Pritraukti aukštos kvalifikacijos specialistų į mažesnius miestus ne visada lengva. Todėl džiugina kiekvienas toks atvejis. Kita vertus, gyvenimas mažesniame provincijos mieste turi daug privalumų, lyginant su gyvenimu didmiestyje. Pamažu didėja ir karjeros galimybės, kurias gali pasiūlyti tokie miestai kaip Telšiai. Kartu auga tikimybė pritraukti į mūsų miestą reikiamos kvalifikacijos specialistų. Štai ir Regioninėje Telšių ligoninėje neseniai pradėjo dirbti gydytoja Aurelija Rimkevičienė. Siūlome savo skaitytojams straipsnį apie šią medikę, jos darbą, pomėgius ir kelią į mediciną.
Stasys Katauskas
Iš Nevarėnų
Akušerė-ginekologė Aurelija Rimkevičienė yra kilusi iš Nevarėnų miestelio. 2008-aisiais ten baigusi tada dar Nevarėnuose veikusią vidurinę mokyklą, išvažiavo studijuoti į Vilnių. „Mūsų, įstojusių į medicinos studijas Vilniaus universitete ne iš miesto gimnazijų, o iš mažo miestelio mokyklų, buvo labai nedaug“, – pasakoja moteris. Po šešerių metų pagrindinių studijų mokytis rezidentūroje A.Rimkevičienė pasirinko akušerijos-ginekologijos sritį. „Kai jaučiuosi naudinga, jaučiuosi gerai. Norėjau padėti žmonėms, padėti moterims, o būtent medicinoje tu tiesiogiai tą ir darai. Todėl turbūt į ten nuėjau“, – sako gydytoja.
Darbuotis ji pradėjo šalies sostinės gydymo įstaigose. Teko konsultuoti ir privačiuose kabinetuose, tačiau pagrindinis darbas buvo Vilniaus klinikinės ligoninės gimdymo skyriuje. Gydytojai teko paragauti ir lektorės duonos. Kurį laiką moteris dėstė akušeriją medicinos studentams, vadovavo pratyboms.
Vėliau – motinystės ir vaiko auginimo atostogos, dar vienas vaikas. Tada Regioninės Telšių ligoninės Akušerijos-ginekologijos skyriaus vedėjas Tomas Lūža paskambino A.Rimkevičienei ir pakvietė atvykti dirbti į Telšius. Juolab, kad Vilniuje anuomet gyvenusi gydytoja kilusi iš mūsų krašto. „Į darbą važinėju iš Nevarėnų. Iš ten atvažiuoti į Telšius greičiau, nei buvo Vilniuje važinėti iš namų į darbą per miestą“, – sako A.Rimkevičienė. Jos vyras, didelis Telšių krašto patriotas, taip pat kilęs iš Nevarėnų miestelio. Tiesa, abiejų gyvenimas kol kas tebėra toks iš dalies padalintas tarp Vilniaus ir Nevarėnų, nors tiek gydytoja, tiek jos vyras labai myli gimtąjį kraštą.
Darbas
Regioninėje Telšių ligoninėje A.Rimkevičienė pradėjo dirbti tik šią gegužę. Gydytoja džiaugiasi, kad ligoninės kolektyvas ją labai šiltai priėmė ir yra dėkinga visam ligoninės personalui, nuo administracijos iki operacinės darbuotojų, iš kurių nuo pirmos dienos sulaukė daug šypsenų ir palaikymo. Pasakodama apie savo darbą, pabrėžia, kad būdama Vilniuje, dirbo daugiausia su gimdančiomis moterimis. Telšiuose darbas gerokai įvairiapusiškesnis. Tenka ir konsultuoti ginekologiniais klausimais, ir susidurti su įvairiomis moteriškomis ligomis. Žinoma, gydytojos pagalba reikalinga ir gimdančioms moterims. Atskirais atvejais neišvengiamai tenka bendradarbiauti ir su kitų sričių kolegomis.
Šalia tiesioginio darbo su pacientėmis, kiekvienas medikas turi ir pacientams nematomą darbo pusę. Juk nuolat reikia tobulinti kvalifikaciją, be to, būtina vesti įvairius aprašus, pildyti privalomą dokumentaciją. Pašnekovė sako, kad pastaroji, ne visų žmonių mėgstama darbo sritis, sunkumų jai nekelia. „Stengiuosi kruopščiai viską rašyti“, – šypteli pašnekovė.
Kalbamės, kad yra nuostabu dirbti darbą, kuris prie širdies, kuris patinka. Tačiau medikų darbe nuolatos neišvengiamai nutinka sudėtingų, nenumatytų situacijų, medikams visada tenka didžiulė atsakomybė. Dažnai ir dideli krūviai, juolab, kad žmonėms gydytojų pagalba gali būti reikalinga bet kurią dieną, bet kuriuo paros metu, todėl neišvengiamai išpuola ir dirbti naktimis. Pasaulyje nedaug tėra profesijų, kurios atsakomybės prasme prilygtų gydytojų atsakomybei. Klausiu, kas jos darbe sunkiausia. Kiek pagalvojusi, A.Rimkevičienė sako, kad sunkiausia turbūt yra emociškai atitrūkti, nesinešti darbo į namus, palikti jį ligoninėje. Juk kiekvienas gydytojas neišvengiamai savyje turi turėti daug empatijos. Kaip kitaip tu gydysi, kaip be šito galėsi padėti žmogui? Bet turi ir pats pailsėti, turi mokėti nubrėžti ribą, kur darbas, kur tavo gyvenimas.
Klausiu medikės, ką ji apie tai galvoja, koks turi būti žmogus, kad galėtų tapti gydytoju? Juk ne bet kas gali imtis šio darbo. „Matyt daug lemia pats žmogaus tipažas, kai renkiesi profesiją. Turi norėti padėti žmonėms, mokėti surasti kontaktą su žmogumi“, – sako A.Rimkevičienė. Jos darbo diapazonas toks, kad reikia mokėti dirbti ir su vaikais, mergaitėmis, ir su vyresnio amžiaus moterimis, ir su nėščiosiomis, kurios, natūralu, yra labai jautrios.
O daugiausiai profesinio džiaugsmo A.Rimkevičienei suteikia žmonių šypsenos. „Gera matyti, kad padėjai, kad pavyko išspręsti žmogų kamavusią problemą, gera jaustis kitiems reikalinga. Žinoma, labai džiugina ir naujos gyvybės, juk žmogaus gimimas yra stebuklų stebuklas. Tokių emocijų niekas nepakeis. Bet ne tik tai. Didžiausia dovana yra matyti laimingą žmogų ir jausti, kad tu jam padėjai“, – sako gydytoja.
Pomėgiai
Žinoma, gydytojos gyvenimas ne vien darbas. Klausiu medikės, kaip pailsi nuo darbo, kuo be profesinių dalykų dar domisi? A.Rimkevičienė pasakoja, kad labai mėgsta skaityti. Skaito nemažai grožinės literatūros. Ypač patinka Johno Irvingo kūryba. „Viena iš pirmų perskaitytų jo knygų buvo „Sidro namų taisyklės“. Ten buvo rašoma ir apie akušerio-ginekologo darbą. Toks lyg savotiškas tų laikų pradžiamokslis. Mane ta knyga labai užkabino. Paskui perskaičiau ir daugiau jo knygų, bet šita turbūt įstrigo labiausiai. O skaičiau dar tebesimokydama mokykloje“, – prisimena A.Rimkevičienė. Gydytoja neatmeta tikimybės, kad ši knyga irgi galėjo šiek tiek prisidėti priimant sprendimą tapti gydytoja akušere-ginekologe. Nors mūsų pokalbiui trumpam sugrįžus prie profesijos pasirinkimo momento, medikė akcentuoja, kad rinktis šią sritį rezidentūroje nemaža dalimi paskatino jai įdomi studijų medžiaga ir patikę tų dalykų dėstytojai.
Be grožinės literatūros moteris dar mėgsta skaityti tikrais faktais paremtas istorijas, žymių žmonių, ypač moterų biografijas. „Neseniai skaičiau Michelės Obamos biografiją. Labai patiko“, – sako pašnekovė. Tiesa, pastaruoju metu nuolat tenka skaityti vaikiškas knygeles. Kaip gi kitaip, juk namuose du mažyliai, kuriems taip pat norisi įskiepyti meilę knygoms. „Dukrelė, atrodo, ypač imli joms“, – šypteli gydytoja.
Dar viena gydytojos aistra – dėlionės. „Galiu įsitraukti į jas, pasinerti. Ir kuo didesnės, tuo geriau. Tiesa, dabar jau toli toli tas pomėgis, nebeturiu kada. Nes ir vaikai yra, šeima, ir, žinoma, darbas. Bet kartais reikia savotiško restarto, mokėjimo apie nieką negalvoti. Tad kai ateis laikas, grįšiu prie jų“, – šypsosi A.Rimkevičienė.
Dar vienas jai svarbus dalykas – atsikelti anksti. „Be žadintuvo, ramiai, penktą ryto. Aš negaliu vėluoti, visada anksčiau ateinu į darbą. Toks lyg savotiškas ritualas, atsikelti ryte, ramiai susiruošti į darbą, atsigerti kavos, pasižiūrėti į bundančią gamtą ir ramiai gražiai, su muzika atvykti į darbą. Tada man gera. Jeigu taip būna, kad reikia keltis tik sulig žadintuvo skambučiu, tai jau toks tarsi ne mano rytas“, – šypsosi gydytoja.
A.Rimkevičienė mėgsta ir tvarką, nes chaosas labai išbalansuoja. Suprantama, mediko darbe visada bus ekstremalių situacijų, neįmanoma visko suplanuoti. „Bet ką galiu, stengiuosi kažkaip struktūruoti“, – sako moteris, neseniai papildžiusi Regioninės Telšių ligoninės Akušerijos-ginekologijos skyriaus gydytojų komandą.