Kalbamės su telšiške Rasa Ginčauskaite – kūrėja, savarankiškai dirbančia moterimi, kuri savo kasdienybę renkasi ne pagal primestas normas, o pagal vidinį kompasą. Jos istorijoje susitinka darbas ir laisvė, negalia ir stiprybė. Tai pokalbis apie vidinį stuburą, santykį su savimi ir pasauliu, kuriame svarbiausia – matyti žmogų, o ne jo ribas.
Algirdas Dačkevičius
– Kada supratai, kad nori ne tik prisitaikyti prie gyvenimo, bet jį kurti pagal save?
– Kai leidau sau pabandyti – ir pamačiau, kad galiu daugiau nei galvojau. Tai įvyko ne per vieną dieną, o per mažus žingsnius: bandymus, klaidas ir drąsą nenustoti. Ir dabar vis dar klystu, bet būtent klaidos leidžia augti. Tada supratau, kad noriu ne tik prisitaikyti prie gyvenimo, bet jį kurti pagal save.
– Ką tau asmeniškai reiškia žodis „darbas“ – pareiga, laisvė ar savirealizacija?
– Darbas man šiandien yra laisvės, savirealizacijos ir pareigos derinys – kaip patiekalas, kuris tampa skanus tik tada, kai nepritrūksta prieskonių. Laisvė ir savirealizacija leidžia gimti kūrybai, o pareiga padeda išlaikyti pusiausvyrą ir auginti klientų pasitikėjimą.
– Kas buvo sunkiau: pradėti individualią veiklą ar patikėti, kad gali ją sėkmingai vystyti?
– Didžiausias iššūkis buvo ne pati pradžia, o vidinis tikėjimas savimi – kad galiu, sugebėsiu ir verta bandyti. Patikėti, kad esu pasiruošusi ir galiu sėkmingai vystyti savo veiklą.
– Kaip pasikeitė tavo požiūris į save nuo tada, kai pradėjai dirbti savarankiškai?
– Požiūris į save keičiasi palaipsniui ir iki šiol. Dirbdama savarankiškai, atrandu daugiau pasitikėjimo savimi, ramybės ir empatijos, o svarbiausia – mokausi klausytis.
– Kokią stipriausią savo savybę atradai būtent per veiklą ir darbą?
– Gebėjimą labiau pasitikėti savimi. Išmokstu mylėti save, įsiklausyti į savo vidinį balsą, būti sau atidesnė ir tvirčiau pasitikėti savo sprendimais.
– Ar jauti, kad fizinė negalia išmokė tave dalykų, kurių galbūt niekada nebūtum išmokusi kitaip?
– Negalia mane išmokė punktualumo, jautrumo, atsakingumo ir gebėjimo pastebėti kitus. Ji padėjo pamatyti pasaulį platesniu kampu ir suprasti, koks svarbus yra supratingumas žmonėms su negalia. Taip pat išmokė nespręsti apie žmogų iš išorės – žiūrėti giliau ir matyti jo stiprybes, o ne ribas.
– Kaip apibūdintum savo vidinę motyvaciją dienomis, kai lengva nėra, bet vis tiek judi pirmyn?
– Dienų, kai visiškai nebūna motyvacijos, beveik nepasitaiko. Jei ji trumpam sumažėja, leidžiu sau sulėtinti tempą – ilgiau pamiegoti, pailsėti, pasilepinti mėgstamu maistu ar nuveikti tai, kas man patinka, pavyzdžiui, megzti. Tai sąmoninga pauzė, po kurios grįžta jėgos ir noras judėti pirmyn.
– Ką tau reiškia būti pavyzdžiu kitiems žmonėms su negalia – ar apie tai galvoji, ar tiesiog gyveni?
– Gyvenu savo tempu, o jei mano kelias kažkam tampa įkvėpimu – tai priimu su dėkingumu ir šiluma. Tikiu, kad kiekvienas turime savo įkvėpimus ir savo kelią.
– Kaip manai, kas svarbiau: aplinkinių palaikymas ar asmeninis stuburas?
– Be aplinkinių palaikymo neturėčiau asmeninio stuburo ir nebūčiau pasiekusi tiek, kiek turiu šiandien. Tai kaip augalui – be vandens ir šviesos jis tiesiog neaugtų.
– Ką tau davė tai, kad tavo draugas taip pat dirba ir kuria, nepaisydamas negalios?
– Mano draugas buvo tas pavyzdys ir pirmasis motyvatorius. Jo požiūris „kai labai nori, eini ir darai“ padėjo man patikėti savimi. Jis tai kasdien primena ne žodžiais, o savo veiksmais.
– Kaip jūsų abiejų patirtys vienas kitą sustiprina, o ne apriboja?
– Mūsų patirtys mus suartina. Pirmiausia – kasdienėje buityje: jei Andrius iš aukštai nepasiekia, aš paduodu, ko reikia, o jei man sunku perkelti daiktus – jis padeda man. Tai paprasti dalykai, bet jie kuria lygiavertę partnerystę.
Antra – vidinis augimas. Jo sveikas skepticizmas padeda man tvirčiau stovėti ant žemės, o mano nuolaidumas ir atvirumas padeda jam labiau pasitikėti. Taip vienas kitą stipriname.
– Ar jautiesi laisvesnė būdama veikli, nei tada, kai iš tavęs buvo tikimasi „tiesiog prisitaikyti“?
– Kūryboje man labai patinka atsiskleisti ir pajusti laisvę. Tačiau didžiausias džiaugsmas ateina tada, kai nuoširdžiai įsiklausau į klientą ir galiu jam sukurti tai, ko jam iš tiesų reikia. Ypač gera, kai žmonės sugrįžta antrą, trečią ar net ketvirtą kartą.
– Ką pasakytum žmogui su negalia, kuris dar abejoja, ar verta bandyti dirbti ar kurti savo veiklą?
– Pirmiausia – pažvelk į save. Kiekvienas turime stiprybių ir talentų. Mano patirtyje sėkmė yra kitoje baimės pusėje. Baimė niekur nedings, bet su ja galima susidraugauti ir vis tiek judėti pirmyn. Svarbiausia – klausytis širdies, nes ji niekada neapgauna.
Taip pat labai svarbu apsižvalgyti aplink – ieškoti įkvėpimo žmonėse, kurie jau nuėjo savo kelią. Dažnai didžiausios ribos gyvena mūsų galvoje.
– Kaip apibrėžtum sėkmę šiandien – ar ji pasikeitė per laiką?
– Anksčiau sėkmę siejau su pasiekimais, o šiandien – su vidiniu balansu ir prasme. Įvertinimas vis dar svarbus, bet svarbiausia – vidinė ramybė.
– Ar turi tylų, bet svarbų asmeninį tikslą, apie kurį garsiai nekalbi?
– Mano tylusis tikslas – išlaikyti vidinę ramybę ir pusiausvyrą šiame neramiame pasaulyje, nepamesti savęs kasdienybėje.
– Ką tau reiškia orumas kasdienybėje – smulkiuose sprendimuose ir veiksmuose?
– Orumas man reiškia ramų, pagarba grįstą gyvenimą – sau ir kitiems, nepaisant skirtumų ar negalios.
– Ar kada nors jautei, kad visuomenė tave nuvertina, ir kaip tu su tuo susitvarkai viduje?
– Būna akimirkų, kai tai pajuntu, bet sąmoningai renkuosi neįsileisti to giliai. Primenu sau, kas esu ir ką darau.
– Ką tavo patirtis sako apie žmogaus galimybių ribas – ar jos iš tikrųjų egzistuoja?
– Ribos egzistuoja, bet dažnai jos labiau gyvena mūsų baimėse ir abejonėse nei realybėje.
– Kaip norėtum, kad po dešimties metų keistųsi visuomenės požiūris į žmones su negalia?
– Norėčiau, kad visuomenė matytų ne negalią, o žmogų, o prieinama aplinka leistų mums būti visaverte visuomenės dalimi.
– Jei galėtum vienu sakiniu apibūdinti savo gyvenimo filosofiją, koks jis būtų?
– Gyvenu ne idealiai, bet sąžiningai, rinkdamasi tai, kas man prasminga ir suteikia pilnatvės.
– Ačiū už pokalbį.
Leave a Reply