Straipsnyje apžvelgiamos mūsų rajono teritorijoje XV-XX amžiuje veikusios žemiausios grandies administracinės struktūros: valsčiai, apylinkės. Neliečiamas administravimas apskričių, o nuo sovietinių laikų – rajono lygmeniu. Seniausi vietiniai teritoriniai-administraciniai dariniai buvo laukai ir valsčiai. Pastarieji veikė iki 1950 metų, kai buvo panaikinti.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 40, 41, 42)
XIX amžiaus antroji pusė
1861 metais, panaikinus baudžiavą, atlikta ir administracinė reforma. Apskričių ribos nesikeitė, tačiau Žemaitijos valsčiai buvo perdalyti kitaip. Šiaulių apskrityje įsteigti Luokės ir Tryškių valsčiai, aprėpę ir rytinę mūsų rajono dalį. Pietinėje buvo Varnių valsčius, į šiaurę nuo jo – Žarėnų. Šiaurinė dabartinio rajono dalis priklausė Gadūnavo valsčiui. Kai kurie kaimai priklausė Alsėdžių ir Viekšnių valsčiams.
Reformos metu valsčiuose iš kelių ar keliolikos kaimų buvo sudarytos bendruomenės. Čia informacija apie valsčius ir bendruomenes pateikiama pagal 1870 metų duomenis.
Gadūnavo valsčiuje (Telšių apskritis) buvo Balenėlių, Buožėnų, Viešvėnų, Džiugailiškės, Kalnėnų, Ketūnų, Micaičių, Morkiškės, Niurkių, Petraičių, Pielių, Juodsodės, Juozapavo bendruomenės, kurioms priklausė 82 kaimai. Valsčiuje buvo 2 tūkst. 456 sodybos su žeme ir 577 bežemių sodybos. Gyveno 13 tūkst. 304 žmonės.
Varnių valsčiui (Telšių apskritis) priklausė Varnių, Janapolės, Pavandenės, Nausodžio, Patumšių bendruomenės su 116 kaimų. Valsčiuje buvo 3 tūkst. 128 sodybos su žeme ir 861 bežemių sodyba. Gyveno 15 tūkst. 402 žmonės.
Žarėnų valsčiui (Telšių apskritis) priklausė Kegų, Tauravo, Tverų, Užpelkių bendruomenės su 44 kaimais. Valsčiuje buvo 2 tūkst. 121 sodyba su žeme ir 324 bežemių sodybos. Gyveno 8 tūkst. 873 žmonės.
Tryškių valsčiui (Šiaulių apskritis) priklausė Kaunatavos, Pavirvytės, Tryškių bendruomenės su 41 kaimu. Valsčiuje buvo 1 tūkst. 397 sodybos su žeme ir 236 bežemių sodybos. Gyveno 6 tūkst. 659 žmonės.
Luokės valsčiui (Šiaulių apskritis) priklausė Biržuvėnų, Dirvonėnų, Luokės bendruomenės su 53 kaimais. Valsčiuje buvo 1 tūkst. 800 sodybų su žeme ir 209 bežemių sodybos. Gyveno 6 tūkst. 793 žmonės.
Carinių valsčių savivalda
Cariniuose valsčiuose buvo sukurta kaip ir „demokratija“. 1861-1915 metų valsčiai ir jų savivaldos bruožai išsamiai aprašyti Vilmos Vaskelaitės straipsnyje „Valsčiaus savivalda Lietuvos kaime po baudžiavos panaikinimo: atsilikimo ar pažangos veiksnys?“.
Cariniai valsčiai buvo suskirstyti į seniūnijas – kaimų bendruomenes. Pasak V.Vaskelaitės, teisę dalyvauti seniūnijos sueigoje turėjo kiekvienas seniūnijos teritorijoje (ji įprastai apėmė nuo kelių iki keliolikos kaimų) esančio ūkio šeimininkas, o valsčiaus sueigoje – seniūnijos sueigos išrinkti valstiečiai, vadinamieji rinktiniai (выборный), po vieną dešimčiai ūkių.
V.Vaskelaitė detaliai aprašo, kokius klausimus galėjo spręsti sueigos: „Abiejų lygmenų sueigose spręstus klausimus galima skirstyti į organizacinius, ekonominius ir socialinius. Organizaciniams reikalams priskirtini atitinkamo lygmens savivaldos pareigūnų rinkimai, išrinktųjų pareigūnų kontrolė, bendruomenės patikėtinių išrinkimas ir įgaliojimas esant reikalui kreiptis į aukštesnes valdžios įstaigas, taip pat su infrastruktūra susijusių prievolių – kelių, tiltų taisymo, pašto arklių laikymo, pastočių organizavimo – tvarkos nustatymas. Ekonominiai klausimai – tai pirmiausia valstybinių ir bendruomeninių mokesčių, prievolių paskirstymas, rinkliavos bendruomenės poreikiams, taip pat nutarimai dėl naudojimosi bendruomenine nuosavybe (pavyzdžiui, ganyklomis), bendruomeninių žemės ūkio produktų atsargų kaupimo. Socialinėje srityje seniūnijų sueigos sprendė naujų narių priėmimo į bendruomenę ir pašalinimo iš jos reikalus, skyrė globėjus, pinigines išmokas ir žemės ūkio produktus paramos reikalingiems bendruomenės nariams. Valsčiaus sueiga steigė ir prižiūrėjo pradinę valsčiaus mokyklą. Iki visuotinės karinės prievolės įvedimo 1874 metais, valsčiaus sueiga buvo atsakinga už rekrūtų parinkimą 11, vėliau – už šauktinių surašymą“.
Valsčiaus sueigos, anot V.Vaskelaitės, „skirtingai negu kaimų sueigos, buvo visiškas formalumas. Jos vykdavo retai, aukštesnės administracijos pareigūnų nustatytomis dienomis ir pagal iš anksto suderintą darbotvarkę. Dažnai valsčiaus sueigose pasitenkinta iš anksto padarytų valsčiaus valdybos sprendimų priėmimu. Didesnio dalyvių įsitraukimo valsčiaus sueiga pareikalaudavo renkant pareigūnus. Balsavimo procedūrų buvo keletas. Elementariausia – valstiečių sustojimas į kelias grupes priešais pirmininkaujantįjį rinkimams: pirmininko dešinėje stodavo pasiūlyto kandidato šalininkai, kairėje – prieštaraujantieji kandidatūrai. Apie demokratiniams rinkimams būdingą slaptumą taip balsuojant nebuvo nė kalbos. Galima numanyti, kokį didelį psichologinį spaudimą valstietis jautė dėtis prie didesnio būrio, kokios drąsos reikalavo stovėti su mažuma“.
Valdyba ir raštininkas
V.Vaskelaitė rašo, kad „Valsčiaus valdybą sudarė valstiečių metinei ar trejų metų kadencijai rinkti pareigūnai, iš kurių svarbiausi buvo seniūnijos seniūnas (сельский староста, lenk. sołtys – šaltyšius) ir valsčiaus viršaitis (волостной старшина, lenk. wójt – vaitas). Jie tarpininkavo tarp aukštesnių administracijos grandžių, policijos ir valstiečių bendruomenės, prižiūrėjo atitinkamo lygmens – seniūnijos ar viso valsčiaus – infrastruktūrą (kelius, tiltus, pervažas ir kt.), bendruomenines institucijas (mokyklas, ligonines, globos namus ir kt.), piniginius fondus, žemės ūkio produktų atsargas, atsakė už tvarkingą bendruomenei skirtų mokesčių mokėjimą ir prievolių atlikimą. Bendruosiuose nuostatuose išskirtos seniūnų ir viršaičio policinės funkcijos: įstatymų skelbimas kaimo gyventojams, viešosios tvarkos palaikymas, ekstremalių situacijų (gaisro, potvynio, epidemijos, masinio gyvulių išgaišimo ir kt.) valdymas, valkatų ir nusikaltėlių gaudymas. Atleisti svarbiausius savivaldos pareigūnus galėjo tik aukštesnieji administracijos valdininkai“.
V.Vaskelaitė aprašo valsčiaus raštininko funkcijas ir reikšmę: „Valsčiaus raštininkas (волостной писарь) pagal Bendruosius nuostatus buvo samdytas valsčiaus tarnautojas, atsakingas už valsčiaus raštinės, arba kanceliarijos, vadybą. Dažname valsčiuje raštininkas tapdavo faktiniu vadovu, nes būdavo raštingesnis už savivaldos pareigūnus, kuriems pagal Bendruosius nuostatus galiojo tik amžiaus cenzas (25 metai) ir pavyzdingo elgesio kriterijus. Pareigūnams esant menkai raštingiems ar visai neraštingiems, raštininkai galėjo piktnaudžiauti išduodami liudijimus ir pasus bendruomenės nariams bei pildydami savivaldos knygas. Tokių knygų valstiečių savivaldos sistemoje būta įvairiausių tipų. Trakų apskrities Žiežmarių valsčiaus valdybos inventoriuje pažymėta net 21 knyga, pildyta 1906 metais. Tai į valdybą ateinančių ir išeinančių raštų žurnalai, bendruomeninių pajamų ir išlaidų, mokesčių paskirstymo knygos, gamybos ir prekybos vietų patikros žurnalas, šauktinių sąrašas ir kt. Iš daugybės knygų reikšmingiausios buvo keturių tipų: valdybos įsakų, valsčiaus sueigos nutarimų, teismo nuosprendžių ir valstiečių tarpusavio sutarčių“.
Valsčiaus teismas
Vėlgi cituojame V.Vaskelaitės straipsnį. Šį kartą – apie valsčių teismus: „Valstiečių tarpusavio konfliktus sprendė ir paprotinės teisės normų laikymąsi garantavo valsčiaus teismas, tačiau pirminę valstiečių disciplinavimo funkciją atlikdavo kaimų sueigos. Apsileidę ir įprastų elgesio normų nepaisę (pavyzdžiui, šventadieniais dirbę laukuose) valstiečiai sueigose sulaukdavo pasmerkimo. Sueigos įspėdavo, jų nuomone, pernelyg laisvo elgesio merginų tėvus. Minėtina, kad seniūnijos sueiga turėjo teisę pašalinti nepageidaujamus valstiečius ir priimti naujus narius. Įtartinos reputacijos žmogaus galėjo ir nepriimti. Tvarkinga gyvenamoji aplinka taip pat buvo sueigų dėmesio objektas. Reikalauta nusišluoti gatvės atkarpą prie kiekvieno kiemo ir periodiškai valyti kaminus (gaisro prevencija). Sueiga priimdavo sprendimus dėl kaimo kapinių steigimo, kryžių statymo ir koplytėlių remonto.
Tokį teismą sudarė nuo 4 iki 12 valsčiaus sueigos išrinktų valstiečių. Lenkijos karalystėje jie vadinti suolininkais (ławniki). Teismo posėdžiui pakako trijų teisėjų. Valsčiaus teismo kompetencija apėmė vietinių valstiečių luomo gyventojų tarpusavio ginčus, kai ieškinys neviršijo 100 rublių, ir smulkias baudžiamąsias bylas. Teista vadovaujantis paprotine teise, t. y. taip, kaip konkrečioje vietovėje nuo seno priimta. Valsčiaus teismas galėjo nuteistajam skirti itin žeminančią bausmę – rykščių. Valsčiaus teismo sprendimai valstiečiams buvo galutiniai, juos turėjo vykdyti seniūnai“.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply