Vadovaujamos pareigos – ne amžinas statusas, o tik viena žmogaus gyvenimo stotelė. Tačiau kas nutinka, kai nueina politinis šurmulys, kai dingsta posėdžių tvarkaraščiai, o spaudimą keičia tylūs rytai prie kavos puodelio? Ką tuomet veikia žmonės, kurie ilgus metus sprendė viešuosius reikalus, kuriems skambindavo ne tik dienomis, bet ir vakarais, kurie nešė ne tik atsakomybės naštą, bet ir žmonių lūkesčius?
Pradedame naują „Kalvotosios Žemaitijos“ rubriką – „Kaip gyvenate, buvęs vadove?“ Čia kalbėsime ne apie politines kovas ar biurokratinius niuansus, o apie gyvenimą – su jo išmintimi, paprastumu ir prasmėmis.
Algirdas Dačkevičius
Veiklos netrūksta
Kazys Lečkauskas – buvęs Telšių apskrities viršininkas (2000-2004) ir Telšių miesto seniūnas (2011-2019), šių metų birželio 3-iąją atšventęs 75-ąjį gimtadienį, o pernai kartu su žmona Danute paminėjęs Auksines vestuves. Tai žmogus, kurio gyvenime principai eina greta žmogiškumo, o reiklaus vadovo bruožai derinasi su nuoširdžiu, šiltu santykiu su artimaisiais, kaimynais ir savo krašto žmonėmis.
Kazį Lečkauską šiandien sutikti galima Ryškėnuose – čia jo namai, jo bendruomenė, jo kasdienybė. Kai priėmė sprendimą įsikurti šiame jaukiame Telšių priemiestyje, dar nežinojo, kad tai taps ne tik gyvenimo sprendimu, bet ir likimu – Ryškėnai ilgainiui tapo ir jo tarnystės lauku, ir širdies namais.
„Gyvenu čia ne tam, kad ramiai praleisčiau pensiją“, – šypsosi Kazys. Iš tiesų, jo dienotvarkė – aktyvi kaip niekad. Ilgametis Ryškėnų bendruomenės pirmininkas, aktyvus Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Telšių rajono tarybos narys, o šiemet vėl matomas tarp Telšių rajono savivaldybės tarybos narių. Kaip prisipažįsta, gyvena ne pensininko ritmu, o bendruomenės pulsu.
Jo gyvenimas šiandien yra ne apie tylą, o apie žmones: susitikimus, problemų sprendimus, kaimynų šventes ir kasdienį rūpestį kitais. Ne kartą jis kartoja: „Vadovavimas baigiasi, bet atsakomybė – ne.“
Kazys tikina, kad laiko šiandien mažiau nei kadaise turėjo eidamas pareigas. Iki pietų – visuomeniniai reikalai, po pietų – sodybos priežiūra. „Galvojau, kad būdamas pensininku turėsiu daugiau laisvo laiko, bet klydau“, – juokiasi. Tačiau jam toks ritmas ne tik netrukdo – jis jį gydo. Kiekvienas darbas tampa bendruomeniškumo išraiška, o žmonės – tikrąja dienos ašimi.
Vadovavęs Telšių apskrities administracijai, o vėliau ir miesto seniūnijai, šiandien jis liko tas pats: atviras, girdintis, kantrus. „Pagarba žmogui – vertybė, kuri nesikeičia. Nesvarbu, ar esi viršininkas, ar kaimynas“, – sako Kazys. Tą jis įrodo ne žodžiais, o buvimu: kaimynų šventės Ryškėnuose tapo tradicija, jau įvyko trylikta, kurioje dalyvauja net devyniasdešimtmečiai. „Su žmogumi reikia kalbėtis – tai viskas, ką reikia žinoti ir politikui, ir seniūnui, ir draugui“, – sako jis.
„Vadovas turi gyventi švariai – ir tiesiogine, ir moraline prasme“
Prisimindamas laiką, kai vadovavo Telšių apskričiai ir miesto seniūnijai, Kazys kalba ne apie valdžią, o apie sprendimus. Jam labiausiai įsiminė ne titulai, o momentai, kai kartu su kolektyvu pavyko įveikti iššūkius: naujojo apskrities pastato įrengimas, modernios įrangos pirkimas ligoninei, darbo sąlygų gerinimas. „Svarbiausia buvo dirbti švariai – tvarkingai, atsakingai, nesitaikstant su pigiais kompromisais“, – sako Kazys.
Vadovavimas jam buvo ne savirealizacijos arena, o pareigos vykdymas. Jis atsimena laiką, kai „su mažu biudžetu ir be stalų trankymo“ buvo sprendžiami svarbūs reikalai. Džiaugiasi palikęs stiprius žmones – kolektyvą, kuriuo galėjo pasitikėti.
Šiandien Kazys stengiasi į politines peripetijas pernelyg nesivelti, tačiau vis tiek rūpi, kas vyksta Telšiuose. Jis ramiai stebi, kaip kinta žmonių kalbėjimo kultūra: „Rajone situacija kartais atrodo net brandesnė nei nacionaliniu lygiu. Mažiau triukšmo, daugiau dalykiškumo.“ Visgi pastebi, kad vis dar yra daug tų, kurie „mato krislą kito akyje, bet rąsto – savame ne“.
Kazio laikysenoje – pagarba, bet ne naivumas. Tolerancija jam – tai ne silpnumas, o sąmoningas pasirinkimas gyventi be susipriešinimo. Ir tai neatsiejama nuo jo gyvenimo filosofijos: „Gyventi be pykčio, nes tai ardo mus iš vidaus.“
Šeima – užuovėja, o gyvenimo džiaugsmas – paprastume
Kazio gyvenimo centras visada buvo ir liko šeima. Su žmona Danute kartu jau daugiau nei penkiasdešimt metų. Ji – ramstis, palaikymas, tyli stiprybė. Kai jis grįždavo pavargęs po posėdžių, puikiausiai suprasdavo. Tiesiog būdavo šalia. Tą patį jaučia ir iš vaikų bei anūkų – ryšys stiprus, nuoširdus, tikras. „Stengiuosi būti žmogus, kuriuo pasitiki, ne pamokslininkas“, – sako Kazys.
Pašnekovas prisipažino, kad turėtų atsirasti laiko ir pomėgiams. „Kartą, padedant draugui, ištraukiau net 9,8 kg karpį“, – pasakojo entuziastingai. Taip pat mėgsta ir ūkinę veiklą – ne dėl būtinybės, o kaip gyvenimo būdą. O kelionės? Šiandien jos ramesnės, su žmona renkasi artimesnes kryptis, gamtą, ramybę.
Kazys neturi ilgo norų sąrašo – linki taikos, sveikatos sau, artimiesiems ir gerovės visam kraštui. Ir sako, kad svarbiausia – gyventi be pykčio, su pagarba, su atvirumu. Norėtų, kad žmonės jį prisimintų kaip tolerantišką, bendruomenišką žmogų, kuris moka išgirsti. Tą, kuris su kaimynais šnekučiuojasi lygiai taip pat, kaip kadaise su ministrais.
O jeigu reikėtų visą gyvenimą apibūdinti trumpai? Kazys Lečkauskas nedvejoja: „Atkakliai siekti ir pasiekti savo tikslą. Svarbiausia gyventi be pykčio ir susipriešinimo.“