienas ryškus ir žinomas telšiškis pavadino. Nors ir su didžia meile ir pagarba Kikilo atminimui. Jūzapėlis turėjo namus. Kažkas minėjo, kad dabartinės Plungės gatvės kvartale tolimesnės praeities Kikilai čia turėję daug žemių, valdos siekusios Masčio ežero galą. Gal tai ir tikra tiesa. Laikai keitėsi, viskas keitėsi.
Telšių Kikilo vardas sklido plačiai. Nei jo vardo, – kad jis Juozapas ar Juozas Kikilas, – nei ko nors dar absoliuti dauguma nė nežinojo. Telšių Kikilas, ir tiek. Net Vilniaus universiteto profesoriai, pamatę, kad mano pavardė Kikilaitė, vis paklausdavo, ar kartais nesu iš Telšių ir ar kartais Telšių Kikilas ne giminė. Jei ir giminė, tai tik labai labai tolima.
Geras draugas
Telšių vaikai dažnai augdavo kiemuose, gatvėje… Patys prasimanydavo sau įdomybių. Nebuvo jiems žaislų, retame kieme tebuvo paprasčiausias kamuolys paspardyti. Būdavo jie guminiai, greitai prakiurdavo. Bandydavo užklijuoti su „šliaupo“ skiaute, su guminiais klijais… Ir vėl prakiūra. Tai vaikams bendrystė su Kikilu buvo įdomybė ir džiaugsmas. Na, pasitaikydavo, kad kartais kas ir „grūšą“ gaudavo. Kam nepasitaiko!
Telšiškis Arvydas patikina: „Kikilas buvo geras vaikų draugas. Per dienas siusdavom po autobusų stotį, vis matydavom jį. Nebijojom jo. Jis nieko blogo, nieko neteisingo nedarė. Tik tuos savo fokusus rodė. Tuo visiems įdomus buvo. Žinojom, kaip ką daro. Jis išversdavo tik akių vokus, o ne pačią akį. Žiūri į viršų, apvelka akis išverstais akių vokais, tai ir atrodydavo lyg visiškas neregys. Liūdna ir gaila buvo, kai mirė. Gero draugo Telšių vaikai netekom. …Dar ilgai jo tašikė voliojosi sodelyje už alinės.“
Prisimena ir bausmę
Kalbėjo ir garbingo amžiaus Regina Mikalauskaitė-Sudentienė (ar Sudintienė), augusi Telšių centre. Per vasaros atostogas vaikai ką norėjo, tą darė. Kokių nors pavojų tada nebuvo. Tik saugotis, kad kur nenukristum, nesusidaužtum. Nubrozdinti keliai nieko tokio. Tai ir duodavosi paežeriais ar po aplinkinius kiemus. Buvusios kelios judrios, lyg ir padykusios mergikės. Vis siausdavusios aplink Katedrą. Nebijodavusios lįsti ir į Katedros rūsius. Tada įėjimas buvo iš lauko, iš aikštės pusės. Atviros durys. Lakstydavusios po tuos apytamsius rūsius klykaudamos. Kikilas eidavęs jų sudrausminti, kad prie bažnyčios dūkti negražu. Kad į rūsius iš viso negalima. Kas tau klausys! Kad durys vis atdaros iš lauko, tai ir eina.
Kartą vykusios pamaldos, o jos vis tiek duodasi po rūsius pašūkčiodamos. Viršuje, bažnyčioje girdisi. Vėl Kikilas ateina jų varyti lauk. Net piktas jau. O kad vis tiek neklausė, tai… užsklendė duris iš lauko.
Iš pradžių mergikėms tik juokas ėmė. O kai niekas neskubėjo atidaryti, jau buvo ir baimės, ir išgąsčio. Net po daugybės metų Regina tą atvejį prisimena. Bet daugiau į Katedros rūsius nebelindo dūkti.
Gyrė už sportą
Kitą kartą Kikilas nupirkęs Reginai pačių brangiausių, pačių skaniausių ledų porciją. Su razinomis. Didžiausia ir retai tepasiekiama vaikų svajonė. Apdovanojo Kikilas Reginą už tai, kad ji pasisakė, jog yra sportininkė. Lyg apdovanojimą jai skyrė. Sportas jai geriausiai sekasi. Žaidžia krepšinį savo mokyklos komandoje. Kikilas už tai labai pagyręs ją. Paraginęs visada sportuoti, už Telšius stengtis. Paskui ir palaikydavęs merginų krepšinio komandą, kur ir vėliau Regina žaidė. Gražiai reklamuodavęs jų komandą po miestą. Lygiai, kaip ir futbolą. Šviesiausia širdimi buvusi sportininkė Regina prisimena Telšių Kikilą.
Rūpėjo Juozui Kikilui visos Telšių gyvenimo sritys. Visur jis spėjo, visur buvo girdimas. Nėra niekuo pasibėdavojęs ar pasiskundęs. Vien savo štukas rimtu veidu rodė ir žmones linksmino. O iš tiesų juk buvo be savos namų šilumos. Iš aprangos matėsi. Namų šilumos, namiškių darnos namuose neturintys žmonės nepakankamai „mato save“. Vienatvė, vienišumas paženklina žmones. Ir jie būna giliai dėkingi, būna sujaudinti iš ko nors nuoširdumo, rūpestingumo, šilumos sulaukę.
Guzikas ir virvelė
Prisiminė Regina ir tą Kikilo kareivišką šinelį. Milinę. Drabužis sunkus, o jam užsegti kabojęs, maskatavęs tik vienas didelis guzikas. Kitoje pusėje – tik virvelė. Vis vyniodavęs ir vyniodavęs ją aplink tą guziką. Nelaiko! Paskui kažkas sutvarkęs tą drabužį. Buvusios įsiūtos ir tvirtos sagos, ir tinkamos kilpos padarytos. Gal kuri nors gera kaimynė, kleckų lašinietų jam išvirusi, dar ir drabužį sutvarkė.
Jau rašyta įvairių prisiminimų. Blogų nebuvo. Po daugelio metų buvę „Kikilo vaikai“ supratę, koks tai buvęs gyvybingas ir mielas žmogus. Jaučia jam ilgesį ir meilę. Juk ir jis labai mylėjęs savo miestą Telšius, jo žmones, vaikus. Ir vis aktyvus buvo. Apie tai itin gražiai savo atsiliepimuose į buvusias publikacijas apie Kikilą rašė p. Aušra.
Ežero reikalai
Kai ne autobusų stotyje, ne turguje, ne žygyje po Telšius su renginių afišomis ir garsingai žemaitišku vis ko komentavimu, kai ne Katedros įkalnėje sėdėdavo, kur būrelis vaikezų vis nuo jo neatstodavo, kitą laiką Kikilas praleisdavęs prie ežero. Ar ant ežero, valtyje.
Pavasariais reikia iš naujo smaluoti valtis, virti smalą. Kikilas leisdavo ir miesto berniūkščiams jam padėti. Vaikėzams. Ir šie – su džiaugsmu! Apie tai gražiais prisiminimais pasidalino Arūnas Adomaitis. Iš Vilniaus. Kikilas leisdavęs jiems čia kurti ugnį, virti smalą, padėti smaluoti. Bendraudavęs kaip su suaugusiais, ramiai, rimtai. Vis ko nors pamokydavęs. Tėviškai. Ramiai. Labai draugiškai. Duodavęs ir pairkluoti, perspėdavęs, kaip ežere elgtis, kad ko nenutiktų. Geriausias vaikų draugas. Pas telšiškį Zaborską, gyvenusį arti ežero, Kikilas nuomojęsis patalpėlę savo „ežeriniams“ daiktams laikyti. Valtį turėjo ne vieną. Kelias. Tvarkingas, gerai paruoštas. Telšiuose daug kariškių buvo. Jauni kariškiai išsinuomodavę Kikilo valtis papramogauti, pasiplaukyti po ežerą. Kartais nusiirdavo į ežero šoną, išlipdavo ir nueidavo sau. Negrąžindavo valčių. Tai Telšių berniūkščiams būdavo džiaugsminga užduotis: rasti ir parplukdyti tas valtis Kikilui! Surasdavę. Parplukdydavę jas į „Kikilo uostą“. Kartą prie ežero užėjusi staigi šalta vėtra, o Arūnas menkai teapsirengęs. Tirta visas nuo šalčio. Kikilas apgobęs jį savo drabužiu ir laikęs apglėbęs, kol tik vėjas nurimo.
Išprusęs. Jaukus ir mielas
Būtent Arūnas Adomaitis aiškiai prabilo apie tai, kad artimoje aplinkoje Telšių Kikilas, tas kaimynų meiliai vadinamas Jūzapėlis, buvo jaukus, mielas ir labai nekvailas žmogus. Gana apsišvietęs. Vienoks jis būdavęs, kai viešumoje, kai po autobusų stotį savo žemaitiškas prakalbas rėždavo, kai koncertus, vaidinimus ar sporto rungtynes per Telšius eidamas balsingai žemaitiškai šaukdavo, kai visas žinias aiškindavo, ir visiškai kitoks, kai vienumoje, kai su juo asmeniškai kas bendravo. Ramus, taktiškas, kuklus. Visada labai sąžiningas. Ir gana išprusęs. Tik šito nedemonstruodavęs. Juk jis puikiai suprasdavo, kuo gali žmonėms įdomus būti: drąsiais pajuokavimais, drąsia žemaitiška iškalba. Be negražių žodžių. Savo – šiuolaikiškai tariant – performansais, trumpalaikiais vaidinimais. Netikėtais iliuzionisto numeriais, kai panelei, išeinančiai iš vaistinės dešimt rublių iš plaukų „ištraukė“. Pabučiuok, atiduosiu tau. Arba, kai su ciravojama, taigi adymo, adata pats sau žandą kiaurai visų akivaizdoje „persiverdavo“. Ir taip meistriškai, kad niekaip nespėsi pamatyti, kaip čia jis taip… Komentarų nelaukdavęs. Suvaidina ir nueina.
Prisiminė vyskupą
Šalia prisiminimų apie Kikilą, pridėkim dar ir to meto šalutinį asmenį. Arūno Adomaičio tėvas Balys Adomaitis buvęs telšiškių gerbiamas mokytojas. Žymūs žmonės, didūs inteligentai pas jį į namus ateidavę. Svečiuodavęsis pats vyskupas Petras Maželis. Jis taip pat ir pedagogas, profesorius, studijavęs ir pedagogiką, filosofiją, literatūrą. Jis būdavęs tarsi slaptasis svečias pas savo lygio intelektualą mokytoją Balį Adomaitį. Arūno mama jiedviem su tėvu visada virdavusi gilių kavos. Jiedu bendraudavę, aptarinėdavę ir vietinius, ir pasaulio reikalus. Jų bendravimas buvo abipusiai geras. Viens kito dvasines ir intelektualines jėgas palaikė. Arūno atminty išlikę ir du vyskupo Maželio pomėgiai, kuriems ir tėvas pritardavęs. Kai geras ledas, tai per ežerą su ledžingomis gražiu greičiu pasileisti… Ir vėlų vakarą, kai kada net iki išnaktų, pažaisti su tėvu stalo žaidimų. Taigi Arūnas turėjo ne tik šviesuolį tėvą, bet turėjo ir progos iš arti matyti daugiau šviesuomenės atstovų. Turėjo progos įsižiūrėti į žmones, atskirti, kokie jie. Ir Telšių Kikilą jis matė kaip asmenybę, kaip išprususį žmogų. Ir kaip įdomybių kupiną, neeilinių sugebėjimų turintį jautrų, dorą žemaitį.
Skriaudų jis tikrai niekam nedarė. O pagelbėjęs yra daug kam. Atrodė juokingas? Atrodė! Ne tik juokingas, bet ir labai įdomus! Tokiu savimi jis specialiai žmones linksmino… Kėlė jiems ūpą, kėlė žaismingas mintis. Blogo tame tikrai nieko nebuvo.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Aš užaugau Plungės gatvėje, arti Kikilo namo, kitoj gatvės pusėj. Tuo metu jo namas nebuvo kampinis. Šatrijos gatvės kaip ir nebuvo, aplink jo namą buvo tokie pat seni medinukai namai. Seniai bebuvau Telšiuose, bet prisiminimuose šis mistas man pats mieliausias Lietuvoje. O mano brolis Adomas( 80 metų)kiekvienais metais važiuoja ten į klasiokų susitikimą. Pasakoja man, kad tų medinių namų, kurie buvo Kikilo pusėje jau nebėra, pastatyti nauji namai. Bet lyg per kokį stebuklą, Kikilo namas vienintelis išliko ! Kaip ženklas, kad tas žmogus neturi dingti be žinios , negali būti pamirštas. Todėl mes su broliu manome, kad ten turėtų būtų kažkas, kas įamžintų Kikilą, kažkokia lenta, kur būtų aprašytas jo gyvenimas. Ten mediniai namai buvo iki Respublikos gatvės. Atsimenu, kad paskutiniame Plungės gatvės name su langais prie žemės gyveno sporto trenerių Kryževičių šeima. Romanta Kryževičienė treniravo talentingas gimnastes. Jau anksčiau rašiau, kad man, 10 metų mergaitei, Kikilas iš apykaklės ištraukė pluoštą pinigų,”pabučiuok, atidousiu”, ir nuėjo sau, o aš stovėjau , netekusi žado. Girdėjau sakant “gaspadine, išvėrk lašinietų kleckų”. Tai nuostabu, kad jo namas vienintelis iš visų medinukų išliko. Kaip išlikimo ženklas.
Ar čia man vienam atsibodo tas klecku serialas? Kas po to seks? Apie Austi ar Džiugo velnią?
Visgi norėtųsi dvasingesniu ir rimtesnių asmenybių pristatymo. Laukciau straipsnių apie vyskupus Borisevičiu, Ramanauska, Maželi, Vaičiu. Kunigus Pačinska, Poška, Vėlavičių ir kt.