„Jau daug metų, kap maža či besu. Vuo kap esi ne tėn, kor turi būti, tai ir kalba apled“, – žemaitiškai susitikimą su į Karolinos Praniauskaitės viešąją biblioteką susirinkusiais žmonėmis pradėjo rašytoja ir literatūrologė Viktorija Daujotytė. Reto grožio iškalba pasižyminti moteris be reikalo taip kukliai įvertino savo žemaitišką kalbėjimą. Gimtoji tarmė niekur jos neapleido, o susitikimas su rašytoja telšiškiams dovanojo mažai su kuo palyginamą kultūrinę atgaivą.
Stasys Katauskas
Knygoje – rami išmintis
Pretekstu tokiam susitikimui tapo rašytojos knyga „Kai rašai, nebijai. Autobiografiniai tekstai.“ (LRS leidykla. V. 2024 m.). Rašytoją ir literatūrologę kalbino Telšių literatė Ieva Sigita Naglienė. Pokalbyje taip pat dalyvavo knygos redaktorė Deimantė Kukulienė, į pokalbį įsijungė poetas Vytautas Stulpinas, kunigas profesorius Saulius Stumbra bei keletas V. Daujotytės kraštiečių.
Knygoje „Kai rašai, nebijai“ daugiausiai kalbama apie jau nutolusį laiką, yra ir rašytojos ankstyvoje jaunystėje rašytų dienoraščių. Pakalbinta apie tai, ar sunku buvo redaguoti knygą, redaktorė D. Kukulienė sakė iš pradžių abejojusi, ar tos mintys iš dienoraščių vertos publikuoti. „Kažkaip norėjosi apsaugoti tą dienoraščių mergaitę. Bet paskui supratau, kad ji turi drąsos“, – sakė D. Kukulienė. Pati autorė teigė, kad nereikia vengti savo jausmų, savo ankstyvųjų patirčių. „Nebijokime savo klaidų, savo jaunystės. Tai mūsų turtas, kas gi be šito būtume“, – kalbėjo V. Daujotytė.
„Reikia sulaukti momento, kai knyga pati pradeda dėliotis. Nedaug ką tada gali padaryti. Tokia buvo šios knygos valia, likti nesušukuota, fragmentiška, nenudailinta, sekti tiesiog paskui autorės sąmonę. Bet jei ko ten neparašiau, tai ir papasakoti negaliu“, – apie savo knygą kalbėjo rašytoja. I. S. Naglienės paklausta, kaip gimė knyga, kaip apskritai gimsta rašytojos sakiniai, V. Daujotytė kalbėjo, kad eilutė lyg upė, kurios pradžios niekada niekas nematė, nors visi žino, kad kažkur ji yra.
„Kai rašai, nebijai. Autobiografiniai tekstai“, pačios autorės teigimu, labiau atminties nei prisiminimų knyga. Tekstai papildyti fotografijomis. „Kažkuriuo metu suvokiau, kad kai buvo prievarta, buvo ta kolchozinė aplinka, mano mažą gyvenimą išgelbėjo artimieji. Karta po kartos, klodas ant klodo, varpai ant varpų. Ir aš pradėjau jausti tą ryšių lauką, tą buvimą kažko didesnio dalim“, – sakė autorė. Simboliška, jog netrukus po šių žodžių pasigirdo Katedros varpų skambesys.
Knygoje daug Žemaitijos, Pavandenės, Varnių ir šių miestelių apylinkių, įsimintinas pasakojimas apie autorės motiną. „Ta knyga jūs pastatėt paminklą ne tik savo mamai, bet ir visoms pokario motinoms“, – kalbėjo vienas iš į susitikimą atvykusių rašytojos kraštiečių. O poetas V. Stulpinas dalinosi tuo, kad knygą skaito jau antrą kartą. „Kuokėi panašūs mūsų gyvenima. Į tuos vėitas. Juk žmuogos kumet užgimsti tuokiuo aplinkuo, tu turi tapti mąstytuoju“, – pastebėjo poetas.
Žavėjo kalbos meistrystė
Į biblioteką susirinkę klausytojai galėjo mėgautis itin turtinga, elegantiška rašytojos iškalba. Susitikimas su V. Daujotyte išsiskyrė ne visada tokio pobūdžio renginiams būdingu neapsimestiniu, nesuvaidintu jaukumu. Būta ir pašmaikštavimų, subtilaus humoro, persipinančio su įtaigiais gyvenimiškos išminties blyksniais. Tokiame kontekste I. S. Naglienės paklausta, kas šiuo konkrečiu metu rašytojai teikia daugiausia džiaugsmo, V. Daujotytė atsakė, kad dėmesys. „Juk nieko labiau, nieko daugiau gyvenime neturi už tau parodytą kitų žmonių dėmesį“, – kalbėjo poetė ir literatūrologė. Klausydamasis pokalbio, ne sykį pagavau save stebintis, kiek gyvybės, kiek dvasinės jėgos tebeturi ši jau garbaus amžiaus sulaukusi moteris. Kokia graži ir turtinga jos kalba, paprasta ir kartu itin rafinuota.
Tiesa, skaitant V. Daujotytės tekstus, tas žodžių tirštumas kartais gali tapti iššūkiu. Apie tai užsiminė ir S. Stumbra, papasakojęs, kad mokykliniais metais lietuvių kalbos mokytoja liepdavusi perskaityti visas turimas V. Daujotytės knygas. „Prisipažinsiu, tada ne visuomet būdavo lengva prakalbinti tą jūsų žodį. Bet tai davė labai daug. Davė norą tą žodį prakalbinti“, – sakė S. Stumbra.
Susitikimas su V. Daujotyte, jos pačios žodžiais, įvyko Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos direktorės Jolantos Zubienės atkaklumo dėka. Renginį rėmė Lietuvos kultūros taryba, renginio partneris – Lietuvos rašytojų sąjunga. Skaitytojams primename, kad iš Keiniškės kaimelio, Pavandenės apylinkėse, kilusi rašytoja yra daugelio straipsnių, monografijų, poezijos knygų ir vadovėlių studentams bei moksleiviams autorė, ne kartą apdovanota įvairiomis premijomis, ne be pagrindo laikoma viena žymiausių lietuvių literatūros tyrinėtojų, vienu didžiausių literatūrologijos autoritetų.