Šviesios atminties mokytojai ir literatei Adolfinai Kerpauskaitei-Varnelienei šiemet būtų suėję 90 metų. Deja, gyvai jai nebuvo lemta sulaukti tokios sukakties. Bet, kad gyvenimas nugyventas ne veltui, liudija šiltai ją prisimenantys žmonės, išspausdinti poetiniai žodžiai. „Kalvotoji Žemaitija“ neseniai rašė ir apie prisiminimams apie šią moterį skirtą vakarą Telšių Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos Miesto bibliotekoje. O praėjusį šeštadienį A.Varnelienei skirta popietė vyko ir pagrindinėse bibliotekos patalpose.
Stasys Katauskas
Poetė ir mokytoja
„Prie seno stalo gimsta giedrios mintys
Ir bėga lango kvadratu.
O tamsoje į šaltą stiklą plakasi balta plaštakė.
Trapiais sparnais pasiekus šviesą,
Ištirpsta žvakės liepsnoje.
Ir štai veržlios prasmės nėra,
Bet žvakė dega“.
Taip kadaise rašė Adolfina Kerpauskaitė-Varnelienė (1935-2020), iš Tverų apylinkių kilusi Telšių mokytoja bei literatė. Ilgą ir gražų gyvenimą nugyvenusi moteris padėjo poetinį žodį pamilti ne vienam telšiškiui. Daug mūsų miesto žmonių ją prisimena kaip išskirtinę mokytoją, ilgus metus dėsčiusią lietuvių kalbą ir literatūrą dabartinėje Telšių „Džiugo“ gimnazijoje. Be A.Varnelienės ne vieną dešimtmetį neapsieidavo ir daugelis mūsų miesto literatūrinių renginių. Šviesus šios moters atminimas išliko dažno telšiškio širdyje. Ne vieną vasarą ji gelbėjo ir mūsų laikraščio redakcijai, o „Kalvotosios Žemaitijos“ skaitytojai galėjo džiaugtis puikiais jos straipsniais.
Šį rudenį A.Varnelienei būtų sukakęs gražus jubiliejus. Tad nenuostabu, kad Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos salėje surengta prisiminimų popietė – ne pirmasis pastaruoju metu iškiliai poetei bei pedagogei skirtas renginys Telšiuose. Tačiau popietė bibliotekoje sutraukė didžiausią būrį mūsų krašto šviesuolės atminimą branginančių telšiškių.
Prisiminimų popietė
Renginio vedėja Vida Urnikienė, kreipdamasi į susirinkusiuosius, pasidžiaugė, jog į išplatintą kvietimą ateiti ir pasidalinti savo mintimis apie iškilią poetę ir pedagogę sutiko nemažas būrys žmonių. „Adolfina Varnelienė jungė visus, jungė Telšių literatus, mokyklą, biblioteką“, – pabrėžė V.Urnikienė, kartu pristačiusi ir nedidelį apie A.Varnelienės gyvenimą pasakojančių fotografijų pluoštą.
Pakviesta pasidalinti savo prisiminimais Vilija Jocienė kalbėjo, kad šviesios atminties poetė atėjo į jos gyvenimą tyliai, mažais žingsniukais. Ir pastebėjo, jog beveik visose V.Urnikienės rodytose nuotraukose poetė kukliai stovi kur nors kadro kamputyje. „Tokia ji buvo, nesiekė garbės, nesiverždavo į priekį. Bet jos buvo pilna visur“, – kalbėjo bibliotekininkė V.Jocienė.
Žodį tarusi ilgametė poetės bičiulė gydytoja Renė Gudauskienė paskaitė jai itin brangų A.Varnelienės eilėraštį. Poetės kūrybos eiles taip pat skaitė ir Telšių Trečiojo amžiaus universiteto Saviraiškos fakulteto studentės.
Ilgametė A.Varnelienės kolegė mokytoja Irena Radzienė prisiminė judviejų bendravimą, ilgėliau apsistojo prie epizodo, kuomet buvo svarstoma, kaip pavadinti „Džiugo“ gimnazijai skirtą knygą. Pavadinimui pasirinktas žodis „Atodairos“. Pasak I.Radzienės, šį žodį knygos pavadinimui pasiūlė A.Varnelienė. Renginyje buvo matyti ir šviesios atminties kolegę prisimenančių mokytojų iš „Džiugo“ gimnazijos.
Buvusi A.Varnelienės mokinė, dabartinė Žemaičių muziejaus ALKA direktorė Eva Stonkevičienė, pasidalino prisiminimais, kaip negalėjo sulaikyti verksmo nuėjusi į savo mokytojos šermenis. „Žmonės net pradėjo šnabždėtis, kas ta verkianti mergina. O aš vis verkiau ir negalėjau sustoti. Galbūt tai buvo paskutinis bambagyslės nutraukimas su mokykla“, – pasakojo E.Stonkevičienė, savo pasisakymą užbaigusi jos pačios kurtu eilėraščiu. Išdrįsti rašyti kadaise ją paskatino A.Varnelienė.
Dar viena buvusi iškilios mokytojos mokinė Irena Daubarienė paskaitė A.Varnelienės eilėraštį, skirtą kadaise dar mažą poetę Tveruose prižiūrėjusios senolės Metrikienės atminimui.
Mintimis apie A.Varnelienės bendradarbiavimą su mūsų laikraščiu pasidalino redaktorius Algirdas Dačkevičius. Jis susirinkusiesiems priminė ir A.Varnielienės knygą apie kunigą Gasiūną.
„Išėjau parsinešti, sugrįžau pasidžiaugti, žinau, kam dėkoti turiu“, – taikliai A.Varnelienės asmenybę, gyvenimo kelią ir kitiems paliktą pėdsaką nusakė kalbėjusi literatė Ieva Sigita Naglienė.
Poetės ir pedagogės dukra Giedrė kalbėjo, kad vien susirinkusiųjų prisiminti Telšių krašto šviesuolės žmonių kiekis rodo, kokia buvo jos mama. „O mums ji buvo močiutė. Ir kai dabar pati esu mokytoja ir stoviu prieš savo mokinius, dažnai galvoju, ką šioje situacijoje būtų dariusi močiutė“, – sakė A.Varnelienės anūkė Rūta.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply