Argentinos vėliava su tokiu užrašu ir futbolo klubo „Džiugas“ logotipu kabėjo Telšių centriniame stadione pastarosiose A lygos rungtynėse. Daugeliui žmonių kilo klausimas, iš kur šita vėliava, nes, pripažinkime, mūsų šalies stadionuose nėra įprasta matyti Pietų Amerikos valstybių simbolių. Dar didesnė nuostaba per futbolu besidominčią Lietuvą nuvilnijo sužinojus, jog tokią vėliavą pasigamino į „Džiugo“ rungtynes iš kito žemyno nutaręs atvykti jaunas argentinietis, pats neturintis nė lašo lietuviško kraujo. Atvykti tiesiog todėl, kad jam patinka mūsų šalis, o iš visų Lietuvos futbolo klubų labiausiai patinka „Džiugas“. Tas žmogus – Cristianas Cannata Jr. iš Mar del Platos miesto Argentinoje.
Stasys Katauskas
Pažintis
Cristianui – 28-eri. Lyginant su lietuviais, neaukštas, smulkaus sudėjimo vaikinas, kurį pirmąkart gyvai pamačiau Telšių stadione prieš A lygos mačą su FA „Šiauliai“ komanda. Tiesa, iki tol jau buvom virtualiai pažįstami apie pora mėnesių. Kad yra kažkoks Cristianas, karts nuo karto internete lietuviškai komentuojantis „Džiugo“ feisbuko paskyroje pasirodančius klubo įrašus, buvau pastebėjęs. Krito į akis, jog prieš kai kurių rungtynių anonsus jis parašydavo Vamos (pažodžiui verčiant iš ispanų kalbos, reiškia „eik“, nors labiau derėtų versti kaip šūkį „pirmyn“). Bet maža ką, juk taip gali sugalvoti rašyti ir lietuvis.
Vėliau, jau po pažinties su argentiniečiu, kalbėdamiesi su bičiuliais iš „Džiugo“ fanų tribūnos, apsižiūrėjome, kad ne vienas mūsų pastebėjo jo įrašus, jo gan taiklius komentarus, bet manėme, kad greičiausiai koks lietuvis čia rašo prisidengęs slapyvardžiu.
Birželio 25-osios vakarą messenger programėlėje sulaukiau netikėtos žinutės. „Sveikas“, – buvo parašytas tas vienas žodis. Atpažinau, kad čia tas pats retkarčiais Vamos rašantis žmogus. Atrašiau. Taip pradėjome bendrauti. Cristianas iškart atsiprašė, kad jo lietuvių kalba prasta, pasiteiravo, ar moku angliškai. Moku, bet ta mano anglų, sakykim, irgi kukli, tik tiek, kad pavyksta susikalbėti. Tačiau programėlėje galima rašyti lietuviškai. Nustebau sužinojęs, kad Cristianas argentinietis. Taip jau yra, kad Argentinoje turiu tolimų giminių iš motinos pusės, mat dar prieš Antrąjį pasaulinį karą į šią šalį emigravo mano senelio brolis. Pusseserei prieš keletą metų pavyko internete surasti jo palikuonis, užmegzti ryšį. Pernai apie tai parašiau vieną esė. Tad kaip ir atradau šiokį tokį asmeninį ryšį su Argentina. Nuo šnekų apie tą ryšį ir prasidėjo virtualus mūsų bendravimas.
Tiesa, iš pradžių nedaug to bendravimo tebuvo. Juolab, kad po kažkuriuo klubo įrašu pamatęs „Džiugo“ vyriausiajam treneriui Andriui Lipskiui skirtą Cristiano komentarą „pasimatysim rugpjūtį“, pagalvojau, kad jis yra koks nors treneris ar planuojantis į komandą atvykti žaidėjas. Kuomet rugpjūtį pasklido žinia, jog „Džiuge“ ims žaisti argentinietis, nustebau sužinojęs, kad šio pavardė ne Cannata. Kaip tik tada Cannata man atsiuntė jo planuojamos pasidaryti vėliavos maketą. Vėliavos, kuri po kelių savaičių kabės Telšių stadione, nes šis žmogus išties pasiryžo atvykti.
Žinoma, buvo įdomu, malonu, kartu keista, kad žmogus iš tokios tolimos šalies domisi lietuvišku futbolu. Juk mūsų futbolas, kad ir kaip jį mylėtume, niekaip neprilygsta argentinietiškajam. Niekuo. Dar keisčiau buvo iš Cristiano išgirsti, kad jis apie pusę savo gyvenimo domisi Lietuva, kad mokosi lietuviškai. O kai per rungtynių su „Šiauliais“ pertrauką pirmąsyk ilgėliau pasikalbėjom ir išgirdau, kad ši kelionė jam ne tik pirmasis apsilankymas Europoje, bet apskritai pirma kelionė gyvenime už Argentinos ribų, išvis pasirodė kosmosas. Tad kokia ta Cristiano istorija?
Cristianas
Atlanto vandenyno pakrantėje įsikūręs Mar del Platos miestas, gimtasis šiam vaikinui, turi daugiau nei pusę milijono gyventojų. Iš to miesto buvo kilęs žymus argentiniečių kompozitorius Astoras Piazzolla. Tiesa, vietinis futbolo klubas „Aldosivi“, gyvuojantis nuo 1913 metų, nors ir žaidžia elitinėje painios, nuolat kaitaliojamos pirmenybių sistemos Argentinos lygoje (vienoje stipriausių pasaulyje), žymiausiems šalies klubams niekada neprilygo. Kita vertus, tų žymiausiųjų Argentinoje yra tiek, kiek mažai kur pasaulyje, tad konkurencija milžiniška.
Nepalaiko „Aldosivi“ ir Cristianas. Jam patinka ne didieji dešimtis tūkstančių gerbėjų turintys klubai (tokių daug Argentinoje), o mažo, dar neužplūsto komercijos futbolo romantika. Kai pagalvoji, visiška priešingybė tiems lietuviams, kurie save vadina kokių nors liverpulių gerbėjais, bet ne kiekvienas pajėgtų išvardinti, kokios komandos žaidžia mūsų A lygoje.
Argentinoje Cristianas turi du brolius – Manuelį (bendra mama, skirtingi tėvai) ir Valentiną (bendras tėvas, skirtingos motinos). „Manuelis, su kuriuo tebegyvename po vienu stogu, man artimesnis. Galbūt dėl to, kad Valentinas gerokai jaunesnis. Bet ir su juo vis daugiau susirašinėjame“, – sako argentinietis.
Cristiano tėvas, irgi Cristianas, daug metų dirbo vaistininku, nors pagal profesiją yra fotografas, mokslus baigęs garsioje Martino Malharro vizualiųjų menų mokykloje. Tėvas, kaip ir pats Cristianas – aistringas meno gerbėjas. Vaikino tėvai išsiskyrė, kai jam tebuvo pustrečių metukų, tačiau su tėvu iki šiol palaiko gerus santykius. „Nors tam tikra prasme man tėvas yra labiau lyg koks draugas“, – pasakoja vaikinas.
Motina, Mariela Costa, siuvėja. Su ja berniukas liko po tėvų skyrybų. „Tačiau su mamos partneriu Mariano nesame labai artimi. Nes esam labai skirtingi žmonės“, – sako vaikinas.
Kad Cristianas domisi menu, pastebėjau, kai rungtynių prieš „Šiaulius“ antrajame kėlinyje treneriui į aikštę išleidžiant „Džiuge“ rungtyniaujantį Hirotaką Yamadą, man šovė mintis argentiniečio paklausti, ar jis žino tokį dainininką Tomą Waitsą. Mat tą akimirką kažkodėl prisiminiau T. Waitso dainą „Big in Japan“. Cristianas žinojo.
Mar del Platoje vaikinas dainuoja ir groja bosine gitara roko grupėje „Un ano en la Selva“. Pavadinimas grupei paimtas iš argentiniečių serialo „Los Simuladores“. „Kurį laiką buvau apsėstas to serialo“, – pasakoja Cristianas. Dėl daugelio priežasčių jo grupė jau dvejus metus vis neišleidžia pirmojo savo albumo, nors šis studijoje įrašytas dar užpernai.
Lietuva
Artėjant 2010-ųjų pasaulio futbolo čempionatui Pietų Afrikoje, Cristianas, tada dar paauglys berniukas, ėmė sekti internete atrankos varžybas visame pasaulyje ir būtent tada jam įstrigo mūsų šalies rinktinė. Taip būna gyvenime. Žinau iš asmeninės patirties, mat dėl nepaaiškinamų priežasčių pats visokiuose pasaulio ar Europos čempionatuose nuo vaikystės kažkodėl palaikau Škotiją, jei tik ši žaidžia. Nors nei stiprūs tie škotai, nei aš gyvenime esu Škotijoje buvęs, nei ką nors bendra turiu. Matyt, panašiai su Lietuva tada nutiko ir Cristianui.
Pradėjęs sekti Lietuvos futbolo rinktinę, vaikinas ilgainiui vis labiau ėmė domėtis visa mūsų šalimi. Pamažu susipažino su lietuvių kilmės argentiniečiais, kurių esama ir Mar del Platoje. Patyrusios, kad šis jaunas žmogus iš tikrųjų nuoširdžiai domisi Lietuva, Argentinos lietuvių bendruomenės „Laisva Lietuva“, „Mindaugas“ ėmė su juo bendrauti. Žingsnis po žingsnio, metai po metų domėjimasis neblėso, greičiau tik augo. Besidomėdamas futbolu, vaikinas atrado ir daugiau Lietuvos pusių. „Jau ilgą laiką turiu kontaktų su žmonėmis iš čia, seku naujienas, žinau kas vyksta ne tik Lietuvos futbole, bet ir šalyje apskritai. Prieš keletą metų pradėjau atrasti ir Lietuvos menininkus, ypač muziką, kurią kuria lietuviai lietuvių kalba. Tai dar labiau sužadino mano smalsumą. Tikiuosi ateityje pramokti lietuviškai tiek, kad galėčiau užmegzti kad ir nedidelį pokalbį, kad galėčiau dar labiau susisieti su šia šalimi“, – sako Cristianas.
Anot jo, Argentinoje daug žmonių nežino apie Lietuvos egzistavimą. Kai kurie gal yra girdėję pavadinimą, bet jiems tai nerūpi. O ir tie, kas žino, dažnai mūsų šalį painioja su Latvija. „Kai pradėjau domėtis Lietuva, dar tebesimokiau mokykloje. Keli mano bendraklasiai ir net kai kurie giminaičiai juokdavosi iš manęs, kai pasakodavau apie Lietuvą, kai sakydavau, kad seku Lietuvos futbolą“, – sako argentinietis. Kurį laiką jis jausdavosi nesuprastas, apie savo aistrą Lietuvai galėjo sakyti tik motinai ir keliems artimiausiems žmonėms, nebijodamas, kad bus palaikytas keistuoliu. „Laimė, bėgant metams, vis mažiau rūpėjo, ką žmonės galvoja. Supratau, kad tie, kurie mane tikrai myli, priims tokį, koks esu ir kartais sakau, kad jaučiuosi lyg pasirinktas būti lietuviu, nes nors to nėra mano kraujyje, tai yra mano širdyje“, – sako argentinietis.
Žinoma, per visą šį laiką jis pastebėjo ir didelį lietuviško futbolo nuosmukį. Bet tai neatbaidė.
Telšių futbolo klubas
„Džiugas. Mano mylimas Telšių „Džiugas“, – šypteli Cristianas, paklaustas , kaip atrado mūsų miesto futbolo klubą. Kad pasaulyje yra toks klubas, jis, kaip pats sako, pirmąsyk išgirdo maždaug tuomet, kai klubas buvo atkurtas. Iki tol jau žinojo buvus Telšių „Mastį“ ir kad iš Telšių buvo broliai Arlauskiai (Giedrius vėliau kurį laiką gins ir Lietuvos futbolo rinktinės vartus). Nuo pat domėjimosi Lietuva pradžios Cristianas sekdavo ne tik A, bet ir Pirmąją, iš dalies ir Antrąją lygas. „Džiugas“ tada dar žaidė Antrojoje. „Negalėčiau sakyti, kad tada prasidėjo mano fanatizmas, bet tikrai žinojau, kas vyksta su „Džiugu“ kaip ir su kitomis Lietuvos komandomis“, – sako argentinietis.
2019-aisias mūsų miesto klubas tapo Pirmosios lygos nugalėtojais ir įgijo teisę žaisti A lygoje. Tiesa, telšiškiai tąsyk dar neskubėjo šia galimybe pasinaudoti. O dar po metų kilo pandemija, apskirtai sujaukusi kitą čempionatą. 2019-aisiais Pirmąją lygą laimėjęs „Džiugas“, rimčiau pradėjo traukti ir Cristiano dėmesį. Mažas, pradžioje kelis sezonus balansavęs ties iškritimo riba, bet vis surasdavęs jėgų išsilaikyti „Džiugo“ klubas, beveik visada neturtingiausias tarp savo varžovų Lietuvos elitinėje lygoje, pradėjo pamažu užkariauti jauno argentiniečio širdį.
Šio rugpjūčio pabaigoje vaikinas išsiruošė į ilgiausią iki šiol savo kelionę. Brangiausi jam žmonės žinojo, kad Cristianas daug metų jaučia ypatingą ryšį su mūsų šalimi. „Nepaisant to, daugelis buvo nustebę, bet laimingi, galėdami matyti, kaip imuosi įgyvendinti savo svajonę“, – sako vaikinas. Po jo pirmųjų gyvai stebėtų „Džiugo“ rungtynių sutarėme kitą dieną susitikti ilgesniam pokalbiui.
Futbolas
„Tuos mūsų dainas či skumbies ilgaa,
I Telšių Džiugs laimies šindėin tiktaa,
I aš, i to žinaa, ka vėskas bus geraa,
I Džiugs varžuovos nugalies tikraa“,— skambėjo Telšių stadiono tribūnose. Dainavo ir Cristianas. Tiesa, nepaisant mūsų dainų, pirmasis ir kol kas vienintelis gyvai jo matytas „Džiugo“ mačas buvo vienas prasčiausių telšiškiams šiame sezone. Tačiau tas vakaras vis tiek buvo ypatingas. Grįždamas iš stadiono namo, mąsčiau, kad Telšiuose mes, ko gero, dar patys ne visai suvokiame, koks išskirtinis įvykis ką tik nutiko. Juk niekas, nė vienas Lietuvos klubas neturi tokio iš tiek toli atkeliavusio fano.
Kitą dieną kartu vaikštinėjome po Žemaitijos sostinę, užsukome į „Kalvotosios Žemaitijos“ redakciją, į vieną miesto barų. Tada ir išgirdau daugelį čia surašytų dalykų. Iš pokalbio supratau, kad jaunas argentinietis neblogai žino ne tik mūsų šalies istoriją, bet ir kuo išskirtinė yra Žemaitija, kad namuose skaito ispaniškai išleistą Jono Meko poeziją.
„Džiugo“ rungtynės – ne vienintelis futbolas, kurį per šitą Cristiano apsilankymą Lietuvoje teko kartu stebėti gyvai. Praėjusį ketvirtadienį ir sekmadienį su šimtais Vyčio tribūnos ultrų prarėkėme balsus mūsų nacionalinės rinktinės mačuose prieš Maltą ir Nyderlandus.
Po rungtynių prieš olandus eidamas iš stadiono pilnomis žmonių Kauno gatvėmis, galvojau, kokia graži, kartu neįtikėtina Cristiano istorija. Ir kaip ji jau vien pačiu tokiu faktu pakelia „Džiugo“ ir viso lietuviško futbolo moralinę vertę. Nes kažkas nepaprasta yra žinoti, kad kitame Žemės pakraštyje, už tūkstančių kilometrų gyvena žmogus, tiek nukeliavęs dėl „Džiugo“, dėl Lietuvos. 13 tūkstančių kilometrų dėl jūsų, džiugiečiai.