Kaip ir visi, taip ir Džiuginėnų dvaras patyrė savo raidą, kuri kol kas menkai ištyrinėta. Džiuginėnų dvaras labiausiai siejamas su Gorskiais, Juzefu Perkovskiu ir Žemaite. Tačiau dvaro formavimosi ištakos siekia XVI amžiaus istorinius šaltinius. Iš ankstesnių amžių apie Džiuginėnus informacijos bent kol kas neaptikta. Todėl šiame straipsnyje bus pateikiamos žinios iš XVI-XX amžių.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 73, 74, 75, 76)
Pagal Jono Drungilo pateiktą genealoginę Nagurskių schemą, giminės pradininkų Martyno ir Barboros Nagurskių sūnus Samuelis buvo vedęs Kristiną Montrimavičiūtę, ką patvirtina 1667 metų padūmės rejestras, kuriame Kazimieras Nagurskis Džiuginėnuose įrašytas vietoje motinos Kristinos iš Montrimavičių Nagurskos, Samuelio žmonos, valdęs vieną pavaldinio dūmą. Montrimavičiai, nors ir nepriklausė to meto Žemaitijos bajorų elitui, buvo pasiturinti giminė. 1667 metų padūmės rejestre vietoje Abraomo Montrimavičiaus įrašytas Steponas Montautas, o jo vietoje 1690 metų padūmės rejestre – jau Florijonas Montautas. Abraomas įvairiuose valsčiuose turėjo 33, o Florijonas – 23 pavaldinių dūmus. Ši giminė buvo pasiturinti, nors ne visi buvo tiek turtingi, kaip Abraomas ir Florijonas.
Kiti Martyno ir Barbora Nagurskių sūnūs susituokė: Kristupas – su Ona Bagdonaite, Mikalojus – su Darata Rimgailaite. Dukra Elžbieta ištekėjo už Rimgailos, Ona – už Zacharijaus Godelio, o jam mirus – už Ambraziejaus Kuro. Rimgailos – nuo XVI amžiaus žinomi Telšių krašto bajorai, tačiau ši giminė nebuvo labai pasiturinti. Godeliai vėliau pavardę pakeitė į Godliauskių, bet vėlgi tai buvo smulkių bajorų giminė, kaip ir Bagdonai.
Kristupo sūnus Stanislovas vedė Barborą Gotautaitę. 1667 metų padūmės rejestre vietoje Jurgio Gotauto Pavandenės valsčiuje, Gotautuose, bajorkaimyje „Rejtach“ įrašytas Samuelis Nagurskis, turėjęs savo ir žmonos šešis pavaldinių dūmus – jau dvarą. Tačiau ši Nagurskių linija nutrūko, nepalikusi palikuonių. XVII amžiuje Gotautų giminė jau buvo išsiskirsčiusi į smulkių bajorų šeimas. Gatautiškė, XVII amžiuje įvardinta kaip Gotautai, dabar yra prie pietinio Lūksto ežero kranto, Šilalės rajone.
Anot Gžegožo Blaščyko, XVI amžiuje žinomi Ašmenos pavieto bajorai Maslo. Tačiau Žemaitijoje jie paminėti tik 1690 metų padūmės rejestre Džiuginėnuose ir dar vienas Pajūrio valsčiuje.
Pasak Gžegožo Blaščyko, XVII amžiuje Martyno ir Barboros Nagurskių anūkas, Samuelio sūnus Kazimieras Nagurskis vedė pabėgėlių maskvėnų Semiono Križino ir kunigaikštytės Anos Obolenskos dukrą Kristiną. Semionas Križinas, kaip pabėgėlis, buvo gavęs 1598 metais iki gyvos galvos valdyti 8 valakus žemės Janaudavoje, Karšuvos valsčiuje. Križinai buvo visai kita giminė nei Kryževičiai. Kristina Kryževičiūtė, tiesa, įrašyta ir Nagurskių „kronikoje“. Iš čia, matyt, ir kilo vėliau į kitus tekstus patekusi klaida.
Kazimiero ir Kristinos sūnus Gabrielius vedė Rozaliją Vainauskytę, o Samuelis – Konstanciją Milaševičiūtę. Bajorai Vainauskai gyveno įvairiuose Žemaitijos valsčiuose. Pagal Gžegožą Blaščyką, 1832 metais bajorystę pasitvirtinusi Vainauskių giminė save kildino iš Nelinko Vainavičiaus, kuris Žemaitijoje gavo žemės pagal karalienės Bonos 1536 metų privilegiją. Privilegiją patvirtino ir Zigmantas III 1613 metais. Joje buvo minimas Treinių miškas ir tuščia Gedbutų žemė. Minėto Vainavičiaus palikuonis buvo Kristupas Nelinkus Vainavičius Montrimavičius. Straipsnyje jau minėtas 1600 metų pardavimo aktas, kuriuo žemionis Juozas (Ezofas) Laucevičius žemioniui Kristupui Nelinkui, Mikalojaus sūnui, pardavė dvarą, valdą Džiuginėnuose. Tais pačiais metais žemionis Venclavas Laucevičius žemioniui Kristupui Nelinkui pardavė 2 valakus žemės Daugiškiai Džiuginėnuose. 1667 ir 1690 metų padūmės rejestruose Vainavičiai ir Nelinkai Džiuginėnuose neįrašyti.
Kaip minėta, Kazimiero ir Kristinos sūnus Samuelis vedė Konstanciją Milaševičiūtę. Milaševičių pavardė labai paplitusi, tačiau tokia pavarde turtingų bajorų giminių Žemaitijoje nebuvo. Tokia pavarde bajorų šeimų XVII amžiuje būta įvairiuose Žemaitijos valsčiuose. 1667 metų padūmės rejestre įrašytas Marekas Milaševičius Brėvikiuose vietoje Petro Venckevičiaus Šondos valdęs 8, o Slėduose vietoje Andrejaus Rubeževičiaus – 1, o iš viso – 9 pavaldinių dūmus. 1681 metais Mykolas Milaševičius užrašė savo valdą seserims Eufrozinai, Kristinai ir Konstancijai – pastaroji ir buvo Samuelio Nagurskio žmona.
Martyno ir Barboros Nagurskių anūkas, Mikalojaus sūnus Jonas susituokė su Marijona Danilevičiūte. Danilevičiai XVII amžiuje nepriklausė turtingiesiems Žemaitijos bajorams. Kitas Mikalojaus sūnus Stanislovas, pagal Jono Drungilo schemą, vedė Eleną Pelovskytę, tačiau jie palikuonių neturėjo. Nagurskių kronikoje Elena įvardijama ne Pelovska, o Pelovna – Pelaitė. Gžegožas Blaščykas aprašė bajorų Pelų, Pelovičių giminę. Ji minima XVII amžiaus dokumentuose, kaip turėjusi valdas Rietavo ir Medingėnų valsčiuose. Tai buvo smulkių bajorų giminė.
„Vikipedija“, „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ ir Rita Trimonienė pateikia informaciją, kad Nagurskiai giminiavosi su Mažrimais, Montautais, Maslais. Vedybinio Nagurskių ryšio su šiomis giminėmis bent man nepavyko aptikti. Ar kartais kažkur nebuvo supainioti Mažrimai su Montrimais (Montrimavičiais). Montautai ir Maslai XVII amžiuje turėjo valdas Džiuginėnuose, gal tai palaikyta santuokiniais ryšiais su Nagurskiais?
Nagurskių giminės proveržis
Proveržį Nagurskių giminės santuokose padarė Mikalojaus sūnaus Jono vaikai: Pranciškus Vladislovas (~1681-1751), Mikalojus, Jurgis Jeronimas (?-1755). Jie tuokėsi XVIII amžiaus pirmojoje pusėje, o jų vaikai – apie šio amžiaus vidurį.
Pagal Jono Drungilo schemą, Mikalojus vedė Oną Šarnelevičiūtę. Apie Šarnelevičių giminę nieko nežinoma, XVII amžiuje Medingėnų valsčiuje gyveno smulkių bajorų Šarnovskių šeima. Bet gal pavardėje yra klaida: turėjo būti Šornelevičiūtę? 1690 metų padūmės rejestre Medingėnų valsčiuje įrašytas Danielius Šornelis Šarnovskis. Bajorai Šorneliai Viešvėnų valsčiuje žinomi nuo XVI amžiaus antrosios pusės. Vėlgi ši giminė nebuvo iš labai turtingų. Šarnovskius, regis, reikėtų atmesti, kadangi Nagurskių „kronikoje“, kaip Mikalojaus žmona, minima Šornelovna – Šornelytė.
Mikalojaus ir Onos iš Šornelių Nagurskių duktė Marijona ištekėjo už Viktoro Rimvydo. Bajorai Rimvydai Žemaitijoje XVII amžiuje buvo žinomi Vilkijos ir Viduklės valsčiuose, bet gal jų gyventa ir kitur. Giminė buvo pasiturinti, tačiau didelių turtų nevaldė, kai kurie jos nariai užėmė vietinės reikšmės valstybines pareigas, giminiavosi su garsesnėmis Žemaitijos bajorų giminėmis. Viena Rimvydų šeima turėjo „dvarelį“ Nevardėnuose, Pavandenės valsčiuje.
Santuokinės „karjeros“ šuolį padarė Mikalojaus ir Onos Nagurskių dukra Teodora, apie XVIII amžiaus vidurį ištekėdama už Jono Tadeušo Gorskio.
Jurgis Jeronimas susituokė su Klara Silvestravičiūte. Silvestravičiai, daugiausia gyvenę Pajūrio valsčiuje, buvo tituluota ir turtinga Žemaičių bajorų giminė.
Pranciškus Vladislovas Nagurskis
Nagurskių giminę į Žemaitijos bajorų elitą atvedė Džiuginėnuose apie 1681 metus gimęs, 1751 metais miręs ir Tytuvėnų bažnyčioje palaidotas Pranciškus Vladislovas Nagurskis. Kaip rašoma „Vikipedojoje“, jis su broliais 1718 metais pasidalijo Džiuginėnų dvarą, 1717 metais įsigijo iš Kniazevičiaus per karą su švedais nukentėjusį Kurtuvėnų dvarą.
Pagal Joną Drungilą, Pranciškaus Vladislovo Nagurskio staigų kopimą karjeros laiptais ir turtų gausėjimą nulėmė bendradarbiavimas su įtakinga didikų Čartoriskių gimine. Iš pradžių Pranciškus Vladislovas Nagurskis tapo Mažųjų Dirvėnų valsčiaus tijūnu (1710-1739), vėliau – Žemaičių pilies teismo teisėju (1714-1715) ir paseniūniu (1715-1725), Žemės teismo pateisėju (1724-1751). Jo ir kitų Nagurskių palikuonys vėliau užėmė Žemaitijoje įvairias lokalines pareigas.
Pagal „Vikipediją“, 1775 m. liustracijos duomenimis, jis valdė 810 dūmų Kartenoje, Kurtuvėnuose, Dirvėnuose, Pažižmėje (Didžiųjų Dirvėnų valsčius), Pavenčiuose, Ginteniuose, Laukuvoje, Šaukote, Ašmenos apskrities Ukropiškėse.
Įkūrė Jokūbavo dvarą (Kretingos rajonas), kuris ir pavadintas jo vardu. Klaidingai galima suvokti, kad visi tie 810 dūmų jam priklausė nuosavybės teise. Daugelis šių dūmų buvo valstybinėse seniūnijose, kurias jis valdė kaip administratorius.
Jono sūnus ir Mikalojaus Nagurskių anūkas Pranciškus Vladislovas susituokė su Joana Šiukštaite – gana turtingos Žemaitijos bajorų giminės palikuone, 1690 metais Merkelio ir Kotrynos Šiukštų dukra. Merkeliui Šiukštai Medingėnuose priklausė 8 pavaldinių dūmai, taigi jis nebuvo tarp turtingųjų Žemaitijos bajorų.
Didesnius turtus sukaupė pats Pranciškus Vladislovas Nagurskis. Jonas Drungilas pacitavo jo testamento dalį: „…paminėtas turtas, ir nekilnojamas, ir pinigų sumos, man, Žemaitijos kunigaikštystės pateisėjui, nei iš tėvo, nei iš senelio ir nei iš jokio paveldėjimo neatiteko, tačiau iš vienintelės Dievo malonės ir mano viso amžiaus kruvino darbo, pastangų, daugumai pavydint, įgytas, paties Dievo suteiktas…“
Pranciškaus Vladislovo ir Joanos Nagurskio šeimoje užaugo aštuoni vaikai: Teresė Rachelė (~1715-1750) ištekėjo už Mykolo Gorskio (1717-1776), Petronelė (~1720-1790) už Vilhelmo Jono Pliaterio, Marijona – Martyno Važinskio, Barbora – Juozapo Karpio, Pranciška – Mikalojaus Cechonavičiaus, dar viena duktė Liudgarda neištekėjo, tapo vienuole. Sūnus Laurynas (1720-1761) vedė Uršulę Bilevičiūtę, Jokūbas Ignotas (~1734-1799) – Marijoną Puzinaitę.
Vaikų santuokos rodo, kad Vladislovas Pranciškus Nagurskis priklausė Žemaitijos bajorų elitui, tačiau nei jis, nei jo palikuonys jau nebebuvo susiję su Džiuginėnais.
Apibendrinant Nagurskių santuokas, galima pasakyti, kad Džiuginėnuose kilusi Nagurskių giminė XVII amžiuje ir XVIII amžiaus pradžioje pagal ekonominį pajėgumą neišsiskyrė iš panašaus lygio kitų bajorų giminių, tai rodo ir santuokos. Giminė sustiprėjo XVIII amžiaus pirmojoje pusėje, kai jau matome santuokas su Gorskiais, Šiukštomis, Silvestravičiais. Pranciškaus Vladislovo Nagurskio vaikai susigiminiavo su Žemaitijos bajorų elitui priklausančiomis šeimomis.
(Bus daugiau)