Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto docentas Tomas Vaičaitis meną suvokia ne kaip vieną pasirinktą discipliną, o kaip visumą, kurioje susilieja idėja, forma, technologijos ir žmogaus atsakomybė. Kūryba, pedagogika ir pilietinė laikysena jo gyvenime nėra atskiros sritys – tai vientisas procesas, atsiskleidžiantis tiek meno darbuose, tiek kasdieniuose pasirinkimuose.
Algirdas Dačkevičius
– Kaip Jūsų, kaip skulptoriaus, dailininko ir grafinio dizaino specialisto, skirtingos kūrybinės praktikos viena kitą papildo ir veikia Jūsų meninį mąstymą?
– Šiuo metu negalėčiau išskirti vienos meno srities, kuri būtų man artimesnė. XXI a. menui būdinga ne tik įvairių idėjų, bet ir technikų, technologijų samplaika. Tad pati būsimo kūrinio idėja diktuoja priemonių pasirinkimą.
Studijų metu dažniausiai teko dirbti tapybos ir grafikos technikomis. Vėliau labiau patraukė prie trimačių formų meno – skulptūros. Dabar ir šias ribas tenka peržengti, pajungiant daugiau sudedamųjų – mus veikia ne vien pats meno objektas, bet ir erdvė, kurioje jis randasi, garsai, kurie lydi, kontekstai ir t. t. Dabartis rodo savo veidą ir jis kitoks nei prieš dešimt ar daugiau metų. Ir raiška kitokia. Taip randasi meno instaliacijos.
– Kuri meno sritis Jums pačiam artimiausia šiandien – ir kodėl ji keitėsi per laiką?
– Šiuo metu negalėčiau išskirti vienos meno srities, kuri būtų man artimesnė.
– Kaip narystė Lietuvos dailininkų sąjungoje paveikė Jūsų kūrybinį kelią ir profesinius pasirinkimus?
– Buvimas sąjungoje – visų pirma bendrystė tarp kuriančių žmonių. Tai palaiko. Be to, organizacija suteikia galimybę kartu rengti parodas, parodų kuratoriai iškelia idėjas, į kurias bandome atliepti savo kūryba. Kartais tai būna apimtinė forma – skulptūra, objektas – kartais tapyba, grafika.
– Dėstote labai skirtingas disciplinas – nuo tapybos ir fotografijos iki skaitmeninio dizaino. Kaip pavyksta studentams perteikti vientisą kūrybinį mąstymą tarp tradicinių ir skaitmeninių medijų?
– Svarbus pastebėjimas. Vienu metu jau atrodė, jog skaitmeninis pasaulis užvaldys tradicines medijas. Vėliau (ir iki šiol) stebimas atvirkštinis procesas. Žmonės pasiilgsta natūralumo, medžiagos lytėjimo, netgi kvapo. Mūsų fakultete dominuoja rankų darbo reikalaujančios programos: baldų dizainas, metalo menas ir juvelyrika, skulptūra, restauracija, o mano dėstomų dalykų – skaitmeninių technologijų, fotografijos, video pagrindų – prireikia kaip priemonių dizaino idėjai, meno kūriniui papildyti, pateikti, viešinti. Mano tikslas, kad studentai pamatytų bei įvaldytų visas šias priemones kaip reikalingas bendram tikslui pasiekti.
– Kokius pagrindinius gebėjimus, Jūsų manymu, šiandien privalo įgyti jaunas menininkas ar dizaineris, kad būtų konkurencingas ir kartu autentiškas?
– Pirmiausia turi būti atviras dabarties iššūkiams, domėtis ne tik savo sritimi, orientuotis globaliame pasaulio kontekste. Viskas labai greitai kinta, keičiasi. Reikia būti pasiruošus. Universitetinį išsilavinimą meno ir dizaino studijos orientuotos į platų akademinį išsilavinimą, kuriame praktiniai įgūdžiai derinami su giliu teoriniu pasiruošimu. Siekia ugdyti kūrėją, kartu mąstytoją, matantį globalesnį vaizdą, kontekstą. Studijuojant svarbu išnaudoti visas studijų metu teikiamas galimybes. Dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, stovyklose, išvažiuoti studijuoti svetur pagal ERASMUS programą, lankyti parodas, teatrus, koncertus, dalyvauti įvairių organizacijų veikloje. Specialybinės žinios bei gebėjimai plius pasaulėžiūra, pasaulėvoka yra būtinos sąlygos autentiškumo gimimui. Taip formuojasi kūrėjo asmenybė. Žmogus pasiekia savo tikslų, kai žino, ko nori.
– Kaip keičiasi studentų požiūris į meną ir dizainą per studijų metus Telšių fakultete – ką dažniausiai pastebite jų kūrybinėje raidoje?
– Per ketverius studijų metus jauni žmonės subręsta. Subręsta kaip asmenybės. Tą pastebėjo ir neseniai viešėjusi bei kūrybines dirbtuves kuravusi viešnia iš Portugalijos. Tai gražus laikotarpis. Jei pirmuose kursuose dar matyti nepasitikėjimo, nedrąsos, abejojimo, tai paskutiniuose jau išsakomos idėjos, ginamos pozicijos, matyti branda.
– Kiek pedagoginėje veikloje remiatės savo asmenine kūrybine patirtimi ir realiais profesiniais pavyzdžiais?
– Kaip dėstytojui, dalyvaujančiam meno ir dizaino lauke, taip pat kaupiasi patirtis. Be asmeninės patirties vargu ar galėčiau ką patarti.
– Ar šiandien menininkas, Jūsų požiūriu, turi ir socialinę atsakomybę – ne tik kurti, bet ir veikti visuomenėje?
– Menininkas ar dizaineris yra toks pat pilietis kaip ir kitų specialybių žmonės. Visi turi pilietinę pareigą būti atsakingi už tai, kaip gyvename ar gyvensime. Menininkai jautrūs, imlūs, greitai reaguojantys į visokius pokyčius. Visais laikais savo kūryba ar idėjomis išsakydavo savo poziciją, net nusakydavo ateitį, pranašaudavo.
– Jei galėtumėte vienu sakiniu apibūdinti, ką Jums reiškia būti menininku, pedagogu ir pilietiškai aktyviu žmogumi – koks tai būtų sakinys?
– Stengiuosi vadovautis dekalogo principais.
– Dėkoju už pokalbį.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply