Būrelis poezijos mėgėjų neseniai buvo susirinkę į Žemaičių muziejaus „Alka“ didžiąją salę, kurioje visuomenei pristatytos naujausios poetų Gvido Latako ir Almio Grybausko knygos. Knygų autorius kalbino dar vienas poetas Dainius Dirgėla, o pokalbį savo dainomis paįvairino žemaitiškas dainas atlikęs bardas Vincas Bundza.
Stasys Katauskas
„Gavendos“
Taip vadinasi penktoji neseniai pasirodžiusi Kaune gyvenančio telšiškio dailininko ir poeto Gvido Latako knyga (leidykla „Slinktys“, V. 2025 m.). „Nėra tai labai pozityvus žodis“, – apie sąvoką „gavendos“ sakė pats G. Latakas. Anot jo, šis žodis atėjo iš aplinkos, kuri poetą supo dar vaikystėje, iš močiutės, iš tetos Leokadijos. Lyg lobynas, išlikęs žmogaus sieloje. Gavendomis Žemaitijoje visada buvo įvardijamos istorijos, klausytojui keliančios abejonių tų istorijų patikimumu, teisingumu ar verte. D. Dirgėlos kalbintas poetas pasakojo, kad iš pradžių rankraštiniuose tekstuose turėjo tik dalį tų, kaip gavendas užrašytų eilėraščių. Maždaug trečdalį iš to, ką naujo buvo parašęs. Tačiau sulaukus iš rankraščio skaitytojų pastabų, kad šioji dalis itin skiriasi nuo kitų tekstų, kilo mintis apie atskirą knygą.
„Gavendos“ – išskirtinė knyga. Daugelis jose publikuojamų eilėraščių lyg nedidelės istorijos, vietomis nelabai beprimenančios eilėraštį, priartėjančios tarsi prie kažkokio sunkiai nusakomo žanro. Lyg poezija, lyg išplėtota miniatiūra, lyg kažkokia novelė. Tekstai, kiek galima suprasti, remiasi į tikrus praeityje nutikusius dalykus. Tai gali būti įvykis, nugirsta mintis, išgirstas posakis. Suprantama, G. Latakas nesiekia atkurti ar kaip nors įpaminklinti prabėgusio laiko. Ištikę dalykai jam yra tiesiog poetinė medžiaga, iš kurios autorius lipdo savo poetinę tiesą.
Tačiau toks rašymo būdas paradoksaliai prikelia iš užmaršties daugybę nunykusių mūsų gyvenimo praeities sluoksnių. D. Dirgėlos paprašytas paskaityti kokią gavendą, G. Latakas pasirinko tekstą, kurio atsiradimo akstinu tapo kažkada Telšių katedroje per votyvą girdėtas anuomet dar paprasto populiaraus kunigo Jono Kaunecko pamokslas apie motinos širdį. G. Latakas – charizmatiškas menininkas. Teatrališkai perskaitytoje gavendoje J. Kaunecko belikę punktyrai. O ir pati gavenda virtusi istorija apie to pamokslo klausymą, kurioje lyg tarp kitko nupasakoti autoriaus atmintyje išlikę esminiai pamokslo fragmentai. Visame tekste netrūko komiškų detalių, nors negali sakyti, jog poetas kuria parodiją. Tačiau nuostabiausia buvo tai, kad klausydamasis šios G. Latako gavendos finalo, pradėjau atgaminti, jog kadaise, dar būdamas vaikas, atrodo, irgi esu girdėjęs savo ausimis tą J. Kaunecko pamokslą.
Žinoma, gali būti, jog atmintis čia klaidina. Vaikystėje iš pradžių su močiute, kiek paūgėjęs jau vienas eidavau į Telšių katedroje sekmadieniais vykdavusias votyvos mišias. Puikiai prisimenu nepanašius į kitų kunigų J. Kaunecko pamokslus. Mažam man, jie tada vieninteliai bažnyčioje buvo įdomūs. Tas apie motinos širdį atmintyje neįstrigo. Bet kai G. Latakas apie jį sukūrė savo gavendą, atrodo, lyg iš tikrųjų esu jį girdėjęs. Greičiausiai taip ir yra. Keista ir nuostabu, kai pagalvoji, jog prieš keliasdešimt metų tuo pat metu Katedroje kažkur turėjo stovėti ir G. Latakas, tada irgi dar mažas berniukas.
„Bėgliai, begalybė, debesys“
Taip pavadinta A. Grybausko knyga (leidykla „Slinktys“. V. 2026 m.). Tiesa, užrašyto žodžio „begalybė“ šios knygos pavadinime nesurasime. Vietoj jo tik tą sąvoką reiškiantis matematinis simbolis. Pats autorius apie pavadinimą sakė, kad jis yra tiesiog kaip japoniškas haiku. Knygoje, kuri A. Grybauskui jau aštuntoji, be poeto eilėraščių dar galima rasti Ričardui Gaveliui skirtos operos libretą bei A. Grybausko į lietuvių kalbą verstų kitų autorių tekstus. D. Dirgėlos paklaustas, kaip nutiko, jog tiek skirtingų dalykų sudėta į vieną knygą, A. Grybauskas šyptelėjo, jog žilagalvis senelis galvoja, kad ši knyga gali būti jau paskutinė, tad jei to, ką turi, į ją nesudės, nebesudės jau niekur. Tikėkimės, ši knyga poetui visgi nebus paskutinė.
Nors gimęs Kaišiadorių rajone, su mūsų kraštu, ypač su Žarėnais, A. Grybauskas tampriai susijęs. Žarėnuose prabėgo jo mokykliniai metai, Žarėnus, greta stūksantį Plinijos piliakalnį, galima sutikti minimus ne viename jo eilėraštyje. Žarėnams skirtas ir eilėraštis iš renginyje pristatytos knygos, kurį pats autorius būtinai norėjo paskaityti. Mažas Žemaitijos miestelis šiame tekste tarsi susidvejinęs. Tikrieji Žarėnai, skurdi, kažkur užkampyje pasiklydusi vietovė. Dvasiniai, mitiniai Žarėnai, tikresni ir svarbesni už bet kokią tikrovę.
Tačiau A. Grybausko knygai skirtoje pokalbio dalyje kalba daugiau sukosi ne apie paties poeto eilėraščius, o apie vertimus ir draugystę su rašytoju R. Gaveliu. Greičiausiai taip nebuvo suplanuota iš anksto, bet tuo ir žavūs nerežisuoti pokalbiai. A. Grybausko ir R. Gavelio draugystė, D. Dirgėlos kalbinto poeto žodžiais, prasidėjo nuo butelio, kurį dar poeto jaunystėje, atėjęs į A. Grybausko sugrįžimo iš sovietinės armijos šventę, atsinešė R. Gavelis. „Tą vakarą jis prie mūsų kažkaip nepritapo, tai paliko butelį šaldytuve ir išėjo. Po kelių dienų susitikom ir jis pasakė, kad mano šaldytuve paliko butelį. Gal reikėtų jį išgerti? Taip ir prasidėjo mūsų bendravimas“, – pasakojo A. Grybauskas.
Anot jo, to meto Vilniuje „Draugystės“ knygyne būdavo nesunku gauti lenkiškų knygų, mat okupacijos laikais lenkai irgi priklausė sovietiniam blokui. Tačiau skirtingai nei Sovietijoje, Lenkijoje cenzūra veikė žymiai silpniau, tad mūsų kaimynai spausdindavo beveik viską, kas vertingo būdavo parašoma to meto pasaulyje. Buvo laikas, kuomet itin klestėjo Lotynų Amerikos šalių literatūra. „Mudu su R. Gaveliu skaitydavom daug tokios literatūros, visus tuos lotynų amerikiečius, kurių tik lenkiškai tegalėdavom gauti. Vėliau aš nemažai dalykų iš tų knygų atpažinau ir jo rašytame „Vilniaus pokeryje“, – pasakojo A. Grybauskas.
R. Gavelis jau senokai paliko mūsų pasaulį. A. Grybauskas sakė, laikąs jį didžiausiu lietuvių rašytoju. Tad turbūt nekeista, jog graži dviejų literatų draugystė lėmė, kad naujausios A. Grybausko knygos „Bėgliai ∞ debesys“ puslapiuose atsirado bičiuliui skirtos operos libretas, kuriame pagrindinio veikėjo vaidmuo tenka pačiam R. Gaveliui.
Įsiminė susitikime ir A. Grybausko skaitytas jo eilėraštis, kuriame autorius perkūrė kinų poeto Li Bai žuvimo istoriją. Esama legendos, jog vienas didžiausių visų laikų kinų poetų gyvenimą baigė valtelėje gerdamas ir neblaivus pamėginęs susidaužti su danguje kabojusiu mėnuliu. Esą tuomet iškrito iš valtelės ir nuskendo. Ši poetiška galbūt legenda A. Grybausko sukurtame eilėraštyje kinta. Veiksmas vyksta sausumoje, kaip lygiavertis veikėjas greta Li Bai ir mėnulio dalyvauja Li Bai šešėlis. Palikime paslaptyje tai, ar Li Bai lieka gyvas A. Grybausko eilėraštyje.
Šią paslaptį (ne)bus galima atskleisti įsigijus „Alkos“ muziejuje pristatytą A. Grybausko knygą. Ją, kaip ir G. Latako „Gavendas“, verta turėti.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply