Audronė Alčauskienė teisės srityje dirba jau ne vieną dešimtmetį. Profesinį kelią ji pradėjo Telšių prokuratūroje, kur dirbo prokurore, o vėliau sukauptą patirtį ir žinias pritaikė teisėjos darbe. Kilusi iš Anykščių krašto, tačiau Telšiuose gyvenanti nuo jaunystės, ji šį miestą šiandien vadina savo namais. Artėjant solidžiai 60 metų sukakčiai, teisėja atvirai kalba apie gyvenimo kelią, profesijos pasirinkimą, teisėjo darbo iššūkius ir tai, kas padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp atsakingos tarnystės ir asmeninio gyvenimo.
Ernesta Dačkevičienė
Gimtinės ilgesys ir Telšiuose atrasti namai
Gimtinė Audronei Alčauskienei iki šiol išlieka ypatinga vieta. „Tai mano gražiausi vaikystės ir jaunystės prisiminimai“, – sako ji. Nors šiandien į tėviškę dažniausiai tenka grįžti aplankyti artimųjų kapų ar susitikti su ten gyvenančia klasės drauge, kiekviena kelionė į Anykščių kraštą kupina nostalgijos ir šiltų prisiminimų.
Į Telšius būsimoji teisėja atvyko dar labai jauna. Studijuodama Vilniuje, ji susipažino su telšiškiu, būsimu savo vyru. Po trumpos draugystės pora susituokė ir apsigyveno Telšiuose. „Iš pradžių baugino žemaitiška kalba, kurios nelabai supratau, ir tvirto charakterio žemaičiai, tačiau netrukus pamilau Telšius dėl čia gyvenančių žmonių atviro, tiesmuko, nuoširdaus bendravimo“, – prisimena ji. Šiltas vyro giminaičių priėmimas, artimas ryšys su šeima ir bendrystės jausmas leido suprasti, kad būtent čia yra tikrieji namai. „Juk tikrieji namai yra ten, kur mus supa mylintys ir artimi žmonės“, – šypsodamasi sako teisėja.
Kelias į teisę ir pirmieji profesiniai išbandymai
Mokydamasi mokykloje Audronė Alčauskienė apie teisę dar negalvojo – ją domino biologija. Tačiau apsispręsti padėjo vyresnės sesers vyras Albinas Bambalas, tuo metu dirbęs Joniškio rajono prokuratūroje vyriausiuoju prokuroru. Jo pasakojimai apie nusikaltimų tyrimus ir teismo procesus jauną merginą sužavėjo ir paskatino rinktis teisės studijas.
Baigusi studijas, 1992 metais ji pradėjo dirbti Telšių prokuratūroje vyriausiojo prokuroro padėjėja, vėliau tapo prokurore. Pirmieji darbo metai nebuvo lengvi. „Kaip ir visiems pradedantiesiems, labai trūko praktinių įgūdžių, tačiau buvo labai puikūs kolegos, kurie padėjo pradiniame etape“, – prisimena ji. Tuo metu Lietuva buvo neseniai atkūrusi nepriklausomybę, keitėsi visuomeniniai santykiai, teisės aktai, atsirasdavo naujų nusikalstamumo formų, todėl kiekviena diena atnešdavo naujų iššūkių.
Pasak teisėjos, būtent prokuratūroje įgyta patirtis ją užgrūdino ir tapo itin svarbi vėlesniame darbe teisme. Dirbdama prokurore, ji vykdavo į nusikaltimų vietas, kontroliuodavo ikiteisminius tyrimus, todėl šiandien nagrinėjant baudžiamąsias bylas, daug lengviau suprasti proceso eigą, nusikalstamų veikų kvalifikavimą ir visas bylos aplinkybes.
Nematoma teisėjo darbo pusė
Nuo 2004 metų lapkričio Audronė Alčauskienė dirba teisėja. Per daugiau nei du dešimtmečius ji matė ne vieną teismų reformą ir reikšmingus pokyčius visoje sistemoje. Pasak jos, šiandien teismai tapo modernesni, atviresni visuomenei, neliko korupcijos apraiškų, atsirado elektroninės bylos, procesuose plačiai naudojamos informacinės technologijos. Kartu keičiasi ir teisėjų karta – ateina jauni, kvalifikuoti, motyvuoti žmonės.
Vis dėlto visuomenė dažnai mato tik nedidelę teisėjo darbo dalį – posėdžius teismo salėje. „Didžioji teisėjo darbo dalis nematoma – tai pasirengimas bylos nagrinėjimui, susipažinimas su medžiaga, teisės aktų ir teismų praktikos analizė, procesinių sprendimų rašymas“, – pasakoja ji. Dėl didelių darbo krūvių teisėjams neretai tenka dirbti vakarais ar savaitgaliais namuose.
Teisėja pripažįsta, kad kai kurios bylos ilgam išlieka atmintyje, ypač tos, kuriose nukenčia vaikai ar nagrinėjamos seksualinio pobūdžio nusikalstamos veikos. Tačiau ji stengiasi po priimto sprendimo nuo bylos atsitraukti. „Emocinis stabilumas yra būtina teisėjo savybė“, – sako ji. Darbas prokuratūroje, išvykos į nusikaltimų vietas užgrūdino, o šiandien išlaikyti vidinę pusiausvyrą padeda brandumas, šeima ir įprastas gyvenimo ritmas.
Tikėjimas, paprasti dalykai ir žvilgsnis į priekį
Paklausta, kas padeda atgauti jėgas po sudėtingų darbo dienų, Audronė Alčauskienė pirmiausia mini tikėjimą. „Esu tikinti, tikėjime įgaunu ramybės ir jėgų“, – sako ji. Nuo profesinės įtampos taip pat padeda atsitraukti kardinalus veiklos pakeitimas – darbas sode, maisto gaminimas, bendravimas su šeima ir draugais, kelionės. Didelę vietą jos gyvenime užima ir kultūra – teatras, kinas, knygos, kurios įkvepia ir leidžia atsipalaiduoti.
Kalbėdama apie artėjantį 60-metį, teisėja neslepia šypsenos: „Jubiliejai liūdina, bet jeigu jų nesulauki, jau esi miręs.“ Ji pripažįsta, kad tokios sukaktys neišvengiamai skatina atsigręžti į nueitą kelią, tačiau pati labiau mėgsta žiūrėti į ateitį. O jei šiandien galėtų ką nors pasakyti jaunajai sau, profesinį kelią tik pradedančiai merginai, jos žodžiai būtų paprasti ir padrąsinantys: „Nebijok, viskas bus gerai, tu labai stipri, tau pavyks.“
Per visus gyvenimo ir darbo metus svarbiausia jai išliko sąžiningumas – tiek su savimi, tiek su kitais. „Stengiausi priimti teisingus sprendimus, mylėti mane supančius žmones bei mylėti žmones apskritai, neturint jokių išankstinių nuostatų“, – pokalbį baigė Audronė Alčauskienė.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Leave a Reply