Trisdešimt penkeri. Tiek metų praėjo nuo kruvinos 1991-ųjų Sausio 13-osios. Tą naktį nuo sovietų kariuomenės rankos, gindami Vilniaus televizijos bokštą, žuvo beginkliai, niekuo nekalti Žmonės. Žuvo gindami laisvę, gindami mūsų tautos teisę būti savo šalies šeimininkais. Žuvo, nes ėjo prie bokšto taip pat, kaip ėjo jų draugai ir kaimynai, kaip tūkstančiai beginklių lietuvių tomis dienomis iš visos šalies važiavo ir ėjo saugoti Parlamento. Ilgainiui jų aukos atminimas iš gedulo dienos ėmė virsti į moralinės pergalės dieną. Dieną, kuri iki šiol vienija Lietuvą, kuri tebėra aukščiau už politines pažiūras, nuoskaudas ar kitus skirtumus.
Stasys Katauskas
1991-ųjų sausis
Tą naktį nutrūko Loretos Asanavičiūtės, Virginijaus Druskio, Dariaus Gerbutavičiaus, Rolando Jankausko, Rimanto Juknevičiaus, Alvydo Kanapinsko, Algimanto Petro Kavoliuko, Vytauto Koncevičiaus, Vido Maciulevičiaus, Tito Masiulio, Alvydo Matulkos, Apolinaro Juozo Povilaičio, Igno Šimulionio ir Vytauto Vaitkaus gyvenimas. Dar 702 žmonės tą naktį buvo sužeisti, 52 iš jų kulkomis.
1991-ųjų sausio įvykiai visam gyvenimui įstrigo tikriausiai kiekvienam anuomet jau suaugusiam žmogui, to meto paaugliams, net vyresniems vaikams, jau pajėgusiems susigaudyti, apie ką kalba ir ko nerimauja suaugusieji. Tebus leista trumpai priminti to laikotarpio įvykių seką jaunesniems, anuomet dar negimusiems mūsų skaitytojams.
1990-ųjų Kovo 11-ąją priėmus nepriklausomybės atkūrimo aktą, pasaulis neskubėjo pripažinti atkurtos Lietuvos valstybės. Nors šalį valdė Aukščiausioji Taryba (taip tada dar vadintas Parlamentas) ir absoliuti dauguma gyventojų pritarė nepriklausomybei, Lietuvoje tebestovėjo sovietų kariuomenė, prievarta į ją tebebuvo imami pilnametystės sulaukę mūsų jaunuoliai, tebeveikė planinė ekonomika, kuri vis dar buvo stipriai integruota į visą okupacinę ūkio sistemą. Naudodamasi tuo, Sovietų Sąjunga dar 1990-ųjų pavasarį prieš Lietuvą ėmėsi ekonominės blokados. Tad nuo 1991-ųjų pradžios teko pirmąsyk kelti daugelio prekių kainas. Laisvoje šalyje gimusiems žmonėms tą gali būti nelengva suvokti, bet sovietinėje planinės ekonomikos sistemoje, kuri dar egzistavo Lietuvoje, kainas išties nustatydavo ne rinkos logika, o valdžios potvarkiai.
Tuo pretekstu sausio 7-ąją prosovietinė „Jedinstvo“ organizacija, daugiausiai įtakos turėjusi tarp ne visada lietuvių nepriklausomybės siekius supratusių rusakalbių Vilniaus krašto gyventojų, surengė protesto mitingą prie Lietuvos parlamento. Mitingo metu mėginta veržtis į Aukščiausiosios Tarybos (dabartinio Seimo) pastatą. „Jedinstvininkų“ minią teko išvaikyti vandens patrankomis. Tačiau sovietinėje žiniasklaidoje tai buvo pateikta kaip neva valdžią užgrobusio Sąjūdžio smurtas prieš Lietuvos gyventojus. Po Vilnių ėmė važinėti rusiški tankai. Ne tik važinėti. Buvo užimti spaudos rūmai, keletas kitų svarbių šalies gyvenimui pastatų. Buvo akivaizdu, kad stengiamasi paimti į rankas masinės informacijos priemones, kad priimtas nutarimas susidoroti su Lietuvos nepriklausomybės siekiu. Aukščiausioji Taryba pakvietė žmones ginti parlamento, ginti televizijos bokšto. Dešimtys, galbūt šimtai tūkstančių lietuvių atsiliepė į tą kvietimą.
Dingęs premjeras, barikados, plėšomi sovietiniai pasai
Parlamente tomis dienomis irgi dėjosi dramatiški įvykiai. Iš premjerės pareigų atsistatydino pirmoji atkurtos valstybės Vyriausybės vadovė Kazimiera Prunskienė. Premjeru buvo išrinktas Albertas Šimėnas, kuris tą pačią dieną kažkur dingo. Vėliau paaiškėjo, kad jis išvyko iš Vilniaus ir gana ilgai slėpėsi Druskininkuose, Pietų Lietuvoje. Palikime tokio poelgio motyvus paties A. Šimėno sąžinei. Nerandant premjero, Parlamente teko dar sykį spręsti, kas vietoj K. Prunskienės vadovaus Lietuvos Vyriausybei. Tada pirmąsyk premjeru buvo išrinktas iš Žemaitijos kilęs politikas Gediminas Vagnorius. Po Vilnių tebevažinėjo rusiški tankai, o prie Parlamento visą parą budėjo iš visos šalies suvažiuojantys žmonės. Dienomis jų būdavo dešimtys tūkstančių. Naktimis mažiau.
Tomis dienomis kūrėsi krašto apsaugos savanorių organizacija, aplink parlamentą buvo statomos barikados, jeigu tektų atremti sovietų kariuomenės šturmą. Tūkstančiai žmonių viešai plėšė savo kaip komunistų partijos nario pažymėjimus, sovietinius pasus (kitokių pasų tada dar neturėta, o komunistų partijos nariais daugybė lietuvių okupacijos metais buvo tapę vien dėl to, kad be narystės partijoje okupacijos metais būdavo beveik neįmanoma daryti bent kokią karjerą). Vytauto Landsbergio ir kitų valstybės vadovų pastangos susisiekti su Sovietų Sąjungos lyderiu Michailu Gorbačiovu tomis dienomis nedavė vaisių. Įtampa kilo.
Ataka
Naktis iš sausio 12-osios į 13-ąją tais metais išpuolė šalta. Apie 2-3 valandą nakties prie Vilniaus televizijos bokšto buvo palyginti nedaug žmonių. Iš Šiaurės miestelio (taip vadintos sovietų kareivinės dabartiniame Žirmūnų mikrorajone Vilniuje) į Karoliniškes, kur stovi bokštas, pajudėjo tankų ir kitokios rusiškos šarvuotos technikos kolona. Ja važiavusiems ginkluotiems kariams buvo įsakyta jėga užimti televizijos bokštą.
Kolonai priartėjus ir pradėjus šaudyti, link bokšto ėmė skubėti nemažai aplinkiniuose daugiabučiuose gyvenusių vilniečių. Nuo tankų šūvių garso dužo daugiabučių langai. Žmonės bandė susiėmę už rankų stoti į gyvąją grandinę, nepraleisti kareivių į vidų. Kaip ir visos Dainuojančios revoliucijos (taip dažnai vadinamas visas tautinio atgimimo 1988-1991 m. laikotarpis) metu mėginta dainuoti dainas, skanduoti. Tačiau brutali okupantų ataka praskyrė beginkles lietuvių gretas. Keletas televizijos bokšto gynėjų tiesiogine to žodžio prasme žuvo po tankų vikšrais, dauguma – nuo rusų kareivių paleistų kulkų. Televizijos bokštas buvo užimtas, o po Lietuvos sostinę ėmė važinėti rusiška karinė technika, per garsiakalbius rusiškai transliuojanti raginimą visiems skirstytis į namus ir tvirtinimą, kad valdžią Lietuvoje neva perėmė nacionalinis gelbėjimo komitetas.
Tolesni įvykiai
Žinia apie sovietų ataką netruko pasklisti po Lietuvą. Jau rytą, gan chaotiškai, padrikai, bet buvo atkurta Lietuvos televizijos transliacija iš pagalbinės Sitkūnų stoties prie Kauno. Nepaisydami sostinėje įvykdyto kraujo praliejimo, kauniečiai rinkosi į Sitkūnus, jei reikės, ginti šį dar likusį laisvo Lietuvos balso bastioną. Vilniuje, baiminantis, jog pralieję nekaltų žmonių kraują okupantai ryšis atakuoti ir Parlamentą, ruoštasi stovėti iki galo. Dešimtys tūkstančių žmonių dar keletą dienų kiauromis paromis budėjo prie Parlamento nepaisydami šalčio. Tūkstančiai jiems gabeno maistą, šiltus gėrimus, šiltus drabužius, pledus, malkas laužams. Buvo aišku, kad be milžiniško kraujo praliejimo Parlamento paimti jėga nepavyks, kad lietuvių tauta pasiryžusi visomis išgalėmis ginti savo laisvę.
Ir nors sovietinė propaganda televizijos bokšto ataką mėgino pateikti kaip pačių lietuvių išprovokuotą konfliktą, šis melas neįtikino ne tik pasaulio, bet ir nemažos dalies pačios Rusijos gyventojų. Nors ataka buvo suplanuota ir įvykdyta tuo metu, kai didžiosios dalies pasaulio dėmesys buvo nukrypęs į tada Persijos įlankoje vykusį Kuveito išlaisvinimo karą, nekaltų žmonių žudynių Vilniuje nepavyko nuslėpti ir nuo pasaulio žiniasklaidos. Būtent tomis dienomis Islandija pirmoji (keletą mėnesių ir vienintelė pasaulyje) pripažino atkurtą Lietuvos nepriklausomybę. O sovietų vadai nebesiryžo jėga atakuoti Lietuvos Parlamento.
Tiesa, tą sausio naktį pralietas kraujas buvo ne vienintelis mūsų tautos kelyje į visišką laisvę. Tų pačių metų liepą nutiko Medininkų tragedija, kuomet sovietų omonininkų (speciali sukarinta rusiška organizacija) buvo nužudyti 7 Lietuvos muitininkai (dar vienas, Tomas Šernas, nepaisant daugybės sunkių sužeidimų, išgyveno). Tačiau 1991-ųjų rugpjūtį sovietų imperija galutinai žlugo, o dar po poros metų iš Lietuvos buvo išvesta ir rusų kariuomenė. Vilniaus televizijos bokštą Lietuva atgavo 1991-ųjų rudenį. Įžengę į jį lietuviai rado sudaužytą ir suniokotą viską, ką buvo galimą suniokoti.
Sausio 13-osios prasmė
Sausio 13-osios aukų atminimui visus tuos 35 metus languose uždegame žvakutę. O Lietuvos miestuose ir miesteliuose organizuojami atminties renginiai. Ne išimtis ir Telšiai, ne išimtis ir kitos mūsų krašto gyvenvietės. Žemaitijos sostinėje šią dieną vyksta „Šviesos eisena“ iki Nepriklausomybės aikštės, kur po trumpos ceremonijos paliekamos žvakutės prie Nepriklausomybės paminklo, o miesto bažnyčiose aukojamos šv.Mišios. Žuvusių atminimui. Malonu, kad, nepaisant nemenko šalčio, šiųmetę Sausio 13-ąją į „Šviesos eiseną“ ir į Nepriklausomybės aikštę susirinko pastebimai daugiau telšiškių, nei keletą pastarųjų metų.
Daugybės paprastų žmonių tuomet parodyta drąsa ir didvyriškumas, žuvusiųjų auka, anuometės valdžios ryžtas (išskyrus A. Šimėną, niekur nebėgo ir nesislėpė nė vienas kitas Aukščiausiosios Tarybos ar Vyriausybės narys), žmonių susitelkimas tapo dvasine atrama, pergalės precedentu naujausioje lietuvių tautos istorijoje. Saugokime tą atminimą, stenkimės būti verti tų, kurie tą naktį padėjo ar buvo pasiruošę, jei taip bus lemta padėti savo galvas tam, kad mes galėtume būti laisvi.
Leave a Reply