Anksčiausiai Telšių rajono teritorijoje buvo pastatytos Varnių, Luokės, Žarėnų, Pavandenės, Tryškių, Lieplaukės, Janapolės, Nevarėnų bažnyčios. Nė viena iš paminėtų dabartinių nėra pirmoji. Išskyrus Varnių Šv. Petro ir Povilo bažnyčią – buvusią Žemaičių vyskupijos katedrą – visos kitos dabartinės bažnyčios pastatytos XVIII amžiuje. Be to, Varniuose ir minėtuose miesteliuose stovi kartais jau nežinia kelintos bažnyčios. Per amžius vienos suseno arba sudegė, todėl buvo statomos naujos. Kaip bažnyčios atrodė XVI-XVII amžiais, dalinai galima spręsti iš Žemaičių vyskupų to meto vizitacijų aktų, užuominų kituose istoriniuose šaltiniuose. Anksčiau paskelbėme straipsnius apie Varnių ir Luokės bažnyčias minėtu laikotarpiu. Dabar atėjo laikas Telšių parapinei bažnyčiai.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 83, 84, 85, 86, 87)
Bažnyčios valdos
Minėta, kad Žygimantas Senasis įsakė bažnyčios aprūpinimui Telšių valsčiuje skirti 6 tarnybas žmonių, klebono ganyklai – 3 tuščias žemes, klebonijai bei jos daržui ir mokyklai duoti žemės prie bažnyčios. Dar liepta skirti tris karčemas. Vieną tarnybą sudarydavo du-trys valstiečių ūkiai.
1547 metų Žemaičių seniūno Jeronimo Chodkevičiaus pranešime rašoma, kad jis bažnyčiai išskyrė šešias tarnybas žmonių: Bartkų su broliais – viena tarnyba, Mikalojų Mažeikaitį su broliais – antra tarnyba, Kinkų Žentį su broliais – trečia tarnyba – visi jie buvo iš Gintališkės valsčiaus, kaip rašoma, buvusio netoli Telšių. Iš tiesų Gintališkė yra už Platelių. Dar trys žmonių tarnybos buvo išskirtos Telšių valsčiuje: Bartkus Pleikis – pirmoji, Jurgis ir Vaitkus Beniušaičiai – antroji, Petras Žadvydaitis – trečioji. Taipogi seniūnas paskyrė tris karčemas: Jono Kulšikio, Grigaičio Zelepūgos ir Petro Ševco.
1554 metais Stanislovas Raiskis išmatavo 17 valakų (363 hektarai) žemės, priklausančios Telšių bažnyčiai. 1612 metais Zigmantas Vaza praplėtė senąsias fundacijas, Telšių bažnyčiai buvo atiduotas Eigirdžių kaimas, kuriame išmatuota 14 valakų 19 margų ir 6 rykštės žemės. Vien šis kaimas – jau kaip ir dvaras su apie 300 hektarų žemės. Be to, Telšių karališkojo dvaro pavaldiniai turėjo kasmet bažnyčiai duoti po vieną lietuvišką grašį ir dar po rėtį avižų nuo dešimties valakų, kad susidarytų viena Vilniaus statinė. Be to, duoklę turėjo duoti karališkieji, bet perleistų ponams valdyti, Kurmaičių, Gailaičių ir Kiršių kaimai.
1554 metais Stanislovas Raiskis išmatavo Telšių bažnyčiai skirtas žemes. Tačiau vargiai šiuo matavimo galėjo būti priskirta Telšių dvarvietė – dvaras gal dar nebuvo iškeltas prie ežero dabartinėje „Alkos“ muziejaus teritorijoje.
Pagal 1569 metais Jokūbo Laskauskio sudarytą ir 1888 metais perbraižytą Telšių žemių planą, klebonijos žemės prasidėjo priešais bažnyčią už Šviesos gatvės, vakaruose driekėsi dabartine Daukanto gatve į pietus iki pat ežero, rytuose žemės buvo palei dabartinę Luokės gatvę ir ežerą iki Paežerės kaimo. Jokūbo Laskauskio plane už bažnyčios į šiaurę ir prie dabartinės Daukanto gatvės klebonijai pažymėtas gana nedidelis plotas.
1612 metų privilegija didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza, be kitų žemių, Telšių bažnyčiai priskyrė tris miestiečius: Mikalojų Nevilaitį, Tamošių ir Joną Gedenį su jų valdyta žeme ir sodybomis.
1649 metų vizitacijos akte aprašomos Telšių dvaro ir miestelėnų prievolės bažnyčiai: „Visi Telšių miestiečiai iš nuosavų miesto valdų moka po 6 lenkiškus grašius, o iš gatvinių ir priemiesčio valdų – po 3 lenkiškus grašius. Tie patys Telšių miestiečiai iš nuosavų valakų moka po sietą miežių. Iš Tirkšlių dvaro valdų (kuriose yra koplyčia, paskirta būti Telšių bažnyčios filija), kartu su Kurmaičių, Gailaičių ir Kiršių kaimais, iš kiekvieno nuosavo valako, atėjus činšo laikui, duodamas sietas miežių, kad iš dešimties valakų susidarytų viena Vilniaus mato statinė; be to, iš kiekvieno nuosavo valako privalu mokėti 4 grašius“.
1677 metų vizitacijos akte rašoma, kad karalius Mykolas Vyšnioveckis (valdė 1669-1673) pridėjo dar tris valakus ir tris margus žemės, priklausiusios karališkajam Telšių dvarui. Akte rašoma, kad dar paskirti apleisti ir nedirbami laukai prie vieškelio, vedančio pro bajorų Dimaičių žemes. Ši žemė paskirta, kaip kompensacija už Raiskio, revizoriaus, parapinei bažnyčiai priskirtą dotaciją. Šios dotacijos Telšių klebonas dar nebuvo gavęs, tačiau tikimasi, kad greitu laiku ją gaus, jei „tik neramūs laikai taps ramesni“.
Kaip galimą spręsti iš 1677 metų vizitacijos akto, žemę Telšiuose klebonas buvo išnuomojęs miestelėnams, kurie išvardinti: Baltramiejus Zaleskis – su namu ir sodu už činšą moka 5 florinus; žydė Moišės žmona – su namu ir sodu moka 5 florinus; Juozapas Drabovičius – su namu ir sodu moka 15 florinų; Kazimieras Dambkovičius – už trobelę nieko nemoka, atsilygina darbu; Motiejus Kopačius – taip pat atsilygina darbu; Juozapas Rimkevičius – už trobelę moka 1 floriną 15 grašių; Kristupas Paškevičius – su namu ir sodu moka 2 florinus 15 grašių; Dovydas Myžiurskis – iš trobelės su sodu moka 1,8 florino; Jokūbas Indrutaitis – su namu ir sodu moka 2 florinus. Motiejus Paškevičius – už trobelę moka 1,8 florino; Dovydas Dembaitis – už trobelę moka 2 florinus ir 15 grašių. Mokama buvo ne vien už pastatus, bet ir jiems priskirtus sklypus. Čia išvardinti žmonės – vieni pirmųjų mums žinomų telšiškių.
Iš 1677 metų vizitacijos akto sužinome Telšių bažnyčiai priklausiusių Eigirdžių pirmuosius gyventojus. Rašoma, kad kaime yra 14 valakų žemės, tačiau apgyvendinti tik trys, o juose šeimininkavo devynios šeimos. Paprastai vieną valaką valdydavo viena šeima, kur dažnai kartu gyvendavo tėvai, vaikai su antrosiomis pusėmis ir vaikaičiai. Kadangi Eigirdžiuose iš 14 valakų apgyvendinti buvo tik trys, ir tie net devynių šeimų, matome XVII amžiaus viduryje maro ir švedų okupacijos sukeltą demografinį nuosmukį. Beje, jis atsispindi ir Žemaičių vyskupo stalo valdų 1667 metų generaliniame inventoriuje, kuriame valstiečių įrašyta gerokai mažiau nei ankstesniame 1637 metų inventoriuje.
Kadangi Telšių bažnyčios 1677 metų inventoriuje paminėti mums pirmieji žinomi eigirdiškiai kaip ūkių šeimininkai, pateikiamas jų sąrašas: Jeronimas Podarbiškis – valdo tris sodybas su užusieniu, moka 10 florinų; Kristupas Valoružaitis – moka 6 florinus 23 grašius; Kristupas Stirpeika – užėmė apleistą sodybą, moka 2 florinus 15 grašių; Martynas Maželis – valdo pusę sodybos, nemoka, atidirba darbu; Stanislovas Stankaitis – moka 4 florinus 4 grašius; Dovydas Morkaitis – moka 4 florinus 4 grašius; Grigalius Eigirdis – moka 7 florinus 15 grašių; Stanislovas Grodzevičius – moka 4 florinus 4 grašius; Jeronimas Pieža – moka 3 florinus.
Senoji Telšių dvarvietė
Minėta, kad dėl senosios dvarvietės, kurioje anksčiau būta Telšių tenuto ir seniūnijos dvaro, beveik visą XVII amžių virė ginčai su Telšių laikytojais.
Literatūroje kartais rašoma, kad dvaras buvo prie ežero. Tačiau XVII amžiaus dokumentai nurodo dvaro vietą netoli bažnyčios, kadangi dvarvietėje turėjo būti pastatyta špitolė ir mokykla.
1612 metų privilegija didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza, be kitų žemių, Telšių bažnyčiai priskyrė tris miestiečius, tarp kurių buvo ir Mikalojus Nevilaitis „su namu ir daržu, taip pat su tuščiu buvusio dvaro tvenkiniu“. Privilegijoje taipogi parašyta: „Sklypas, esantis visai šalia klebonijos, ant kurio anksčiau stovėjo karališkasis dvaras, ant jo turi būti pastatyta mokykla ir ligoninė.“ Kiti du bažnyčiai atiduoti miestelėnai – Tamošius ir Jonas Gedenis.
1640 metais Telšių klebonas Žemaičių žemės teismui pateikė protestą, kad Telšių laikytojo Ernesto Denhofo ir jo žmonos nurodymu urėdas Teodoras Nižinskis jėga užėmė senojo dvaro žemę, kurią buvo paskyręs ankstesnis Telšių laikytojas Andrius Valavičius. Paimtą žemę (apie 6 rykštes) Teodoras Nižinskis išdalijo miestelėnams.
1653 metų bažnyčios tvarkymo nuostatuose rašoma, kad prie klebonijos sklypą, kuriame anksčiau buvo valdovo dvaras ir kuriame, remiantis fundacija, turėjo būti pastatyta špitolė ir mokykla, yra užėmusi Telšių laikytoja Kotryna Denhofienė.
1680 metais valdovo Jono III Sobieskio atsiųsti revizoriai baigė Telšių dvaro ir klebonijos ginčą dėl senosios dvarvietės. Kadangi klebonas dokumentais negalėjo įrodyti Stanislovo Raiskio matavimų teisėtumo ir jo pirmtakai Raiskio matuotų žemių nevaldė, o valdė tik Jokūbo Laskauskio atmatuotas žemes, ir tai ne daugiau kaip 20 margų ir 28,5 rykštes, tai matininkai, iš naujo išmatavę žemes, patenkino klebono pretenzijas dėl vieno margo ir 6 rykščių, taip pat dėl trijų miestiečių ir tvenkinio. Margas sudarė 0,71 hektaro.
Nei mokykla, nei špitolė negalėjo būti statomos toli nuo bažnyčios, prie ežero. Senosios dvarvietės bent dalis vietos lokalizuotina priešais dabartinę bažnyčią, už Šviesos gatvės.
Kartais rašoma, kad ne tik Telšių dvaras, bet ir klebonija buvo prie ežero. Čia, matyt, supainiojami du atskiri objektai: klebonija prie bažnyčios ir jai priklausiusių žemių „dvaras“, buvęs prie ežero. 1649 metų vizitacijos akte minima, kad bažnyčiai pagal seną fundaciją priklausė kaimas „seniau vadinamas Kunigiškiais, prie ežero įsikūręs; čia yra parapijos dvaras, kuriame dabar gyvena dabartinis klebonas“.
(Bus daugiau)
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply