Šviesos palytėti – Bargždžių pradinė mokykla

Jonas Petrauskas

Mano akyse Telšių rajone užsidarė per 30 mokyklų. Miesteliuose ir kaimuose dar liko pustuštės bažnyčios, mažos parduotuvės ir keliose vietose atidaryti senelių namai.
Nespalvota fotografija yra šviesos galioje. Šviesa duoda ir atima. Atveria ir pridengia. 1966 metų nuotraukoje mes visi kelių kaimų vaikai prie Bargždžių mokyklos. Aš jau trečiokas, antroje eilėje prie lango. Mano mokytoja Danutė Veselytė kairėje, arčiau savo mokinių. Žiūriu į išlikusią nuotrauką, vienintelę iš vaikystės metų. Žinau, kad dideliame žinojime yra daug liūdesio, nes daug ko jau nebežinome, bet turbūt kažkas žino už mus. Daug mokyklos draugų gyvenime sutikau ir dabar matomės, kitų nemačiau nuo mokyklos baigimo. Dabar susitikus nuotrauka būtų žymiai mažesnė.
Save ir visus pavadinau šviesos palytėti. Šviesa leidžia pamatyti praeitį, pabūti atmintyje, susitikti su lankiusiais šią gražią mokyklą, kartu augusiais ir mylėtais. Visa Visata slypi viename žmogaus gyvenime. Neturi atsisakyti unikalios savo patirties, savo vaikystės matymo, norėdamas suprasti, kas aplink tave kad ir šiandien vyksta. Bet mes mąstome ir žvelgiame iš dabarties, todėl ir vaikystė bus pamatyta iš dabartinio žinojimo ir patirties.
Dabar žinau, kad atskiras gyvenimas gali būti parašomas, užrašomas. Nuotraukoje tik viena graži mergaitė turi uniformą, o visų kitų šventiniai rūbeliai tokie paprasti, nors mokytoja ir įspėjo, kad į mokyklą ateis fotografas. Matau savo sesę Onutę, Aldoną, Vidą, Kazį, Reginą. Daugiau vardų nebeprisimenu. O ir dešimtmečius jau nebesusitikome. Sakoma, kad esame likimo šeimininkai, bet taip visai nėra, esame priklausomi nuo galių, kurioms mes patys neturime galių.
Mokykla buvo įkurta Lietuvos nepriklausomybės metais gražiame dvare. Mokytojas Marčius pasistatė didelius mūrinius namus šalia mokyklos. Joje mokėsi mano mama, brolis lankydavo ją tik vėlai rudenį ir žiemą, kai baigdavosi darbai. Jau nuo 7 metų piemenė, paaugus pamergė. Apie nelengvą savo ir bendraamžių dalį ne kartą yra pasakojusi. Ji perskaitė tik žodžius, o sakinio jau nesudėjo. Brolis mokėjo daugiau, nes jau lankė mokyklą po karo, o aš 20 metų po jo.
Mes, vaikai, augome senose sodybose su savais papročiais ir istorijomis. Iš čia iki šiandien svarbus vietos supratimas ir prisirišimas, o gal ir mokėjimas prisitaikyti. Iš čia – prigimtinė kalba, o ji yra ta, kurią moki savaime. Girdėjome tėvų, senelių, kaimynų kalbą. Mokykla ją keitė, taisė. Knygose ir žodžiuose girdėjome jau kitą.
Sunku buvo atsisakyti tėvų kalbos – paprastos, bet neprastos, su gražiais darbo įrankių pavadinimais, augalų ir gyvulėlių vardais.
Praėjo 60 metų, o akyse tebematau gražų skaitymo vadovėlį „Saulutė“. Ji buvo išleista net 39 kartus. Iš jos mokėsi gražios kalbos net dukra Aušra. Neišsaugojau, kažkas pasiskolino ir negrąžino.
Skaityti išmokau anksti. Virtuvės viena siena buvo išklijuota laikraščiais ir mes su seserimi Onute lenktyniaudavome, kas greičiau suras perskaitytus žodžius. Ir dabar atmintyje matau grėsmingą laikraščio nuotrauką iš Vietnamo karo – priešo karys rengiasi nužudyti motiną su vaiku.
Kalbėjimas, rašymas yra kalbančiojo įsirašymas.
Mokytoja Danutė Veselytė kalbėjo gražia kalba, vaizdingai, to reikalavo ir iš mūsų. Kasdienė duona buvo trumpi diktantai, skatino kurti rašinėlius. Rašyti tai juk galėti kalbėti – tik kitaip. Nes iš pradžių yra žodis, kad ir mintyse. Mokykloje greitai išmokau taisyklingai kalbėti ir rašyti. Pirmą kartą išgirdau daug gražių negirdėtų žodžių – Tėvynė, Lietuva, šeima, draugystė, pasaulis, planeta, kosmosas. Supratau, kokie nuostabūs daiktai slypi už jų. Klasės dešinėje ant sienos kabojo TSRS žemėlapis. Darė įspūdį jo dydis. Ir maža Lietuva prie gintarinės Baltijos jūros. Bet mokytoja mums kalbėjo, kad ir nedidelė, bet mums turi būti didžiausia, brangiausia. O dabar žinau, kad pasaulyje yra daug valstybių mažesnių už mūsų.
Mokėmės eilėraščių apie Tėvynę. Įdomiai mokytoja kalbėjo apie Maironį, S.Nėrį, M.Valančių. Mokėmės jų kūrybos.

Klasėse buvo ir žemės gaublys, kaip jis sukasi apie saulę kartu su kitomis planetomis, o ir pirmieji į kosmosą pakilę kosmonautai – ir tai buvo TSRS mokslininkai. Todėl į klausimus – kuo norėtume būti užaugę, daugelis atsakydavome – kosmonautais, lakūnais, kad tik arčiau dangaus. Svajok, sakė tėvai – gal ir išsipildys. Dabar galiu patvirtinti – svajonės pildosi, per gyvenimą daug mačiau, daug skridau, mačiau virš debesų kylančią ir nusileidžiančią saulę.
Mokyklos klasės gale stovėjo knygų spinta, knygų buvo nedaug ir jas perskaičiau visas. Namuose savų knygų kaime mažai kas turėjo. Ne tokios spalvotos kaip dabar, bet vaiko akimis jos buvo labai gražios.
Daug kas vyksta iš pradžių. Lyg ūkuose matau 1963 metų rugsėjo 1-ąją. Pasitiko graži mokytoja, kuri išmokė daug svarbių paslapčių. Sužavėjo graži mokyklos aplinka, gėlynai, aukšti medžiai, įspūdingas vaizdas į Biržulio ežerą. Žinojo, kur statyti dvaro rūmus.
Žiemos buvo gilios ir šaltos. Taką pramindavo tėvai iki jau išmintų pėdų. O grįžtant jau ir visas kelias, nes kaimas buvo gyvas, daug žmonių ir darbo. Laukdavome karštos arbatos, gal buvo ir baltos duonos.
Manau, kad mano mokytoja D.Veselytė buvo baigusi gerą mokyklą: ji buvo ir logopedė, ir spec. pedagogė, ir socialinė darbuotoja. Mokytoja viską padarė, kad mes gražiai kalbėtume, rašytume ir bendrautume. Patyčios ir mažesnio skriaudimas buvo nežinomas.
Mokykla turėjo žemės sklypą, kur vasarą turėjome atlikti praktiką. Mums tai nepatiko, nes tą darėme namuose kiekvieną dieną. Gal gerai, kad susitiksi su draugais.
Prisimenu mokyklos žygį į Miksodžio pradinę mokyklą, kur mokytoja dirbo Najienė, vėliau ją sutikau mokydamasis Pavandenės vidurinėje mokykloje.
Kas vaikystėje nelaukė švenčių. Prisimenu Naujųjų metų laukimą, karnavalus. Senelis šaltis atvykdavo arkliu traukiamose rogėse, loterijų ir pirmą kartą laimėtus žaislus, kurie buvo tikri. Ir pirmieji tikri saldainiai, o jų buvo daug – puspilnis popierinis maišelis.
Prarastas laikas yra ir prarastos vietos, bet galiausiai nėra prarasta, visa kas yra išties buvę lieka atmintyje ir netikėtai sugrįžta.
Ilgai dirbdamas mokyklose mačiau, kaip svarbu, kad vaikai jaustų ir išgyventų šventes ir jų laukimą. Pradinių klasių mokytojos visada buvo labai kūrybingos ir viską padarė, kad vaikų atmintyje išliktų gražūs prisiminimai. Kaip ir mano, po daugelio dešimtmečių. Man patiko būti mokykloje, tėvai gerbė mokytojus, visada paklausdavo, kaip sekėsi, ką išmokai. Nesu girdėjęs, kad mokytojo darbą kritikuotų, aptartų. Jeigu ir pabarė, matyt, buvai vertas.
Mokytoja buvo labai kūrybinga: nemokančius skaityti susodindavo su gerai skaitančiais. Nes jau esi ne tik mokinys, bet jau kaip mokytojas. Ir įvykdavo stebuklas – žiūrėk po kelių savaičių mokinys ima geriau skaityti už patį mokytoją. Vėliau aš šį nuotykį primindavau savo mokyklos mokytojoms. Nes skaitymas ir rašymas yra viena didžiausių žmogaus pertvarkų, mat reikia matyti ne tik akimis, bet ir dvasia, vidinėmis galiomis. Čia visada lieku dėkingas savo pirmosioms mokytojoms D.Veselytei, B.Bronislovaitienei. Išliko gražios mokytojos dukros Rūta ir Aušra, nežinau, koks tų gražių mergaičių likimas ir kur jis nuvedė.
Gyvenimo švelnus šnarėjimas virš mokyklos parko medžių, primenantis ir atsimenantis tuos metus, ką išgirdai, pamatei ir patyrei, gavai veltui iš gražių mokytojų, jų kalbos ir pirmųjų knygų.
„Po ūkanotu nežinios dangum“ – šią V.Mačernio poetinę frazę prisiminiau šiomis dienomis, mąstydamas apie tai, kad tai, kas girdima iš praeities kartais suartėja su šiandiena. Kelis kartus per metus pravažiuoju gražiu Janapolės-Pavandenės keliu, aplankau Lenkalių kaimą prie Milvydo ežero, pažvelgiu į parke likusią tuščią mano pirmąją mokyklą. Griuvo ilgai ir skausmingai, nes po 1990 m., matyt, savininkų atsiimti buvusio dvaro neatsirado. Dažnai pagalvodavau apie savo pirmąją mokytoją, klasės draugus.
Pamenu vieną dieną Vėlinių išvakarėse. Ūkanotas rudens dangus, tiesiog grėsmingai tamsus, ir toks netikrumo jausmas, ir toks parko geltonų lapų šokis juodame danguje.
Atėjo mintis – supratau, tai mano vaikystės pasaulis užsivėrė, dingo, kaip ir mano Miksodžio, Lenkalių, Šukainių, Milvydiškių kaimai su žmonėmis ir istorijomis. Bet juk tokių ženklų nei suprasi, nei paaiškinsi. Ėmiau galvoti apie savo pirmąją mokytoją, mokyklą. Pirma mintis – ji dar turi gyventi, nes tada aš gal buvau už ją jaunesnis 10 metų.
Apsilankiau Telšių archyve. Nežinosi, kada kas tau bus dovanota. Atsivėrė dar viena paslaptis po 60 metų. Namų knygose radau savo pirmųjų mokytojų pavardes. Pasirodo, mano mokytoja D.Veselytė ištekėjo už Milašiaus. Ar tik nebus mano buvusių mokinių Viliaus ir Gedimino močiutė? Mokytoja Janina Milašienė nusiųstoje nuotraukoje patvirtino mano nuojautą.
Kaip mes visi esame surišti nematomomis gijomis, ar net ploniausiais siūlais. Džiaugiuosi tuo atradimu: siunčiu Mokytojai ilgų gyvenimo metų, sveikatos. Ir sakau sau ir visiems Bargždžių mokyklos mokiniams „Drąsos gyventi metų pabaigoje“.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas