Į istorinius šaltinius dauguma mūsų rajono vietovių pateko įvairiuose dokumentuose. Juose įrašytos datos nėra nei vietovių „gimimo“, nei „įkūrimo“, o pirmųjų žinomų paminėjimų istoriniuose šaltiniuose metai. Tai būtina turėti omenyje, remiantis dabar šioje straipsnių serijoje įrašytais vietovių paminėjimo faktais.
Straipsniai parengti, surinkus informaciją iš įvairių autoriui žinomų istorinių šaltinių. Ateityje galbūt bus aptikti nauji duomenys ir datas teks tikslinti.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29,30, 31)
LEVENČIAI, kaimas Tryškių seniūnijoje.
Žemaičių vyskupo stalo valdų 1662 metų generaliniame inventoriuje minimas Pateklėnuose (Tryškių seniūnija) sklypą dirbęs bajoras Kazimieras Levenčius. ŽVVI (1662), p. 303.
1690 m. padūmės tarife Biržuvėnų valsčiuje, Pateklėnų kaime, įrašytas Steponas Mačukas, valdęs Kazimiero Levenčiaus dūmą, ŽKPT (1690), p. 73-79. Kaimas atsirado senovinio Pateklėnų kaimo bajoriškosios dalies teritorijoje.
Bajorkaimis, priklausęs Biržuvėnų valsčiui, Luokės parapijai, įrašytas 1775 metų padūmės rejestre, ŽKPT (1775), p.67.
LIEPLAUKĖ, miestelis Ryškėnų seniūnijoje.
1253 m. Livonijos ordinas ir Kuršo vyskupas dalijosi kuršių žemes, tarp jų ir Ceklio, buvusio dabartinės Žemaitijos vakarinėje dalyje. Žemių dalybų aktas ir jame minimos vietovės išsamiai išanalizuotos Tomo Baranausko ir Gintauto Zabielos straipsnyje „Ceklis 1253 metais: istorinė – archeologinė analizė“, knyga „Žemaičių istorijos virsmas iš 750 metų perspektyvos“, sudarė Antanas Ivinskis, 2004, p. 22-23.
Dalybų akte minimą Leypiaseme visi tyrinėtojai sutartinai sieja su Lieplauke. Leypiaseme – Liepžemė, ir taip turėjo skambėti kuršių kalba. Tai tikriausiai įvardijimas platesnės teritorijos, kurią atitiktų lietuviška sąvoka „laukas“, bet ne kaip dirbamos žemės, o grupės vietovių teritorinio junginio įvardijimas. Kuršiškos Liepžemės (Lieplaukės) centras galėjo būti Džiuginėnų piliakalnis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Džiuginėnų vietovardis galėjo būti vėlyvesnis, kilęs iš asmenvardžio Džiuginas, Džiugas. Degaičių seniūnijoje šalia Norvydų kaimo būta išnykusio Džiugailiškės kaimo, kurio pavadinimas kilo iš seniai pamiršto asmenvardžio Džiugaila. 1596 m. Kasperas Ginvilavičius susitaikė su seserimi Hana Džiugailovna (Džiugailaite ar Džiugailiene) ir jos anūku Vaitiekumi Norvydu dėl valdos (dvaro), vadinamo Džiugailiške, prie Tausalo ežero ir Virmos upelio. Ji Vaitiekui Norvydui 1595 m. padovanojo valdą (dvarą) Džiugailiškė prie Tausalo ežero. Pagal Norvydų giminės genealogiją, 1699 m. Simonas Tadeušas Norvydas turėjo valdas Norvyduose, Džiugailiškėje ir Gervino Šile. ŽBH, t.4. p. 356.
Beje, ir dabar Lietuvoje tebėra gyvos pavardės Džiugas, Džiugelis.
1253 m. Livonijos ordinas ir Kuršo vyskupas dalijosi ne kuršių kaimus, o apygardas, kurios vienos pavadinimas buvo Liepžemė, kuri vėliau pagal semantinį tapatumą transformavosi į lietuvišką teritorinio junginio įvardijimą ir išliko Lieplaukės pavadinime.
1432 m. vyskupo Mikalojaus I rašytame Klaipėdos komtūrui rašte minimas vyskupo dvaras Lieplaukėje – „… in nostra cura Lepalauky…“ CM (1), p. 80-81.
Lieplaukė minima Žemaičių vyskupo Baltramiejaus I 1475 m. donacijoje Alsėdžių bažnyčiai. CM (1), p. 110
1514 m. Saločių bažnyčios donacijos aktas minimas liudytojas Mario Palatino iš Lieplaukės. CM (1), p. 184.
1563 m. pagal Marijaus de Viterbo testamentą „Lieplaukės nuosavybė“ užrašyta Medininkų katedros bažnyčiai. CM (1), p.347.
1590 m. Raseinių žemės teisme įrašytas Furso Petravičiaus pranešimas, kad žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, jį pakvietęs į teismą dėl antpuolio į dvarą Alsėdžių (Olsiadskoje), vadinamą Lieplauke, pats į teismą neatvyko. VADA (2), p.141.
Miestelis (miasteczko Leplawki) aprašytas Žemaičių vyskupo stalo valdų 1637, 1662 metų generaliniuose inventoriuose su valstiečiais, jų mokamu činšu, valdomais sklypais. Priklausė Alsėdžių bažnytiniam dvarui. 1662 m. inventoriuje Lieplaukė įvardinta miesteliu, ŽVVI (1637), p. 314. ŽVVI (1662), p. 124.
Alsėdžių parapijos Lieplaukės bažnyčia aprašyta Žemaičių vyskupijos 1675-1677 metų vizitacijų aktuose: 1677 metų akte, ŽVVA (2), p. 817-819.
LIEPKALNIS, kaimas Nevarėnų seniūnijoje.
1677 m. Žemaitijos kunigaikštystės Telšių valsčiaus inventoriuje surašyti Nevarėnų vaitystei priklausę Liepkalnio kaimo 15 valstiečių. Kaimas priklausė Telšių karališkajam dvarui. Surašyti ne gyventojai, o ūkius (dūmus) valdę valstiečiai, pagal tai galima spręsti, kiek tuo metu Liepkalnyje būta karališkųjų valstiečių sodybų. ŽKI, p. 303-314.
Kaimas Telšių bažnyčios 1672-1743 m. santuokos ir mirties metrikų knygoje minimas nuo 1683 m.
1800 m. reviziniame sąraše surašyti Telšių seniūnijai (dvarui) priklausantys kaimai su gyventojais, tarp jų ir Liepkalnis (Lipkalne). Kaime įrašyta 10 asmenų (8 vyriškos, 2 moteriškos lyčių). Kaimas priklausė Telšių parapijai. Mažas gyventojų skaičius rodo, kad jie ne visi buvo įrašyti. RS (1800), p. 109-111.
LIEPUKAI, kaimas Upynos seniūnijoje.
LINGĖNAI, kaimas Varnių seniūnijoje.
LIUDVIKAVAS, kaimas Viešvėnų seniūnijoje.
LIŪNAI, kaimas Viešvėnų seniūnijoje.
LUOKĖ, miestelis, seniūnijos centras.
1417 m. spalio 12 d. Petras su sūnumis užrašė Žemaičių vyskupui teisę žvejoti upeliuose. Minimas akto liudininkas Dovydas Mikalojus, Luokės klebonas (David Nicolao, plebanus de Lukniki), CM (1), p.53.
1466 m. donacijos Betygalos bažnyčiai akto liudininkas buvo Mikalojus, Luokės klebonas. CM (1), p.105.
1493 m. rugpjūčio 1 d. didysis kunigaikštis Aleksandras atnaujino privilegiją Luokės bažnyčiai, jai padovanodamas Paškuvėnų, Pateklėnų žemes, Papilės ir Tauragėnų dvarus su valstiečiais, įpareigojo tijūnus duoti jaučius iš Dirvonėnų, Viešvėnų, Biržuvėnų valsčių, CM(1), p.134.
1531 metais karalius Žygimantas I paprašė popiežiaus Klemento VII patvirtinti Luokės klebonu savo sekretorių ir daktarą Joną Andrejų iš Valantino. CM (1), p.237.
1541 m. karalius Žygimantas privilegija Krakių, Sudervės, Trakų, Luokės klebonui, Vilniaus dekanui, karaliaus daktarui ir sekretoriui Jonui Andrejui iš Valentino suteikė privilegiją Luokėje laikyti tiek karčemų, kiek jis nori ir kiek tame miestelyje jų būti gali, Метрыка Вялiкага княства Лiтоускага Кнiга 28 (1522-1552). Кнiга запiсай 28. Мiнск, 2000, psl. 109.
1582 m. karalius Steponas Batoras inkorporavo Luokės bažnyčią Varnių katedros vikariatui, CM (1), p.531.
Algimantas Miškinis monografijoje „Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai“ pateikia kai kurias ankstyvąsias Luokės paminėjimų datas. Jis rašo, kad 1421 metais didysis kunigaikštis Vytautas Luokę padovanojo Žemaičių vyskupui. Tų metų Vytauto aktas žinomas, bet Luokė jame neminima. A.Miškinis pateikė ir daugiau informacijos. Nuo 1471 m. kai kuriuose dokumentuose gyvenvietė vadinama miestu. 1521 m. nustatytos Luokės klebono valdos ribos. Luokė pavaizduota 1526 m. B. Vapovskio Žemaitijos žemėlapyje. 1582 m. Luokės gyventojai mokėjo mokesčius už 11 „turgaus namų“ ir 24 „gatvių“ namus bei 32 daržus; miestu vadintame miestelyje buvo 8 „paprasti“ amatininkai („od rzemieslenikow miestskich roznych partaczow“), 6 kepėjai ir mėsininkas, 4 samdiniai; miestelėnai dirbo 75 valakus. Prie bažnyčios buvo špitolė; apie parapinę mokyklą neužsimenama. Miestelis užfiksuotas 1613 metų LDK žemėlapyje, kur jo ženklas išplėtotas labiau už visų gretimų prekybos ir amatų centrų ženklus – net Telšių. O tai galbūt liudija, jog XVI-XV1I a. Luokės ūkinė reikšmė padidėjo; matyt, išsiplėtė apstatyta teritorija, tapo raiškesnis radialinis planas.
1637 m. sudarytas miestelio inventorius, kuriame surašyti 106 sklypai, tad galėjo gyventi per 800 žmonių. Buvo 4 puodžiai, malūnininkas, virvininkas, 3 batsiuviai, ginklininkas, kalvis, kepurininkas, malksnininkas, pyragiai, iš viso 15-20 amatininkų. 1655 m. Luokėje buvo 141 dūmas, iš jų 67 apgyventi. Atrodo, kad taip užfiksuotas jau XVII a. vidurio kare nukentėjęs miestelis. Taigi iki tol jis buvo gerokai padidėjęs, net nuo 1638 m., kai surašyti 106 „sklypai“. 1662 m. Luokės inventoriuje užfiksuoti 74 apgyventi dūmai; tai prilyginama 370-čiai gyventojų (iš jų 5 žydai; vienas nuomojo malūną). Dokumente nurodyti gatvių pavadinimai, sklypų savininkų pavardės, sklypų pobūdis (apstatytas, tuščias, „perimtas“), kai kurie kiti duomenys. Pagal šį inventorių, Luokėje buvo turgaus aikštė ir 4 gatvės: Dvaro, Užvenčio, Dirvėnų ir Telšių.
Luokės bažnyčia aprašyta Žemaičių vyskupijos 1611-1651, 1675-1677 metų vizitacijų aktuose: 1648 metų akte, ŽVVA (1), p. 264-271; 1677 metų akte, ŽVVA (2), p.755-768. 1648 m. akte rašoma, kad prie bažnyčios veikusi mokykla po jos rektoriaus mirties šiuo metu apleista. Vis dėlto apie dešimt vaikų yra mokomi bažnyčios vargonininko jo paties namuose. ŽVVA (1), p. 267.
Kultūros vertybių registre įrašytas, bet plačiau neaprašytas Luokės kapinynas. Leidinyje „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1990 metais“ Gintautas Zabiela paskelbė straipsnį „Luokės senkapio 1990 m. archeologinė žvalgyba“. Archeologas rašo, kad mokytoja Sofija Gedminienė 1979 m. į Žemaičių muziejų „Alka“ perdavė žalvarinę pasaginę segę daugiakampėmis žvaigždutėmis, o anksčiau buvo rasta pora geležinių ietigalių. 1990 m. pavasarį ji bulviarūsio sienelėje pastebėjo kyšant žmonių kaulų. G.Zabiela rašo, kad archeologinių tyrimų metu ištirtas šalia aptiktų kaulų 10 kvadratinių metrų plotas. Aptikti du kapai. Vienas buvo 7 metų amžiaus vaiko, kitas 50-55 metų moters. Ji palaidota pusiau ant dešiniojo šono, kairioji ranka ištiesta ir paspausta po šonu, dešinioji – pusiau sulenkta, ties jos alkūne rastas žalvarinis žiedas. Kapas datuojamas XVII a.
Adomas Butrimas knygoje „Telšių kraštas. Istorija, kultūra, meno paminklai“ skyriuje apie Luokę pateikė tokią informaciją apie dabartines Luokės kapines: „Kasant duobes palaidojimams, čia rastas geležinis kovos kirvis, vytinė antkaklė, plokštinė žalvarinė segė.
(Bus daugiau)
Leave a Reply