Anksčiausiai Telšių rajono teritorijoje buvo pastatytos Varnių, Luokės, Žarėnų, Pavandenės, Tryškių, Lieplaukės, Janapolės, Nevarėnų bažnyčios. Nė viena iš paminėtų dabartinių nėra pirmoji. Išskyrus Varnių Šv. Petro ir Povilo bažnyčią – buvusią Žemaičių vyskupijos katedrą – visos kitos dabartinės bažnyčios pastatytos XVIII amžiuje. Be to, Varniuose ir minėtuose miesteliuose stovi kartais jau nežinia kelintos bažnyčios. Per amžius vienos suseno arba sudegė, todėl buvo statomos naujos. Kaip bažnyčios atrodė XVI-XVII amžiais, dalinai galima spręsti iš Žemaičių vyskupų to meto vizitacijų aktų, užuominų kituose istoriniuose šaltiniuose. Anksčiau paskelbėme straipsnius apie Varnių ir Luokės bažnyčias minėtu laikotarpiu. Dabar atėjo laikas Telšių parapinei bažnyčiai.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 83)
Bylinėjimasis dėl žemės ir prievolių bažnyčiai
Zigmanto Vazos nurodymų bajorai neskubėjo vykdyti. 1616 metais valdovas priekaištavo Tirkšlių laikytojui, kad šis bažnyčiai skirtas žemes išdalijęs savo pavaldiniams ir liepė įvykdyti tai, kas buvo įsakyta anksčiau. Kiršių kaimo laikytojai Reginai Venckevičienei priminta, kad ji Telšių bažnyčiai neatiduoda nei pinigų, nei grūdų, todėl privalanti įvykdyti prievolę ne tik už šiuos, 1616-uosius, bet ir ankstesnius metus.
Bajorų, kurie valdovo sutikimu valdė jam priklausančius kaimus ir žemes, savivalė tuo nesibaigė. 1640 metais Telšių klebonas Adomas Montrimavičius Žemaičių žemės teismui pateikė protestą dėl Piarnu vaivados, Telšių laikytojo Ernesto Denhofo ir jo žmonos Kotrynos. Jų urėdas Teodoras Nižinskis 1640 metų rugsėjo 24 dieną jėga užėmė senojo dvaro žemę, kurią bažnyčiai buvo paskyręs Telšių laikytojas, Žemaičių žemės teismo teisėjas, Dirvėnų tijūnas Andrius Valavičius (dvarvietės paskyrimą buvo patvirtinęs Žygimantas Vaza). Dvarvietę minėtu patvirtinimu pavesta valdyti ankstesniam klebonui Martynui Buivydui. Užgrobtą žemę, skirtą špitolei ir mokyklai, Teodoras Nižinskis išdalijo miestelėnams, o iš jų mokesčius susirenka sau, taip skriausdamas ir špitolę.
Bylinėjimas dėl Denhofų užgrobtos senosios dvarvietės tęsėsi teisme. Kotryna Denhofienė nepaisė jai raštu siųstų nurodymų, todėl didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras įsakė jai atvykti Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės asesorių teismą. Kotryna Denhofienė neatvyko ir valdovas 1655 metais nusprendė, kad žemė atitenka Telšių klebonui ir jo įpėdiniams.
1655 metais Jonas Kazimieras į teismą atvykti įsakė ir Kiršių kaimo laikytojui Klusovičiui. Šis, kaip ir ankstesni kaimo laikytojai Venckevičiai, vengė atiduoti duoklę bažnyčiai.
Denhofai valdovo valios nepaisė, todėl Jonas Kazimieras 1666 metais įsakė į teismą atvykti jų sūnui, Telšių seniūnu tapusiam Gerhardui. Į valdovą kreipėsi Telšių klebonas Bernardas Reimeris. Be žemės užgrobimo, klebonas Gerhardą Denhofą kaltino, kad šis apleido parapinės bažnyčios priežiūrą, o miestelėnams ir seniūnijos pavaldiniams neįsako baigti statyti naujos bažnyčios, net ir senos remontuoti, padėti pastatyti špitolę ir mokyklą, surinkti dėklas ir mokesčius. Tuo pačiu jau kitam didžiajam kunigaikščiui Mykolui Kaributui Višnoveckiui skundėsi naujas Telšių klebonas Motiejus Montautas. Valdovas pasiuntė į Telšius komisorius. Matyt, nesutarimai tarp klebono ir Telšių seniūno nebuvo išspręsti, nes 1672 metais valdovas Gerhardui Denhofui pranešė, kad siunčia dar vieną komisiją. Toji vėl turėjo išmatuoti žemes.
Vietoje Ernesto Denhofo Telšių seniūnija valdyti buvo perduota Jurgiui Firksui, didžiuoju kunigaikščiu tapus Jonui III Sobieskiui, tačiau byla dėl žemės nebuvo išspręsta, todėl valdovas 1679 metais pasiuntė dar vieną komisiją. Komisoriai Žemaičių kanauninkas ir prokuratorius Stanislovas Semaška ir Smolensko pastalininkis Adomas Rimgaila 1680 metais atvyko į Telšius, tačiau seniūno Firkso klebonijoje nesulaukė, todėl pasiuntė į dvarą jo pakviesti. Vietoje seniūno atvyko paseniūnis Draudzikas ir paprašė nukelti žemės matavimą, nes seniūnas dėl didelio nuotolio nespėjo atvykti.
1680 metais Jonas III Sobieskis įsakė Jurgiui Firksui atvykti į asesorių teismą. Telšių klebonas Motiejus Montautas skundėsi, kad seniūnas nepaiso ankstesnių bažnyčiai duotų privilegijų, fundacijų, reskriptų, negrąžina 10 valakų žemės, kurią užgrobė seniūno pirmtakai, neliepia pavaldiniams padėti remontuoti bažnyčios, aptverti šventoriaus, statyti mokyklos ir špitolės, nesurenka ir neduoda dėklos bei mokesčių. Netrukus tais pačiais metais sprendimą priėmė minėti valdovo atsiųsti komisoriai. Jie nusprendė, kad klebonui turi būti perduota senosios dvarvietės dalis žemės, atmatuoti trys valakai ir perduotas valdovo pavaldinys sykiu su ūkiu bei tvenkinys. Komisorių sprendimą patvirtino valdovas Jonas III Sobieskis.
Bažnyčių tvarkymo nuostatai
1653 metais sudaryti Telšių bažnyčių tvarkymo nuostatai. Juose remtasi ankstesniais 1636 metų nuostatais.
Nuostatuose miestelėnai ir Telšių tenuto (valdovo dvaro kaimų komplekso) valstiečiai kiekvieną sekmadienį ir per šventes būtinai turi dalyvauti šv. Mišiose. Gyvenantys Nevarėnų vaitystėje tai darė Nevarėnų bažnytėlėje. Nebuvo būtina atvykti visiems, nuo kiekvienos sodybos į pamaldas privalėjo atvykti šeimininkas ar kitas suaugęs. Kiekvienas valdovo pavaldinys privalėjo kasmet atlikti velykinę išpažintį ir priimti komuniją. Tai sužiūrėti įpareigoti vaitai, suolininkai ir dešimtininkai. Nelankantiems bažnyčios numatytos baudos už kiekvieną kartą: toliau gyvenantiems – 3, arčiau gyvenantiems – 6, o šalia bažnyčios gyvenantiems – 12 grašių. Nuo baudų atleisti buvo galima iškeliavusius ar sunkiai sergančius. Už nedalyvavimą velykinėse pamaldose grėsė 24 grašių bauda. Matyt, dievobaimingumas buvo dar silpnas, kad teko imtis tokių priemonių.
Dvaras buvo įpareigotas stebėti, kad niekas negyventų susidėję be santuokų. Matyt, omenyje turėtos krikščioniškos santuokos. Už tai grėsė jau didelė – net dviejų kapų grašių bauda. Žmonės įpareigoti ne vėliau kaip per savaitę atnešti į bažnyčią krikštyti gimusius vaikus, o jei to nepadarys, laukė 12 grašių bauda. Dvaras taip pat turėjo drausti burtininkavimą, pagoniškas apeigas, tokias kaip puotos kapinėse. Čia omenyje turėtos Vėlinės.
Nuostatai patvirtina, kad net XVII amžiaus Telšių ir aplinkinių kaimų gyventojai dar ne itin buvo nutolę nuo senosios religijos ir nelabai paisė tokių apeigų kaip krikštas ir santuoka bažnyčiose.
Nuostatais patvirtintos miestelėnų ir valdovo valstiečių duoklės Telšių bažnyčiai. Nuostatuose liepta Kotrynai Denhofienei grąžinti užgrobtą žemę. Netrukus didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras aprobavo ne tik šiuos Kiprijono Povilo Bžostovskio ir Vaitiekaus Zelinskio, bet ir 1636 metais Juozapo Siručio ir Jono Manovskio parengtus nuostatus. Aprobavimo rašte minimas Telšių klebonas Marinusas Liauksminas.
Pirmoji bažnyčia
Pastatyta tarp 1537-1547 metų. Kaip ji atrodė, duomenų neišliko. Kol kas nežinomas net jos titulas. Po 1536 metų pastatyta bažnyčia tikriausiai buvo paprastas pastatas.
1677 metų bažnyčios vizitacijos akte rašoma, kad parapinė bažnyčia pastatyta 1537 metais vyskupo Vaclovo (Virbickio) ir Žemaičių kapitulos iniciatyva, karaliui Žygimantu I (Senajam) įsakius tai padaryti Telšių tijūnui Juškevičiui.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply