Anksčiausiai Telšių rajono teritorijoje buvo pastatytos Varnių, Luokės, Žarėnų, Pavandenės, Tryškių, Lieplaukės, Janapolės, Nevarėnų bažnyčios. Nė viena iš paminėtų dabartinių nėra pirmoji. Išskyrus Varnių Šv. Petro ir Povilo bažnyčią – buvusią Žemaičių vyskupijos katedrą – visos kitos dabartinės bažnyčios pastatytos XVIII amžiuje. Be to, Varniuose ir minėtuose miesteliuose stovi kartais jau nežinia kelintos bažnyčios. Per amžius vienos suseno arba sudegė, todėl buvo statomos naujos. Kaip bažnyčios atrodė XVI-XVII amžiais, dalinai galima spręsti iš Žemaičių vyskupų to meto vizitacijų aktų, užuominų kituose istoriniuose šaltiniuose. Anksčiau paskelbėme straipsnius apie Varnių ir Luokės bažnyčias minėtu laikotarpiu. Dabar atėjo laikas Telšių parapinei bažnyčiai.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 83, 84, 85, 86)
1677 metų vizitacijos aktas
Iš vizitacijos akto galima spręsti, kad bažnyčia buvo pakankamai apsirūpinusi liturginiais rūbais, reikmenimis.
Vizitacijos akte pateikiamos rekomendacijos, ką reikėtų tobulinti ar taisyti. Rekomendacijos atspindi ir to meto reikalavimus, ritualus. Štai Švenčiausiasis Sakramentas mieste turi būti nešamas procesijoje, priekyje einant giedotojams, iš paskos – tikintiesiems, kurie gieda pamaldžias giesmes. Per iškilmingas šventes, kai vyksta dieviškosios apeigos, šešios žvakės turi degti ant didžiojo altoriaus. Švenčiausiasis Sakramentas kas aštuonias dienas turi būti atnaujinamas, o atnaujinimo laikas turi būti aiškiai pažymėtas ant lentos, pritvirtintos prie zakristijos. Indas šventintam vandeniui turi būti didesnis, uždengtas dangčiu nuo dulkių, o jei vanduo nešvarus, jis turi būti per marlę iškošiamas, o marlė sudeginama. Atnešus naujo šventinto aliejaus, senasis turi būti sudegintas ant specialaus akmens, o pelenai padedami į zakristiją; taip pat turi būti sudeginti ir audeklai, kuriais buvo apkloti krikštijami kūdikiai, o audeklų pelenai taip pat padedami į zakristiją. Šiais reikalavimais siekta užtikrinti pagarbą sakralumui.
Vizitacijos akte primenama, kad santuokos metrikose turi būti įrašomi mažiausiai du liudininkai. Krikštijant vaikus turi būti vienas vyras arba viena moteris, o daugiausiai – po vieną vyrą ir vieną moterį. Kunigai parapijiečius turi įspėti, kad dvasinis giminystės ryšys tarp krikštytojo, krikštijamojo ir jo tėvų, taip pat tarp krikšto priimančiųjų ir krikštijamojo bei jų tėvų yra kliūtis santuokai pagal Tridento susirinkimo nurodymus. Paprastai sakant, krikšto tėvai negali tuoktis, negali tuoktis su kurio nors krikštijamo vaiko tėvu ar motina, jei jie lieka našliais. Negali tuoktis ir su vaiku, kurio krikšto tėvais buvo.
Rekomendacijomis siekta sutvirtinti ir finansinius reikalus. Bažnyčios gauti pinigai turi būti laikomi užrakinamose dėžutėse, o raktus valdo taip pat ir pasauliečiai vyrai, kurie prižiūrėti, kad pajamos būtų sąžiningai naudojamos. Pajamos – tai per pamaldas surinkti ar paaukoti už religinius patarnavimus pinigai. Už vietą kapinėse (šventoriuje) drausta imti pinigus, kadangi toji žemė yra šventa. Tačiau buvo galima kunigams gauti aukas už palaidojimo apeigų atlikimą. Akte rašoma: „Kadangi sakramentų teikimas už pinigus yra simonija (nusikaltimas), griežtai draudžiama dabartiniam ir ateities klebonams imti bet kokį mokestį už santuoką, krikštą, paskutinį patepimą ar išpažintį, tačiau po sakramento teikimo galima laisvai priimti aukas pagal gerąją tradiciją“. Už skambinimą varpais mirusiesiems daugiau nei pusė floreno imti negalima; pusė surinktos sumos skiriama bažnyčioms reikmėms, kita pusė – klebonui. Bažnyčiai skirtos dovanos (piniginės ar materialinės, kilusios iš mirusiųjų aukų) turi būti kruopščiai įrašytos knygoje ir negali būti naudojamos jokiems kitiems tikslams, išskyrus bažnyčios reikmes, ypač statybas.
Kad parapijiečiai giliau pažintų tikėjimą, kunigai įpareigoti pamoksluose ir raginimuose sekmadieniais ir šventinėmis dienomis liaudiška kalba žmonėms dėstyti Viešpaties maldą, apaštalų simbolius, Šventojo kryžiaus ženklą, dešimt Dievo įsakymų, bažnytinius įsakymus, aiškinti atgailos, tikėjimo, vilties ir meilės veiksmus. Būtina parapijiečiams priminti, kad suteikiami 40 dienų atlaidai už vakarinę maldą per varpo skambėjimą.
Rekomendacijose įrašyta, ką dar reikia padaryti bažnyčioje: sudužusi sidabrinė monstransija, kurioje nešamas Šventas Sakramentas per procesijas, turi būti sutaisyta; kasmet turi būti skiriamos pamaldos Vytautui, apkrikštijusiam žemaičius; reikia įrengti viršutinį balkoną, pastatyti išpažinčių klausyklas; pagal mirusio Jono Daukanto auką prašyti papildomos parapijiečių paramos naujiems vargonams; špitolė vargšams turi būti įkurta pagal fundaciją, tačiau tik tuo atveju, jei ją pastatys eretikas Telšių seniūnas su Telšių dvaro pagalba. Čia omenyje turėtas 1677-1690 Telšių seniūnas, pulkininkas Jonas Firksas, o „eretikais“ katalikai įvardindavo protestantus.
Vis dėlto Jurgio Firkso ir bažnyčios santykiai nebuvo blogi. „Codex Mednicensis“ antrame tome paskelbtas 1681 metų vyskupo Kazimiero Paco prašymas popiežiui Inocentui XI. Vyskupas prašė: „Pabučiavęs palaimintųjų kojų pėdas, nuolankiai prašau Jūsų Šventenybės leisti kilmingajam Jurgiui Firksui sudaryti santuoką su antros giminystės laipsnio Ana Sybila Rekovna, kuri, nors dabar yra liuteronų tikėjimo, vis dėlto labai palanki katalikų tikėjimui“. Vyskupas gyrė Telšių seniūną, rašydamas, kad Jurgis Firksas sugrąžino dalį ankstesnių Telšių seniūnų eretikų atimtų valdų ir pažadėjo dar daugiau padaryti. Jurgis Firksas gyveno Livonijoje ir ten galėjo prašyti leidimo tuoktis protestantų dvasininkų, tačiau kažkodėl kreipėsi į Žemaičių vyskupą, ir jis popiežiui paaiškino: „Tačiau tiek Firksas, tiek Ana Rekowna gyvena Kuršo kunigaikštystėje, valdžioje eretiko kunigaikščio, kuris sprendžia santuokinius reikalus ir pats suteikia dispensacijas, todėl jis nors teoriškai galėtų iš savo valdovo tokią gauti, vis dėlto dėl savo prisirišimo prie katalikų tikėjimo kreipiasi į Jūsų Šventenybę“.
Vyskupas rašė, kad Jurgis Firksas padeda atstatyti jo, vyskupo, neseniai sudegusią katedros bažnyčią. Omenyje turima Žemaičių vyskupystės katedra Varniuose, kuri sudegė 1680 metais.
Nevarėnų bažnytėlė
1677 metų vizitacijos akte aprašoma ir filijinė Nevarėnų bažnytėlė, kuri įvardijama koplyčia. Akte rašoma, kad koplyčia pastatyta vyskupo Tiškevičiaus atminimui ir jam vadovaujant. Bažnyčios paprastos konstrukcijos senos, ardomos, neseniai apkaltos dabartinio klebono iniciatyva medinėmis lentomis.
Koplyčioje buvo penki langai, visi sulaužyti ir iškritę. Zakristija rytinėje pusėje turėjo mažą langelį, nėra savų reikmenų, liturgijai naudojami Telšių bažnyčios daiktai. Kaip rašoma akte, iki šiol ši koplyčia neturėjo specialios fundacijos, dabartinis klebonas išrūpino tik pažadą iš karaliaus Mykolo Vyšnioveckio. Jis mirė 1673 metais, taigi pažadas fundacijai turėjo būti gautas iki tų metų, tačiau vizitacijos metu 1667 metais Nevarėnų koplyčia atskira valda dar nebuvo aprūpinta.
Vizitacijos akte rašoma, kad turi būti paskirti komisijos nariai, nes dėl laikų sumaišties ir minėto karaliaus mirties darbai dar nepradėti vykdyti, ir nėra jokių įsipareigojimų, išskyrus įprastą paprotį, kad per šventines dienas per savaitę ar trečiąją savaitę klebonas paprastai atvyksta aukoti šv. Mišias.
Prie koplyčios buvo patalpa su sugriuvusia krosnimi, be stogo, taip pat pirtis su prieangiu, kuris skirtas sargui. Buvo ir nedidelis „skurdo namelis“ vargšams.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
