Telšiuose gyvenantis Kazimieras Bagdonavičius rugpjūčio 30-ąją minės ypatingą sukaktį – 100 metų jubiliejų. Gimęs Žarėnų krašte, Krėpštų kaime, jis nugyveno gyvenimą, kuriame netrūko sunkių išbandymų, tremties kartėlio, bet ir daug šviesių akimirkų, darbštumo, ištikimybės šeimai bei Tėvynei. Artimieji sako, kad net ir sulaukęs garbaus amžiaus Kazimieras tebėra žingeidus, kupinas šviesaus humoro, mielai skaito laikraščius, seka naujienas per televiziją ir, svarbiausia, išlieka dėkingas už kiekvieną dieną.
Algirdas Dačkevičius
Gyvenimo vingiai nuo Žarėnų iki Sibiro
Šimtametis pasakoja, kad jo vaikystė prabėgo Krėpštų kaime. Jo tėvas Kazimieras buvo darbštus ūkininkas – 55 hektarų žemės šeimininkas, sąžiningas ir principingas žmogus. Jis nevengė padėti kitiems, net ir slėpė vokiečių kareivius karo pabaigoje. Deja, stalininis režimas tokių nepasigailėjo – 1944 metais, kada buvo ruošiamasi švęsti Kūčias, jis buvo išvežtas į Sibirą, o ten po metų ir žuvo.
1951-ųjų rudenį tremties likimas pasibeldė ir į jaunojo Kazimiero gyvenimą. Tuo metu jis buvo vos 26-erių, jau dirbęs traktorininku, lankęs Jaunųjų ūkininkų mokyklą, įgijęs patirties Varnių MTS. „Matyt, okupantai nė nesusivokė, kad viena mano sesuo, ištekėjusi, gyveno netoliese – kitaip ir ją būtų ištrėmę“, – sakė senolis, su likusios šeimos penketu atsidūręs Sibire. Ten jis praleido septynerius metus, dirbdamas traktorininku, už ką sulaukė net garbės raštų ir medalių. Tremtis dovanojo ir gražiausią dalyką – žmoną Oną iš Ukmergės rajono. Čia gimė ir pirmagimė Birutė.
„Baba“ grįžo viena, be bočelio, ir dar ilgus metus negalėjo atgauti namų. Už didžiules pastangas iš valdžios išsipirko tik seną tvartelį. Tokia buvo tuometinė neteisybė, apie kurią šiandien Kazimieras kalba be pykčio, bet su gilios atminties skauduliu.
Sugrįžimai, darbai ir šeimos kasdienybė
Grįžimas į Lietuvą nebuvo lengvas – Kazimieras rankose laikė pažymą su įrašu „Be teisės apsigyventi Lietuvos TSR“. Šią relikviją šiandien, įrėmintą, saugo anūkas Arnoldas. Išgelbėjo sesuo Jadvyga Diržininkienė, priglaudusi ne tik brolio šeimą savo namo antrame aukšte. Viena sesuo, jau sulaukusi 98-erių, liko paženklinta tremties – iki šiol gyvena Kaliningrado srityje, nes kadaise nedrįso sugrįžti į Lietuvą.
Telšiuose Kazimieras darbavosi „Masčio“ trikotažo fabrike, o vėliau – ilgiausiai, net 25 metus – Telšių miškų ūkyje. Ten praleido visą profesinį gyvenimą, sėdėdamas prie traktoriaus vairo. „Kaip pirmą kartą pakabino tėvelio nuotrauką pirmūnų lentoje, taip jos vėliau niekada nereikėjo nuimti“, – su šypsena pasakoja dukra Ramunė. Pats, gavęs sklypą, susirentė namą dabartinėje Motiejaus Valančiaus gatvėje, pasisodino sodą, kur kiekviena obels šakelė iki šiol brangi. Kaimynai stebėjosi, kaip senolis, prieš dvejus metus įlipęs į obelį, skynė obuolius.
Šeimos gyvenimas buvo kupinas rūpesčių ir džiaugsmų. Su žmona Ona jie nugyveno net 61 metus. Ji buvo rūpestinga moteris. „Mama net ir naktimis barškindavo skaičiukais, nes buhalterinį darbą tuomečiame Konservų fabrike dirbo kruopščiai“, – prisimena dukra. Kazimieras žmoną meiliai vadindavo „mamuliuks“ ir sakydavo: „Mamuliuks neimli žemaičių kalbai“.
Gyvybingumo šaltinis – atmintis ir darbštumas
Nors šeima išgyveno daug skausmo, Kazimieras išliko šviesaus žvilgsnio ir gyvo humoro žmogus. Jis mėgsta pasakoti apie savo tėvą, kuris caro laikais išvengė 25-erių metų tarnybos rekrūtuose, pabėgo į Ameriką, ten dirbo dvylika metų ir grįžo su sutaupytomis lėšomis – nusipirko žemės ir gerą eržilą. Vestuvės su pasirinkta nuotaka Tverų bažnyčioje tapo kaimo įvykiu – varpo dūžiai, su jais krintančios į minią silkės iš varpinės, mat „amerikonas“ ten buvo įkėlęs bačkelę, taip norėdamas palinksminti žmones, iki šiol gyvena šeimos pasakojimuose.
Kazimieras pats niekada nebuvo išrankus – valgė lašinius, kiaušinius, džiaugėsi paprastu maistu, kurį gardžiai ir rūpestingai gamino jo žmona. Su gydytojais, kaip pats sako, „nedraugavo“. „Džiaugiuosi, kad iki šiol galiu pats apsitarnauti, nesirgau sunkiomis ligomis ir neturėjau jokių lūžių“, – kalba senolis. Net prieš porą metų dar sodino bulves, pupas ir česnakus.
„Prieš didžiąsias metų šventes Kalėdų senelis tėveliui visuomet palieka maišelyje „Tremtinio“, „Lietuvos ryto“, „Kalvotosios Žemaitijos“ ir „Telšių žinių“ metinius prenumeratos kvitus“,– šypsodamasi sako geradarė dukra Ramunė Zeniauskienė.
Senolis su malonumu skaitė Janinos Zvonkuvienės publikacijas „Kalvotojoje Žemaitijoje“ apie Kikilą – šmaikštų Telšių miestelėną. „Buvau gal 12 metų, kai su tėvu gabenome parduoti bekoną. Eilė dabartinėje Simono Daukanto gatvėje buvo nemaža. Staiga priėjo prie mūsų vežimo Kikilas, kyštelėjo ranką po kumelės uodega o po to ją ištraukęs parodė pilną saują monetų. Ir dar pakartojo. Susirinko žmonių, klega, kad kumelė pinigus kakoja“,– prisimena šmaikštuolį Kazimieras.
Šiandien dukra Ramunė su vyru Egidijumi rūpinasi tėvu kasdien, o sesuo Birutė, gyvenanti Klaipėdoje, užsuka rečiau. Kazimieras sako esąs dėkingas už jų pagalbą ir už tai, kad sulaukė tokio amžiaus. „Svarbiausia – dirbti, gyventi sąžiningai ir neprarasti humoro“, – tvirtina žmogus, kurio gyvenimas yra ir šeimos, ir visos Žemaitijos istorijos dalis.