Giedrę Slavinskienę kalbinu kaip kūrėją, kurios veikla aprėpia daugybę sričių – ji interjero lėlių kūrėja, juvelyrė, keramikė, dailininkė, kostiumų autorė ir scenografė. Paklausus apie vaikystę ir pirmuosius kūrybos daigus, Giedrė pasakoja, kad kūryba jos gyvenime niekada nebuvo atskirta nuo kasdienybės – ji tiesiog egzistavo visur. Anot menininkės, kūryba slypėjo tarp paprastų daiktų, žaidimuose ir tylos akimirkose, kai rankos pačios kažką kuria, net iki galo nesuprantant, kodėl, tik jaučiant vidinį poreikį, kad to nedaryti tiesiog neįmanoma.
Ernesta Dačkevičienė
Kūrybos pradmenys
Nuo mažens ją traukė piešimas, siuvimas, lipdymas, įvairių formų dėliojimas iš paprastų, kartais net visai nereikšmingų dalykų. Ji tai prisimena kaip būdą susikurti savo erdvę ir pasaulį, kuriame galėjo būti tikra. Ypač ryškiai Giedrės atmintyje išlikęs laikas laiptinėje, kur su draugėmis žaisdavo lėlėmis – siūdavo joms drabužius, kurdavo jų gyvenimus, santykius ir istorijas. Pasak jos, tai nebuvo vien žaidimas – tai buvo pirmieji bandymai kurti pasaulius.
Didelę įtaką jos kūrybiniam keliui turėjo šeima. Močiutė išmokė siūti – per ją atėjo kantrybė, medžiagos pajautimas ir rankų darbo suvokimas. Tėtis mokė piešti ir tapyti, tačiau dar svarbiau – jis išmokė matyti: perspektyvą, šviesą, proporcijas ir daiktų tarpusavio santykius. Mama, kaip sako Giedrė, įnešė jautrumą ir vidinį santykį su grožiu, suvokimą, kad grožis nėra vien paviršius. Ji prisimena, kad jų namai buvo pilni meno – albumų, vaizdų, detalių. Nors tai nebuvo akcentuojama žodžiais, visa tai nuolat buvo šalia ir veikė kaip fonas, formuojantis matymą net to nesuvokiant.
Svarbi Giedrės vaikystės dalis buvo ir ryšys su gyvūnais. Ji pasakoja nuo mažens jutusi labai stiprų jų artumą, svajojusi tapti gyvūnų gydytoja, nors tai atrodė sunku ir beveik nepasiekiama. Jei ne tai, norėjosi bent būti ten, kur jų daug. Kadangi tėvai ilgai neleido turėti šuns, ilgesys tik augo. Gyvūnai jai tapo savotišku vidiniu prieglobsčiu – saugiu ir labai tikru pasauliu, kuriame nereikia žodžių, bet viskas aišku. Ji pabrėžia jų tikrumą ir gebėjimą būti čia ir dabar – be kaukių, be pastangų atrodyti kitaip, nei yra.
Paklausus, ar prisimena pirmą kartą, kai pajuto norą kurti savo rankomis, Giedrė Slavinskienė prisipažįsta, kad tokio aiškaus momento nėra. Pasak jos, tai veikiau buvo nuolatinė būsena, visada buvusi šalia. Kūrimas jai – būdas būti pasaulyje. Ji iki šiol jaučia savotišką stebuklą stebėdama, kaip iš paprastų medžiagų – siūlo, audinio, vielos ar medžio – gimsta kažkas, kas įgauna nuotaiką, charakterį, net savitą tylą. Tą virsmą ji apibūdina kaip sunkiai paaiškinamą – labiau patiriamą nei suvokiamą.
Kalbėdama apie įkvėpimą, kūrėja pirmiausia išskiria aplinką. Anot jos, didžiausią poveikį daro šviesa, metų laikai, tylūs kasdienybės fragmentai, kurie dažnai lieka nepastebėti, tačiau nusėda viduje ir vėliau iškyla kūryboje. Žmonės taip pat svarbūs, tačiau ją domina ne išorė, o jų vidinės būsenos.
Kūrybos kelias ir ieškojimai
Į klausimą, kada suprato, kad kūryba gali tapti ne tik pomėgiu, bet ir gyvenimo keliu, Giedrė pasakoja, jog tai nebuvo staigus apsisprendimas. Anot jos, tai buvo lėtas suvokimas, augęs kartu su ja pačia.
Moteris prisimena ryškų vaikystės epizodą: dar darželyje tėtis, galbūt juokaudamas, užsiminė, kad ji mokysis Telšiuose. Tuo metu tai skambėjo kaip kažkas tolimo ir sunkiai apčiuopiamo, tačiau tie žodžiai, kaip sako pati kūrėja, kažkaip pasiliko viduje. Vėliau atėjo ir maišto etapas – ją traukė Kaunas, keramika, atrodė, kad jos kelias galėtų būti visai kitoks. Vis dėlto tėčio kadaise ištarti žodžiai tapo lemtingi: ji pasirinko Telšius ir juvelyriką. Tik gerokai vėliau, reflektuodama savo patirtį, ji suprato, kad kartais vienas, tarsi tarp kitko pasakytas sakinys, gali tyliai nubrėžti gyvenimo kryptį.
Pasisukus kalbai apie abejones, Giedrė jų neišskiria kaip išimtinių – priešingai, ji laiko jas natūralia gyvenimo dalimi. Abejonės, pasak jos, ateina nuovargio akimirkomis, kai pradedi nebesuprasti, ar tai, ką darai, vis dar turi prasmę. Tačiau visuomet atsiranda kažkas, kas sugrąžina – pats kūrimo procesas, buvimas jame. Ne mažiau svarbūs ir žmonės: kai ji pamato, kad žiūrovas jos darbe kažką atpažįsta, pajunta, kūrinys tarsi peržengia asmeniškumo ribas ir tampa nebe vien jos pačios.
Kalbėdama apie savo, kaip menininkės, braižo formavimąsi, Giedrė Slavinskienė pabrėžia, kad jos kūrybinis kelias nebuvo tiesus. Ji ieškojo savęs skirtingose srityse – juvelyrikoje, keramikoje – ir, kaip pati sako, kiekviena jų paliko savitą pėdsaką.
Prisimenant pirmuosius darbus, menininkė pasakoja, kad ankstyvosios jos lėlės buvo labai „aprengtos“ – jose dominavo audinys, išorinis sluoksnis. Tai buvo paieškų etapas, tačiau kartu lydimas ir vidinio nepasitenkinimo, nes jautė, kad tai dar nėra iki galo tikra. Ilgainiui atėjo aiškus suvokimas, jog jos nedomina rūbas, kuris „nekalba“. Kūryboje atsirado poreikis ne dekoruoti, o atverti – išversti vidų į išorę. Kaip pati įvardija, svarbu „aprengti ne audiniu, o jausmu – širdimi ir ilgesiu“.
Angelai ir vidinės būsenos
Būtent tuomet jos kūryboje atsirado angelai – ne kaip konkretūs objektai, o kaip būsenos. Anot jos, tai ne tiek forma, kiek jausmas.
Kalbant apie lėles ir įkvėpimo šaltinius, kūrėja pabrėžia, kad jai nėra griežtos ribos tarp vidinio ir išorinio pasaulio – šie nuolat persipina. Svarbiausias jai yra vidinis ryšys: išgyvenimai, jausmai, be kurių, kaip ji sako, kūryba apskritai neegzistuotų.
Vis dėlto ne mažiau reikšminga ir aplinka. Gamta, buvimas joje, gyvybė namuose – visa tai tampa ne tik įkvėpimu, bet ir neatsiejama kūrybos dalimi. Tai atsispindi ir jos darbuose: dalis angelų turi medžio kūnus – neapdirbto, nekoreguoto, jūros nugludinto medžio, su didelėmis pėdomis, tarsi įaugusiomis į žemę. Jų jėga slypi būtent ten – jie alsuoja gaivališka gamtos energija, kurios kūrėja stengiasi nesugriauti, o tik švelniai paliesti, prisiderinti, kad ši jėga susijungtų su jos mintimi ir virstų bendru kūnu.
Kiti angelai – visiškai kitokie. Jie lengvesni, trapesni, tarsi laikini, balansuojantys tarp būsenų. Pasak Giedrės, jie gimsta iš svajonių. Kaip ji apibendrina, „vienų angelų jėga – žemėje, kitų – svajonėje“.
Pasiteiravus apie kūrybos procesą – nuo idėjos iki galutinio lėlės-angelo gimimo – Giedrė Slavinskienė atskleidžia, kad jos kūryboje nėra išankstinių eskizų. Jai svarbu, kad kūrinys rastųsi ne iš kontrolės, o iš būsenos. Viskas, anot jos, prasideda mintyse – labai trapiai, vos juntamai, tarsi nuojauta.
Tuomet prasideda ilgas ir ne visada tiesus ieškojimo etapas: ji lipdo, keičia, kartais blaškosi. Šiame procese svarbi tampa ir aplinka – ji eina į mišką, važiuoja prie jūros, renka medžių gabalus, jau paliestus laiko, kišenes prisipildo samanų, stiklo šukių, paukščių plunksnų. Kūrėjai svarbu, kad medžiaga jau būtų gyvenusi, kad savyje neštų tylą ir patirtį.
Dirbtuvėse, kaip ji pasakoja, viskas yra gyva – pilna detalių, laukiančių savo momento. Iš jų pamažu dėliojasi kūrinys – sluoksnis po sluoksnio, kol ateina akimirka, kai ji gali atsitraukti. Kartais ji tiesiog sėdi šalia ir stebi, ar kūrinys jau „gyvas“. „Dėlioju, kol, patraukusi rankas, pamatau – plazdantį, virpantį, trapų rezultatą“.
Pasiteiravus, ar kiekvienas angelas gimsta iš anksto turimos istorijos, Giedrė Slavinskienė sako, kad tai labai įvairu. Kartais istorija jau būna joje, kartais ji atsiranda kūrybos procese, tačiau neretai pats kūrinys ima vesti. Tokiais momentais, anot jos, svarbiausia netrukdyti ir leisti jam skleistis sava eiga.
Kalbant apie angelų temą, kūrėja pabrėžia, kad jai angelas nėra tradicinis simbolis. Tai veikiau būdas kalbėti apie žmogų ir jo vidinį pasaulį – jausmus, trapumą, ilgesį, šviesą. Per šį motyvą ji ieško artumo su tuo, kas nematoma, bet juntama.
Šiuo metu Giedrė su keliomis savo lėlėmis dalyvauja tarptautinėje parodoje „Magiškas lėlių pasaulis“. Šį etapą menininkė apibūdina kaip galimybę dalintis tuo, kas gimsta labai tyliai, ir susitikti su žmonėmis, kurie tą jautrumą geba išgirsti. Paklausta, kaip apibūdintų šioje parodoje pristatomus savo darbus, Giedrė pabrėžia jų santūrumą – tai kūriniai, kurie „nekalba garsiai“, nesiekia nustebinti ar šokiruoti. Jie tiesiog yra. Ir, pasak jos, jei žmogus prie jų sustoja, vadinasi jie prabyla. Parodoje menininkė eksponuoja du darbus, kurie jai pačiai yra itin asmeniški. Juos kūrėja apibūdina kaip savotišką mažą vidinį dienoraštį.
Dalinantis mintimis apie atsisveikinimą su kūriniais, Giedrė pripažįsta, kad yra darbų, kurie išlieka atmintyje net ir po ilgo laiko. Tačiau kartu ji jaučia, kad kiekvienas kūrinys turi savo žmogų, pas kurį ir turi iškeliauti.
Menininkė neslepia, kad jos angelai tiesiogiai atspindi jos pačios išgyvenimus – jie gimsta iš asmeninių patirčių. Kūryba taip pat neatsiejama nuo jos šeimos gyvenimo: ji nėra atskira veikla, – tai natūrali kasdienybės dalis. Kūrėjos vyras Vytautas – kalvis-dailininkas, todėl, kaip ji sako, žodžio „kurti“ jų namuose net nereikia – tai tiesiog jų gyvenimo būdas, nuolatinė būsena.
Prakalbus apie vaikus, Giedrė šypsodamasi užsimena, kad jautrumo juose yra, tačiau pabrėžia, jog kiekvienas žmogus turi eiti savu keliu.
Gyvenimas kūryboje
Šiandien būti menininke jai reiškia gyventi kūryboje – ne tik dirbtuvėse, bet nuolat, visose gyvenimo srityse. „Tai gebėjimas kurti taip, kaip jauti, kartu išlaikant paprastą, tikrą santykį su gyvenimu.“
O kokios Giedrės svajonės ir planai? Moteris pripažįsta, kad gyvenimo neužtektų visiems norams, svajonėms ir fantazijoms įgyvendinti. Todėl svarbiausiu tampa ne kiekybė, o gylis – noras eiti giliau, išgryninti, atsisakyti perteklinės išorės ir artėti prie esmės. Jei turėtų galimybę atsukti laiką atgal, ji sako, kad greičiausiai dar drąsiau tikėtų tuo, ką jaučia.
Baigiant pokalbį, paprašiau Giedrės ką nors palinkėti žmonėms, tik pradedantiems kūrybinį kelią: „Linkiu nebijoti netobulumo ir saugoti trapų vidinį jausmą, nes būtent ten slypi tikroji kūryba“, – šypsodamasi atsakė menininkė.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply