Kaip ir visi, taip ir Džiuginėnų dvaras patyrė savo raidą, kuri kol kas menkai ištyrinėta. Džiuginėnų dvaras labiausiai siejamas su Gorskiais, Juzefu Perkovskiu ir Žemaite. Tačiau dvaro formavimosi ištakos siekia XVI amžiaus istorinius šaltinius. Iš ankstesnių amžių apie Džiuginėnus informacijos bent kol kas neaptikta. Todėl šiame straipsnyje bus pateikiamos žinios iš XVI-XX amžių.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 73)
Vietovardis „Džiuginėnai“ greičiausiai yra asmenvardinės kilmės. Vietovė pavadinimą galėjo gauti pagal joje kadaise gyvenusį asmenį vardu Džiuginas, bet ne Džiugas. Jei pagrindas būtų Džiugas, turėtume Džiugėnus, ne Džiuginėnus. Ankstyvesniu laikotarpiu vietovė, dabar vadinama Džiuginėnais, galėjo būti įvardijama kitaip.
Piliakalnis, vadinamas Džiugo kalnu, pavadinimą gavo nuo kaimo, o ne atvirkščiai. Kaip seniausiais laikais vadinta ši vietovė, nežinoma.
Nors Liudvikas Jucevičius 1842 metais išleistuose „Žemaičių žemės prisiminimuose“, rašydamas apie Džiugo kalną, teigė esą „Artojų luomo šeimų, turinčių Džiugo pavardę, yra keletas, ir visos veda savo genealogiją iš Telšių kūrėjo“, to nepavirtina Telšių bažnyčios XVII amžiaus pabaigos-XVIII amžiaus krikšto, santuokos ir mirties metrikų knygos – nė karto jose neaptikta tokia pavardė. Neminima ji ir žinomuose XVI-XVIII amžių istorijos šaltiniuose.
Tarp piliakalnio ir dabartinių kapinių buvusi senovės gyvenvietė tyrinėta ne kartą. Daugiausia aptikta puodų šukių, židinių liekanų. Radiniai datuojami IX-XIII amžiais. Tyrinėtas ir netoliese esantis Siraičių kapinynas. Archeologinių tyrinėjimų Džiuginėnuose apžvalgoje Dalia Karalienė rašė: „1901m. Siraičių kaime, ariant lauką kalvoje netoli piliakalnio – Džiugo kalno, buvo rastas įsmeigtas į žemę geležinis kalavijas. Jį atkasant šalia duobutėje rastas visas archeologinių dirbinių lobis, kurį sudarė: geležinis pentinas, diržo sagtis, 16 žalvarinių pasaginių segių, žiedų, apyrankių, žalvarinės svarstyklių dalys, svorelis ir kt. – viso 42 radiniai. Šį lobį 1902 m. iškasė Siraičių palivarko savininkas Engelbertas Andrijauskas ir jo sūnus dailininkas Leopoldas Andrijauskas. Apie rastą lobį 1903 m. rašė spaudoje M.E. Brenšteinas“. Archeologė omenyje turėjo Mykolo Eustachijaus Brenšteino straipsnį „Skarb bronzowy znalieziony we wsi Syrajce w powiece i parafii Telsziewskiej na Zmujdzi. (In Materyaly Antropologiczno-Archeologiczne i Etnograficzne. Krakow, 1903, t. 6, s. 44-50)“ – „Bronzinis lobis, rastas Siraičių kaime Telšių apskrityje ir parapijoje. Atropologinė – archeologinė ir etnografinė medžiaga, Krokuva, 1903, t.6, p. 44-50“. Šis straipsnis prieinamas internete senųjų dokumentų informacinėje sistemoje „Polona“, kai ir dar du mokslininko darbai apie Patumšalių ir Juodsodės kapinynų radinius.
1956 ir 1957 metais kapinyną tyrinėjo Vitas Valatka. Anot D.Karalienės, rastos X-XIII amžiais datuojamos įkapės: ginklai, darbo įrankiai, papuošalai. Radiniams būdingi kuršiški bruožai.
Laucevičiai
Anksčiausia informacija apie Džiuginėnus, juose buvusį dvarą ar dvarus, dvarelius sietina su bajorų Laucevičių gimine.
1575 metais Žemaičių (Raseinių) žemės teisme įrašytas 1571 metų pardavimo aktas, kuriuo Jasius Stanislovovičius ir Ambraziejus Stanislovovičius Vevčevičiai pardavė Markui Laurynavičiui Vnučkai 7 tarnybas žmonių Gudenėnuose ir Džiuginėnuose su žeme. Ar perrašant iš akto, ar jame suklysta – turėjo būti ne Vevčevičius, o Levčevičius. Kadangi su šia pavarde dažnai susidursime, paaiškintina, kad tai – Laucevičius. Aktuose vyrų įvardijimams būdinga vardas, tėvavardis arba vardas ir tik tėvavardis. Moterų įvardijimas būdavo sudėtingesnis: vardas, vyro vardas, tėvo vardas, mergautinė arba santuokinė pavardė. Mergautinėms pavardėms ir tėvavardžiams būdinga priesaga „ovna“, o ištekėjusių moterų – „ova“. Kadangi tekstai rašyti vadinamąja slavų kanceliarine arba rusėnų kalbas, suslavinami būdavo ir vardai, pavardės. Vyrų pavardėms pridėdavo priesagą „vič“. Tokia priesaga kartais būdavo pridedama ir moterų pavardėms. Šiuo atveju minimi Jasius ir Ambraziejus Laucevičiai, Stanislovo sūnūs. Šiame straipsnyje bus, kiek įmanoma, vengiama slaviško įvardijimo formų.
1575 metais įrašytas teisme Jokūbo Laucevičiaus, Grigaliaus (Griciaus) sūnaus, 1571 metų aktas, kuriuo jis pardavė Markui Vnučkai vieną tarnybą žmonių Džiuginėnuose, Telšių valsčiuje, o paskui dar vieną tarnybą Gudenėnuose, Viešvėnų valsčiuje. Markas Vnučka buvo Sedos dvarininkas, Rietavo tijūnas. Tačiau Džiuginėnuose ir Gudenėnuose Vnučkos neįsitvirtino, jie neminimi 1667 ir 1690 metų padūmės rejestruose.
Tai pirmieji kol kas žinomi Džiuginėnų paminėjimai istoriniuose šaltiniuose. Juos būtina aptarti. Žemės pardavimo aktuose minimi Stanislovo Laucevičiaus sūnūs Jasius ir Ambraziejus, galbūt Stanislovo brolio Griciaus sūnus Jokūbas. Laucevičiai valdas turėjo Džiuginėnuose, Telšių valsčiuje, ir Gudenėnuose, Viešvėnų valsčiuje. Gricius yra vardo Grigalius trumpinys. Grigalius senąja slavų kanceliarine kalba parašytuose aktuose įrašomas Grigorijumi. Tuo pačiu reikia paaiškinti, kad straipsnyje dažnai minimas terminas „žemionis“ reiškė valdą turintį kilmingąjį. Terminas „bajoras“ XVI-XVII amžiais kilmingiesiems nebuvo taikomas. Taip vadindavo dvaruose tijūnais, ekonomais ar kitais pareigūnais dirbančius laisvuosius valstiečius. Vėliau įsigalėjo šlėktos terminas.
Rašytiniuose šaltiniuose bajorai aptinkami ne vien įvairiose privilegijose, valdų suteikimo ir kituose aktuose, bet ir kariuomenės sąrašuose, kadangi karinę tarnybą prireikus privalėjo atlikti tam tikros turtinės padėties kilmingieji. 1502 metais Naugarduke įvykusiame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seime reglamentuota karinė prievolė bajorams: jie privalėjo išrengti vieną raitelį nuo dešimties valstiečių tarnybų. Taip karinė tarnyba buvo susieta ne su asmeniu, o bajoro turima valda.
1528, 1565, 1567, 1621 metų kariuomenės sąrašai rodo, kad pašauktinių kariuomenėje vyravo tokio ekonominio pajėgumo bajorai. Vieną valstiečių tarnybą sudarė 2-3 valstiečių dūmai (kiemai, ūkiai). Pagal kariuomenės sąrašuose įrašytą „žirgų“ – raitelių – skaičių galima spręsti, kiek maždaug pavaldžių valstiečių galėjo turėti kilmingasis karys.
1528 metų kariuomenės sąraše Telšių valsčiuje įrašyti Petras (2 žirgai) ir Stanislovas (1 žirgas) Laucevičiai. Kadangi Petras Laucevičius turėjo pristatyti du raitelius, tai jo valda buvo stambesnė nei Stanislovo. Galbūt Petras, kaip ir Grigalius, buvo Stanislovo brolis. 1567 metų kariuomenės sąraše Telšių valsčiuje įrašyti Ambraziejus ir Jonas Laucevičiai, Stanislovo sūnūs. Jie aptinkami 1575-1600 metų Žemaičių žemės teismo aktuose.
Gžegožo Blaščyko pateiktoje Laucevičių giminės genealogijoje rašoma, kad Laucevičiai bajorystės tvirtinimo byloje nurodė esą 1507 metais Viešvėnų tijūnas Mikolajus Laucevičius iš didžiojo kunigaikščio Aleksandro gavo 10 pavaldinių dviejose vietose: pirma – neįvardinta, o antra – Gudenėnai. Tačiau 1507 metais didysis kunigaikštis Aleksandras jau buvo miręs. Arba Mikalojus valdovo dovaną gavo anksčiau, arba ją suteikė Aleksandro brolis Žygimantas Senasis, didžiuoju kunigaikščiu tapęs 1506 metais tuoj po brolio mirties.
Iš tikrųjų nuo 1506 ar 1507 iki 1515 metų Viešvėnų tijūnu buvo Mikalojus Laucevičius, kaip Mikolaj Lewczewicz, įrašytas Varšuvoje 2015 metais išleistoje knygoje „Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego, tom III, Księstwo Žmudzkie“ – „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigūnai, tomas III. Žemaitijos kunigaikštystė“. Pauliaus Jatulio 1984 metais Romoje išleistame Žemaičių vyskupystės senųjų aktų rinkinio „Codex Mednicencis seu Samogitiae dioececis“ (Medininkų arba Žemaičių vyskupystės kodeksas) pirmame tome yra 1515 metais Alsėdžiuose surašytas aktas, kuriuo Vitkus Stankovičius pardavė savo žemę vyskupui Martynui. Pardavimo liudininku kartu su kitais asmenimis buvo Mikalojus Laučius (Mikolaj Lewczicz) – „žemaičių tijūnas“. Jis savo atspaudu (bet jau tame pačiame dokumente minimas kaip Mikolaj Lewczewicz) patvirtino Stankovičiaus pardavimo aktą.
XVI amžiuje minima Gudenėnų vaitystė, Viešvėnų valsčiuje. Galbūt ta pirmoji vieta buvo Džiuginėnai, kadangi XVI amžiuje Laucevičių valdų būta tik juose ir Gudenėnuose. Dabar tai išnykęs kaimas, buvęs į šiaurės vakarus nuo Gadūnavo prie Gudėno upelio, įtekančio į Plinkščių ežerą. Arba galima Gudenėnus tapatinti su ir dabar išlikusiu, toje pačioje vietoje esančiu Pagudonės kaimu. 1667 m. padūmės rejestre minima vietovė Sarakai kitaip Gudenėnai.
1586 metais teisme įrašytas teismo sprendimas pagal žemionio Mykolo Laucevičiaus, Jurgio sūnaus, bylą su Ambroziejumi Stanislovičiumi Mikalojevičiumi Laucevičiumi dėl Valinšiškės, Šašiškės žemių prie Ilgio ežero, priklausančių Džiuginėnų dvarui, valdai.
Iš 1586 metų akte įvardinto Ambroziejaus Stanislovičiaus Mikalojevičiaus Laucevičiaus paaiškėja, kad Ambraziejus buvo Stanislovo sūnus, Mykolo anūkas. Tokiu būdu galime manyti, kad pirmasis žinomas Džiuginėnuose valdas turėjusių Laucevičių protėvis buvo Mykolas, turėjęs sūnų Stanislovą. Tai tas pats Mykolas, kuris 1507 ir 1515 metais paminėtas kaip tijūnas. Galbūt jo sūnus ar brolis buvo 1528 metų kariuomenės sąraše įrašytas Petras Laucevičius, apie kurio palikuonys duomenų kol kas nėra. Galbūt Mykolo sūnus buvo ir Grigalius Laucevičius, turėjęs sūnų Mykolą.
Priesaga „-vič“ pavardėse ir tėvavardžiuose atsirado dėl slaviškos įtakos, juo labiau, kad oficialūs raštai tuo metu buvo rašomi vadinamąja kanceliarine slavų kalba. Todėl 1528 metų kariuomenės sąraše, 1575-1600 metų Žemaičių žemės teismo aktuose nuosekliai rašoma „Levčevič“ – Laučevičius, o vėliau pavardė transformavosi į Laucevičių. Panašiai kito ir kai kurios kitos pavardės: Stončius – Stoncevičius, Končius – Koncevičius, Jenčius – Jencevičius.
Pagal „Lietuvių pavardžių žodyną“, pavardžių Laučius, Laucius kilmė ne visai aiški, gal kilo ir kurio asmenvardžio, pavyzdžiui, kaip Lauryno trumpinys. Pavardė ir jos vedinys Laucevičius labai paplitusios Lietuvoje, įvairiuose dokumentuose aptinkama nuo XVI amžiaus. Gausu Laucevičių ir Laucių (bajorų ir valstiečių) būta ir mūsų krašte.
Stanislovo Laucevičiaus palikuonys
Kad būtų aiškiau, Laucevičius suskirstau į gimines pagal pirmuosius žinomus protėvius.
Iš Stanislovo Laucevičiaus sūnų Ambraziejaus ir Jono kilo dvi Džiuginėnuose gyvenusios Laucevičių giminės šakos.
AMBRAZIEJAUS LAUCEVIČIAUS ŠAKA. 1592 metais Žemės teisme įrašytas užstatymo aktas, kuriuo žemionis Ambraziejus Laucevičius žemioniui Jonui Siraičiui, Jurgio sūnui, užstatė žemes Lokvartė ir Dalgiškė, priklausančias Džiuginėnų dvarui, valdai, prie Varlupio upelio, Telšių valsčiuje. Varlupis išteka iš mažyčio Varlio ežerėlio Užgirių kaime, pratekėjęs šalia Džiuginėnų piliakalnio, šiaurėje įteka į Durbiną.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
