Kuržemės perlas – Rundalė ir Vilniaus dailės akademijos studentų viešnagė

Vis daugiau telšiškių atranda vos už kiek daugiau nei pusantro šimto kilometrų Latvijoje įsikūrusį Rundalės dvaro ansamblį. Jis lankytoją pribloškia vos pasiekus tiltelį, vedantį į rūmus. Tarp arklidžių ir karietinių iškylančiu didingu vaizdu. Tuoj akys įsminga į Kuržemės valdovo vasaros rezidencijos pastatą. Kas yra buvęs Sankt Peterburge, tuoj sumeta, kad Rundalės rūmai savo stilistika yra panašūs į Žiemos (dabartinį Ermitažą), kuriuose gyveno Rusijos imperatoriai. Rundalės rūmai savo užmojais nenusileidžia Vakarų Europos šalių karalių dvarams. Norint suvokti, kaip netoli Lietuvos sienos iškilo toks didingas ansamblis, reikia nors trumpai priminti dvaro statytojo biografiją, kuri yra panaši į Pelenės istoriją. Dvaras turi ir įvairių lituanistinių atspalvių.

Povilas Šverebas

(Pabaiga. Pradžia Nr. 81)

Pažintis su rūmais ir muziejininkais
Gyvenat Žemaitijoje, kuri ribojasi su dar viena išlikusia baltiška tauta latviais, ir nepažinti kaimynų bei brolių man, XX a. 9-to dešimtmečio pradžioje, ką tik baigusiam studijas, atrodė neatleistina. Tuo laikotarpiu daugelis į Latviją vykdavo tik nusipirkti įvairių pramoninių prekių. Iš darboviečių būdavo organizuojamos net specialios ekskursijos. Kultūringesnės įmonės ar įstaigos vadovas dar užveždavo į Rygos zoologijos sodą, kokį muziejų, rūmus ar pilį. Ekskursijų pabaigos dažniausiai būdavo vienodos. Jos užsibaigdavo baliuku gamtoje arba autobuse. Nežiūrint to, Latvija kiek priartėdavo, bet iki tikro jos pažinimo buvo toli. Todėl su bendraminčiais nusprendėme, kad po kaimynų šalį reikia pakeliauti savarankiškai dviračiais.
Ruošiantis žygiui, Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje prakiurksojau visą dieną, rinkamas iš įvairių knygų ir brošiūrų svarbiausius lankytinus Latvijos objektus. Nieko nuostabaus, kad jame nebuvo Rundalės dvaro, nes jis turistų lankymui dar nebuvo skirtas, nes vyko restauraciniai darbai.
Bet kas yra lemta, tas įvyksta savaime.
Dauguma kelių tuo metu tiek Latvijoje, tiek Lietuvoje buvo žvyrkeliai, todėl pavakaryje mano dviračiui vienas po kito iš ratlankio pradėjo šokinėti stipinai. Reikėjo skubiai juos perverti. Įsikūrėme prie kokio tai ežeriuko. Prie jo su mašina atvyko ir porelė latvių. Besidžiaugiant besileidžiančia saule, šovė mintis paklausti jų, ką jie rekomenduotų mums apsižiūrėti kitą dieną.
Pašnekovai rekomendavo būtinai užsukti į Rundalę, kur esą gražūs rūmai. Po to nurodė, kad dar tikslinga yra aplankyti Mežotnės dvarą. Į jį su dviračiais nesunkiai per Lielupę persikelsime per II-jį pasaulinį karą iš metalinių statinių padarytu pontoniniu lieptu. Gerai, kad paklausėme protingo patarimo, nes visi nurodyti objektai buvo išskirtiniai.
Varlinėjant po Rundalės rūmų kiemą, iš vidaus išlindęs vyriškis pasiteiravo, kas esame ir iš kur važiuojame. Matyt, nedaug žioplių užklysdavo su dviračiais. Jis prisistatė esąs restauratorius ir pasiūlė apžiūrėti rūmų interjerą. Tokios progos nepraleidome. Viduje dirbo ir keli restauratoriai iš Sankt Peterburgo. Rūmai atrodė nugyventi, bet įspūdingi.
1997 m. Renavo dvare Žemaičių akademija, kuriai vadovauja telšiškis dr. Adomas Butrimas, organizavo konferenciją. Po jos apie šią vietovę buvo ruošiama knyga. Baronai Reonnės į Žemaitiją atvyko iš Kuržemės, kur turėjo ne vieną dvarą. Apie tai reikėjo straipsnio. Trakų konferencijoje skaičiau pranešimą apie Renavo dvarą. Joje dalyvavo iš Bauskės atvykusi Ina Line. Jos ir paklausiau, kas galėtų Latvijoje parašyti straipsnį apie Reonnes. Ji, neabejodama rekomendavo Rundalės muziejuje dirbantį istoriką Janį Baltinšą, kuris esąs ne tik geriausias baronato žinovas, bet ir labai nuoširdus žmogus. Prižadėjo atsiųsti jo adresą.
Prasidėjo susirašinėjimas su Janiu. Jis nežinojo, kad viena Reonne šaka buvo nuklydusi į Lietuvą, todėl keitėmės dokumentais, nuotraukomis ir suprantama, kad sulaukėme išsamaus Janio straipsnio apie Reonnes Kuržemėje. Nors baronų geneologijos galai ir nesuėjo, bet jų įtaka Livonijos istorijoje buvo akivaizdi. Daugelį tų spragų 2025 m. užpildė Asta Miltenytė išleistoje knygoje „…kad savasis kraštas dar labiau priartėtų prie mūsų“, skirtoje Žemaičių akademijos rektoriaus A.Butrimo 70-ajam jubiliejui. Įdomu, kad baronas Antanas Reonnė 1821 m. buvo Telšių pavieto bajorų maršalka. Jis buvo ir pavieto mokyklų inspektoriumi, rėmė Telšių mokyklos išlaikymą.
Kartas nuo karto vis apsilandydavau ir Rundalėje, o nuo 2007 m., tarpininkaujant Janiui, suderinus su jų direktoriumi Imantu Lancmaniu – Latvijos heraldikos ir dvarų kultūros žinovu, beveik kasmet su studentais pradėjome vykti ne tik rūmų apžiūrėti, bet ir susipažinti su restauruojamais darbais, keičiančiomis parodomis. Amžinybėn iškeliavo Janis, o į užtarnautą poilsį išėjo I. Lancmanis. Dabar muziejui vadovaujanti dr. Laura Lūse taip pat niekada neatsisako mūsų priimti. Kadangi Telšių fakultete yra ruošiami baldų ir metalo restauravimo specialistai, tai mus motiniška šiluma visada apglėbia Mokslinio restauravimo skyriaus vedėja Aina Balode su savo bendradarbiais, parodydami tai, kas po restauravimo iškeliauja į įvairių Latvijos muziejų ekspozicijas ir pirmines savo buvimo vietas.
Studentai ne tik turi galimybę susipažinti su rūmais, jų ekspozicijomis bei parku, bet ir medžio, tekstilės ir odos, keramikos bei metalo restauruojamais darbais. Suprantama, kad tokio lygio muziejus turi ir eksponatų saugyklas, mokslinę biblioteką, archyvą, kuriame medžiaga kaupiama ne tik apie visus Latvijos dvarus, bet ir bažnyčias. Pirmiau buvo ir bažnytinio meno ekspozicija, bet parapijoms atsiiminėjant savo turtą, dabar lankytojus pasitinka tik koplyčia. Atskira paroda yra skirta meniniams stiliams. Ji apima laikotarpį nuo gotikos iki jugendo. Rūsyje yra įrengta ekspozicija, pristatantį rūmų restauravimą, nors rodomi ir įvairūs metalo dirbiniai, ir antkapinės plokštės. Tarp jų yra iš Latvijos Griežės parvežta Voldemaro Gadono, kurio palikuonys ilgai valdė Deginius, plokštė. Jie pastatė juose medinę bažnyčią, o vietovę pagal savo pavardę pavadino Gadūnavu.
Matome daug sąsajų tarp mūsų kraštų, bet, norint viską tą suprasti ir pajusti tų laikų elitinę kultūrą, reikia pačiam pamatyti. Kadangi daug kartų ir įvairiais metų laikais yra tekę būti Rundalėje, todėl nesuprantu, kodėl žmonės tulpių žydėjimo vyksta žiūrėti į naujai atstatytą Burbiškio dvarelį, kur jos susodintos menkame plote lysvėmis. F.B.Rastrelio projektuotame Rundalės rūmų geometriniame parke jos pavasarį dengia didžiulį gėlynų plotą. Po to parkas pražysta rožėmis. Jų kvapų aromatai geriausiai jaučiasi pavasario vakarais ir tomis dienomis, kai nėra vėjo. Į didžiausią šurmulį galima įsilieti savaitgalį, tai švenčiamas rūmų gimtadienis – t.y. diena, kai buvo pašventintas kertinis pastato akmuo. Kulinarinio paveldo mėgėjai taip pat nebus nuskriausti, nes trijuose veikiančiuose restoranuose galima prisirinkti ir tik latvių virtuvei būdingų patiekalų. Šalia veikiančioje parduotuvėje visada būna latviškų karvučių, Rygos balzamo, kurių reikia lauktuvėms. Nuo Rundalės vos už 12 kilometrų yra Bauskė, kur galima apžiūrėti ne tik kryžiuočių pilies didingus griuvėsius, bet ir šalia esančius rūmus su muziejumi. Netoli yra ir Mežotnės dvaras su prabangiu restoranu, viešbučiu ir pontoniniu lieptu. Jis dabar yra restauruojamas. Bauskėje ir Mežotnėje dar yra ir piliakalnių, o asfaltuoti Latvijos keliai tikrai yra geresni nei pas mus.