Susitikimai ir susikalbėjimai – taip paprastai sakant būtų galima tęsti jau itin įsibėgėjusį laiką su eilėraščiu. Tuo vienu ar kitu kūrėjo stebuklu – nugirstu, rastu ar paties parašytu – emocijos visada nusistovi. Beje, ant kalvų ar kalnų, kaip kuriam geriau, mes jau įpratę – Telšiai taip sukasi ir kasdieniniu, ir šventiniu ritmu. Beje, rodos, visai neseniai poezija nuaidėjo pavasariniais akordais, o praėjęs birželio pradžios susitikimų vakarojimas prie ežero, dalijimasis kūrybos įžvalgomis – tai jau tęsinys. Žinoma, ir atminties pripildytas laikas, ilgesio atbalsis, ir gerų emocijų išsakymas, išdainuotų žodžių ar muzikos pajautimas, stveriantis ir įtikinantis, kad esame iš tiesų. Šiemet po gero dešimtmečio vėl nuaidėjęs ne tik rašančių telšiškių, bet ir bičiulių iškalbėtas žodis iš Mažeikių, Plungės, Varnių bei Šilalės – taip pat priskiriamas bendrystei. Toks subtilus stabtelėjimas, tykus atokvėpis, prisipažinimas ir pasižadėjimas nepamiršti, kas jau kadais pradėta, netgi įamžinta ir užtikrinta, kad tai, kas buvo, tebėra gyva.
Ieva Sigita Naglienė
Tokiam „Poezijos ant septynių kalvų“ susitikimui dėkingi bendraminčių kvieslei ir sugrįžimo į tokią menišką erdvę vedėjai Irenai Daubarienei. Apskritai tos idėjos iš atminties, kaip sakoma, atgimimui – padėka ir Telšių Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos direktorei Jolantai Zubienei bei jos komandos žmonėms. Kas be ko, nuoširdus žodis ir visiems atėjusiems – netgi tokiai vėjuotai vasaros pradžiai, vandens, medžių ir paukščių giesmei, tai žydėjimo atgaivai, įdėmesniam pažvelgimui. O kiekvienas, juk galime iš visos širdies pratęsti, kam ir už ką dar iki šiol reikia dėkoti. Galbūt nepamirštant ir to, mūsų visų išsijudinimo iš įprasto ritmo, į laukimo ir atvirumo šventę.
Irena Daubarienė, pradėjusi renginį sveikinimo žodžiais, priminė ieškojimų ir įprasminimų svarbą: jau iš praeities, istorinių susitikimų, reginių nuotraukose – į šiandieną tariamą žodį, atvirą, siejantį ir laukiamą. Atminti jau išėję telšiškiai kūrėjai: Adolfina Varnelienė, Genovaitė Milašauskaitė-Pertulienė, metraštininkas-fotografas Mečislovas Šilinskas. O į eilėraščių skaitymus, darniai įsiterpusiai šilališkei dainų autorei Renatai Gužauskienei, dėkingi už gebėjimą pasibelsti į „parsineštas mintis“, į besiklausančių širdis, į tą laiką, kuriame esame.
Be dainų kūrėjos Renatos savo „Poezija ant septynių kalvų“ pasidalijo net 16 autorių. Su atmintimi į susirinkusiuosius kreipėsi kanauninkas Andriejus Sabaliauskas iš Varnių – anot, Irenos Daubarienės, „iš pačios Žemaitijos širdies, kur dar labai gyvos vyskupo Motiejaus Valančiaus pėdos.“ Be abejo, tokie atviri kanauninko kūrybos žodžiai, išgyvenimai – ir žvilgsnis į laikinumą, liudijimas, kas regima ir kas aktualu, sukėlė prisiminimų. Džiugu, kad į kūrybos pasaulį pakviestos ir rašančios moksleivės: dalyvavo Marija Liucija Daubarytė – Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijos septintokė, Eisvina Jonikaitė – Žemaitės gimnazijos gimnazistė bei Gerda Domeikaitė – tos pačios gimnazijos abiturientė. Merginos atviravo apie žodžio paieškas, išsakė savo pajautimus ir laiko permainas. Dainuojamosios poezijos džiaugsmais pasidalijo ir Enrika Diulaj – gamta yra jos mokytoja ir meilės gyvenimui įkvėpėja. Po šitų debiutinių startų – žodis Mažeikių kūrėjoms Jūratei Norvaišienei ir Liucijai Jagielienei. Jų eilėse taip pat dominuoja gamta, pinasi dėkojimai už kasdienius nutikimus, už buvimą su šalia esančiais. Viešnios iš Plungės Adelė Daukantaitė ir Irena Stražinskaitė-Glinskienė žodį kalbino iš pačių šaknų – su žemaitišku šnekėjimu, paminavojimu ir gimtinės gražumu. Telšiškių kūrybos kraitėje – reginiai iš čia pat ir praeities prasmė, trauka, artimųjų atmintys, savasties subtilybės. Savo eilėraščius skaitė Jūratė Ana Grigolienė, Birutė Lekavičiūtė, Elena Borusevičiūtė-Šidlauskienė, Zita Budrienė, Ieva Sigita Naglienė ir Irena Daubarienė. Žinoma, tokia tiesa, kaip viename savo eilėraščių sako Irena, „Gyvenimą reikia gyventi“. Gyventi – būti, išgirsti, matyti, eiti, sugrįžti – ir jausti, kad pavienės mintys suplaukia į visumą. Kūryba – savotiškas nubudimas. Į tą birželio vasaros pajautimų visumą sklandžiai prabilo ir rainiškio Antano Jokubavičiaus eilės – galbūt, kaip jis sako, sykiais „žodžiai biški vertesni už tylą“. Taigi – buvo ir yra apie ką pamąstyti.
Tai tiek – ir dar šiek tiek: atsiliepė vakarojimo metu ir žodžiai „palaikytojas“, „motyvatorius“… Anot Irenos Daubarienės, „kad čia, prie ežero, skambėtų poezija, kad vietiniai poetai apskritai rinktųsi, dalintųsi“. Kas be ko – organizatoriams dar sykį padėka! Visiems prisidėjusiems ir dalyvavusiems, visiems žvarbią popietę skaičiusiems, išklausiusiems autorinių dainų ir susimąsčiusiems apie tai, kas išlieka – gerų vasaros reginių, susitelkimo, sugrįžimų ir stabtelėjimų. Sekime poezijos kelionę – ji turės dar savų kalvų, kalnelių ir kitokių pakilimų bei nusileidimų. Būkime aktyvūs.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
