„Seniūnas ir seniūnaičiai. Dirbame kartu“ – ši tema iš pirmo žvilgsnio atrodo praktiška, kasdieniška, tačiau iš tiesų ji yra strategiškai svarbi visai vietos savivaldai. Kaip pabrėžia Varnių seniūnas ir Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacijos prezidentas Rolandas Bružas, vietos problemos geriausiai matomos ten, kur žmonės gyvena savo kasdienį gyvenimą. Todėl šiandien klausimas jau nebe toks, „ar reikia bendradarbiauti“, o kaip šį bendradarbiavimą paversti nuoseklia, tvaria sistema.
Algirdas Dačkevičius
Nuo geros valios – prie sistemos
Per visus darbo metus Rolandas Bružas daug dėmesio ir pastangų skyrė vietos savivaldai stiprinti bei bendruomenių interesams atstovauti. Nuo 2009 metų jis yra Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacijos narys – tris kadencijas ėjo viceprezidento pareigas, o šiuo metu jau trečią kadenciją eina prezidento pareigas. Asociacija vienija visų šalies savivaldybių seniūnijų seniūnus – jai priklauso 94 procentai Lietuvos seniūnų, tiek didžiųjų miestų, tiek kaimiškųjų seniūnijų atstovų. Sukaupta ekspertinė patirtis leidžia aktyviai dalyvauti savivaldos procesuose, o pastaraisiais metais asociacijos siūlymai pasiekia Lietuvos Respublikos Seimą, Vyriausybę ir ministerijas, prisidedant prie vietos bendruomenėms svarbių sprendimų.
Pasak Rolando Bružo, seniūnas turi administracinius įgaliojimus, tačiau be gyventojų balso sprendimai dažnai priimami per vėlai arba ne visai tiksliai atliepia realius poreikius. Seniūnaičiai, priešingai, turi tiesioginį ryšį su žmonėmis, kasdien girdi jų lūkesčius ir problemas, bet dažnai neturi pakankamų įrankių realiai įtakoti sprendimų. Kai šios dvi grandys veikia atskirai, prarandamas greitis ir tikslumas. Kai jos dirba kartu – sprendimai tampa greitesni, labiau pagrįsti ir stipriau palaikomi bendruomenės.
Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacijos prezidento įsitikinimu, šiandien daugelyje savivaldybių galime rasti gražių pavyzdžių: rengiami susitikimai, organizuojami bendri projektai, įgyvendinamos iniciatyvos. Tačiau pernelyg dažnai tai priklauso nuo konkrečių asmenybių – aktyvaus seniūno ar iniciatyvaus seniūnaičio. Pasikeitus žmonėms, nutrūksta ir bendradarbiavimas. Tai aiškiai rodo, kad mums reikia ne pavienių sėkmės istorijų, o visoje vietos savivaldoje veikiančios, aiškiai apibrėžtos struktūros.
Kliūtys, kurias turime įvardyti
Kad bendradarbiavimas taptų norma, būtina atvirai įvardyti problemas. Pirmiausia – neaiškus seniūnaičių statusas ir labai ribotos galimybės veikti. Seniūnaičiai dažnai tampa tarpine grandimi be aiškiai apibrėžtų galių.
Antra – motyvacijos stoka. Pareigos dažniausiai yra savanoriškos, be realios finansinės ar organizacinės paramos, todėl ilgainiui natūraliai kyla nuovargis ir nusivylimas.
Trečia – komunikacijos trūkumas. Informacija ne visada laiku pasiekia savivaldybės administraciją ar tarybą, o grįžtamasis ryšys į bendruomenę taip pat ne visuomet yra pakankamas.
Ketvirta – kompetencijų stiprinimo stoka, ypač naujiems seniūnaičiams. Žmonės ateina su noru padėti, bet ne visada turi žinių apie savivaldos veikimo principus ar projektų inicijavimą.
Šios problemos nėra nei atsitiktinės, nei neišsprendžiamos. Jos reikalauja politinės valios ir sisteminių sprendimų.
Sprendimai, kurie kuria stipresnę bendruomenę
Rolando Bružo manymu, vienas iš siūlymų – peržiūrėti Vietos savivaldos įstatymą ir aiškiau apibrėžti seniūnaičių teises bei pareigas. Ypač svarbu įtvirtinti jų teisę teikti privalomai svarstomus pasiūlymus savivaldybės institucijoms ir dalyvauti sprendžiant dėl vietos infrastruktūros bei bendruomeninių projektų. Tai ne simboliniai, o realūs įgalinimai.
Ne mažiau svarbu numatyti tikslines, nedideles, bet stabilias lėšas seniūnaičių veiklai – smulkiems bendruomenės projektams, susitikimams su gyventojais, informacijos sklaidai. Tai būtų investicija į prevenciją, nes daugelis problemų išsisprendžia vietoje, jeigu jos laiku pastebimos ir aptariamos.
Siūloma įtvirtinti ir aiškią bendradarbiavimo praktiką: kad seniūnas kartu su seniūnaičiais bent kartą per metus organizuotų vietos problemų ir prioritetų aptarimą, o jo rezultatai būtų pateikiami savivaldybės administracijai ir tarybai. Tai sukurtų nuoseklią sprendimų grandinę – nuo gyventojo iki politinio lygmens.
Valstybės mastu būtini trumpi, praktiniai mokymai apie savivaldos veikimą, projektų inicijavimą ir gyventojų įtraukimą. Tai ypač svarbu regionuose, kur administraciniai gebėjimai dažnai yra riboti. Taip pat reikalinga vieninga platforma, kurioje seniūnaičiai galėtų registruoti problemas, seniūnai matytų jų būklę, o savivaldybė stebėtų sprendimų eigą. Tai sustiprintų skaidrumą ir pasitikėjimą.
Kai partnerystė duoda rezultatą
Pasak Rolando Bružo, praktika rodo, kad bendradarbiavimas veikia. Vienoje seniūnijoje seniūnaitis, surinkęs gyventojų pastabas dėl pavojingos sankryžos ir neapšviesto tako į mokyklą, sistemingai jas pateikė seniūnui. Klausimas buvo įtrauktas į metinį prioritetų sąrašą, savivaldybė skyrė lėšas apšvietimui ir ženklinimui. Per vienerius metus saugumas realiai pagerėjo. Be seniūnaičio įsitraukimo ši problema būtų likusi „nematoma“.
Kitoje seniūnijoje seniūnaitė pastebėjo, kad dalis vyresnio amžiaus gyventojų negauna informacijos apie socialines paslaugas. Kartu su seniūnu buvo surengti susitikimai, įtraukti socialiniai darbuotojai ir savanoriai, sudarytas lankomų asmenų sąrašas. Pagerėjo paslaugų pasiekiamumas, o bendruomenė pajuto realų rūpestį. Šis pavyzdys parodė, kad seniūnaitis gali būti ne tik problemų perdavėjas, bet ir aktyvus sprendimų dalyvis.
Pokalbio pabaigoje Rolandas Bružas akcentavo, jog seniūnas ir seniūnaitis neturi stovėti skirtingose barikadų pusėse. Jie turi būti partneriai, siekiantys to paties tikslo – stiprios, įsitraukusios bendruomenės. Jei norime stiprios savivaldos, turime pradėti nuo ten, kur gyvena žmonės. Ir tam neužtenka gerų norų – būtini aiškūs politiniai sprendimai, kurie bendradarbiavimą pavers ne išimtimi, o norma.
Leave a Reply