„Nėra tokio aukščio, kurio nepasiektų balsas“,— teigia poetas V.Stulpinas. Kartais, pakėlęs akis aukštyn, ir savo aplinkoje gali pamatyti, kas iš tikrųjų stebina. Su pertrūkiais, bet kasdien vis ką nors išgirsti. O juk tų išgirstųjų tikrumų, kartais, kaip sako V.Stulpinas, „Tau vienam/ to per daug“.
Ieva Sigita Naglienė
Būtent čia ir dabar — teiginys, kurį pamėgęs visas XXI amžius, tarsi sugrupuoja ir tai, kas jau egzistuoja, kaip rimtis — teisybė, o dėl ko dar abejotum. Ir tose abejonėse — gyvenimas, kuris ieško galimybių.
Poetai — taip pat ieškotojai. Ir praeinančio laiko akimirkose, esamuoju, dabarties momentu, lyg ir ateitį apčiuopdami — kuria gyvenimą. Jame ir atmintys, ir keistos jusenos, jog yra kažkas daugiau — gal nesuvokiama? Anot mąstytojo A.Maceinos, „Todėl kiekvieną didžią gyvenimo valandą mes nutylame, nes mes norime būti kuo arčiausiai“. Taigi — poetai yra arčiau prie tos gyvenimo akistatos, kas čia pat — su ribine regimybe. Eina garsas ir į aukštį, ir į gilumą, ir „Galiausiai/ nutinka tikėti dalykai,/ jog niekuo nesi/ visiškai tikras“. (V.Stulpinas)
Kasdienis mus supantis pasaulis yra daugmaž įprastas — deja, ramus ar užtikrintas gyvenimas ne visada išsilaiko be permainų. Kad ir trumpai žvilgtelėjus į šių dienų aplinkybes — tiesiog viskas vyksta čia pat: ne kurioje nors tolimoje šalyje, ne pas kaimynus — mūsų aplinkoje, su mūsų žmonėmis, nes kiekvienas patiriame ir neaiškų laukimą, ir grėsmę, ir esame priversti su tuo taikstytis. Labai dažnai tokie kritiniai momentai tampa poezijos filosofinėmis įžvalgomis, atsiveria nauji žmogaus suvokimo aspektai, kyla svarstymai, ieškoma savyje esančių slapčių, savų prielaidų ir gyvenimo-išgyvenimo galimybių. Rodos, tuomet ir gimsta genialiausios mintys?
Norisi stabtelėti prie daugiau ar mažiau rūpimų temų, prie tikėjimo, kūrėjo, keliamų problemų, atsako ieškojimo itin opiais gyvenimo klausimais. Įveikti dvasinius prieštaravimus nėra lengva, o kaip su tuo buvimu susidoroja poetai? Visokių yra pamąstymų, bet svarbiausia tai, kad poezijoje esti pačių įvairiausių situacijų: ir kančios, ir kaltės, ir kovos, ir mirties — ir protu, valia, kūryba, kaip sako A.Maceina, žmogus įveikia ir sugeba „suardytą savo žemiškąją tikrovę atsistatyti. Žmogus nesiliauja svajojęs“. Be to, filosofo teigiama, jog „kūrybinis aktas, kuriuo Viešpats yra mus pašaukęs iš nebūties, nesiliauja niekados“. Taigi žmogaus buvimas, jo mąstymas ir tikėjimas, Dievo valia, žmonių santykiai — poetų įkvėpimo šaltiniai.
„Mano žodžiai pasiilgo“ — ištarta poeto M.Martinaičio
Linkstant į esmės paieškas, visada reikia kreiptis į rašto žmones — panašu, kad jie įžiūri, ko tau reikia. Itin daug apmąstymų sukeliantys yra poeto M.Martinaičio žodžiai. Pavyzdžiui, kad ir tokios jo eilėraščio „Mano žodžiai“ eilutės: „Mano žodžiai/ pasiilgo būt ištarti/ prieblandoj/ leidžiantis saulei/ kažkam,/ kas be galo toli“; „Mano žodžiai/ pasiilgo, kad būtų jie išgirsti“.
Gyvenimo sąsajos — ir vertybinis skaidrumas. Lyg toks pat, bet — ir kitokio kalbėjimo pažadas. Reikia pažinti Martinaičio kūrybą, prisiminti jo skelbtas vertybes. „Mes gyvenome“ — jo biografinių užrašų knyga, pasirodžiusi 2009 m., sunkiausių patirčių ir svaigių polėkių literatūra. Tiesiog gyvenimas — ir asmens, ir tautos istoriniai sukrėtimai, išsivadavimas, sudėtingi paieškų metai. Tiesiog atviras pašnekesys.
M.Martinaičio gimtadienis — balandžio 1-oji diena. Gimęs jis 1936 m. Paserbenčio kaime, Raseinių rajone. Poetas mirė 2013 m. balandžio 5 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Regis, balandis itin arti Martinaičio… Įsimintini poeto eilėraščiai. Kas jį pažino, kas su juo bendravo, nepamirš balso ir to, kas eina iš širdies. Reikia pacituoti ir V.Sventicko žodžius apie poetą — kaip sakoma, ta pačia proga: „Kai jaunoji karta pradeda įsivaizduoti, neva poezija prasideda tik dabar, reikia kai ką paprasčiausiai priminti. Kad lig šiol dainuojama metafora „tu numegzk man, mama, kelią“ Martinaičio ištarta prieš pusšimtį metų. Kad jis sumanė pasišaukti į eilėraštį kvailelius, kalbančius išmintį. Kad pasitelkė vaizdo plėtotei laisvą erdvių ir laikų kaitą. Kad ištarė „tu mano žemdirbe dvasia“ („pūslėtų rankų varguose/ Žemaitija — mano gaili“). Poeto Martinaičio atramos — tautosaka, matymo tiesa, žmogus, kraštovaizdis, tauta — ir baladės pasaulis. Anot paties poeto, „Ateisiu —/ Ir niekada nepraeisiu“. Poetas tiki žmogumi: „Kas be mūsų galės apvalyt šio pasaulio baisumą?“
Atsakingai jis skelbė kiekvieną žodį. Jautrus kreipinys į Dievą, į Viešpatį, „į meilės pilnom akim“. Eilėraštyje „Ligi pavasario“ — ir maldavimas, ir stiprybė: „Dieve, duok,/ kad atsimerkę žiedai/ vėl mus matytų visus,/ gražiai skubančius,/ kad mūsų užtektų/ kiekvienam grįžusiam paukščiui“. Ir suvoki, kad poetas iš tikrųjų daug daugiau gali nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Juk lengvai patikėtume, kad tuos žodžius Martinaitis bus paskyręs mums — būtent tokiai mūsų dabartinei situacijai, kuri veda į tikėjimą rytdiena… Aiškios kuriančio žmogaus sąsajos su gyvenimu, todėl ir skelbiama tiesa lengvai suprantama esamu laiku, esamomis aplinkybėmis — lyg poeto — pranašo žodžiai.
Įsimintinas ne vienas Martinaičio posmas — tarsi akylas poeto dėmesys mums… Kad ir tokie jo eilėraščių — susimąstymų akimirksniai: „Rūpestis suriš mus — kaip malonė“; „vėlei prie visko prisilieti pirštais —/ lyg vardini daiktus iš naujo“; „Perverčiu viską, rūšiuoju, suraišioju/ ir pavargęs ant jų užmiegu —/ kaip akmuo ant Viešpaties kelio“; „O gal pabėgt ir pasislėpti meilėj/ Nuo minčių,/ nuo nerimo“; „Kurie esam gyvi, pagalvokim“ ir pan. Vadinasi, anot Martinaičio, „Ten, kur buvo poetas,/ lieka anga,/ atverta į gyvenimą“ (2017).
„Giliausia esmė ir kažkokie nesuprantami jausmai“, kaip sako Antanas Baranauskas
Taip, tas pats A.Baranauskas, „Anykščių šilelio“ autorius. Mūsų pasaulio, to dvasinio, to prapuolusio miško — ne, „ne šiaip miško“, įtikinamai ištars S.Geda: „Rūmo ir miesto įvaizdžiai — kaip užuomina į ištisos kultūros ar civilizacijos žūtį. Prapuolė ne tik miškas, giria, o lietuvių sielos tėvynė“. Tokios liūdnos S.Gedos mintys. O juk apie tai bylota A.Baranausko!..
Turbūt ne vieną sujaudina ir per televiziją ar radiją transliuojami mūsų meno žmonių įdainavimai, įkalbėjimai, poetiniai atsivėrimai apie tėvynę, kalbą, meilę, pasišventimą, žmogų ir jo pasiaukojantį darbą. Kiekvieno mūsų lūkestis stiprina dvasią, juk viskas, anot poeto S.Gedos, „turi augti iš savo žemės“. Norisi šiuo metu dar sykį ir dar sykį pasikartoti poeto S.Gedos susimąstymus apie poetą A.Baranauską ir jo „Anykščių šilelį“, dar kartą leistis į kūrinio vidų. Tą unikalų A.Baranausko darbą S.Geda pavadino „aukščiausia lietuvio sielos gaida! Baranauskas turi būti giedamas“. „Anykščių šilelis“ — ir giliausia esmė, tikra, iki mūsų sąmonės, ir kažkokie mūsų esybei nebesuprantami jausmai, gamta ir tikėjimas, žmogaus liudijimas… Argi? Bet mes jau turime tai, turime tai patys atrasti! Dabar — kaip mūsų amžiuje sakoma, čia ir dabar… Anot S.Gedos, „Ramumo ir neramumo priešstata — pagrindinė „Anykščių šilely“, kaip buvimo ir išnykimo, gyvenimo ir mirties sąlygos. Ramumas arba ramybė — pagrindinė žmogaus egzistencijos sąlyga ir poetinės kūrybos, giesmės aplinkybė“. Tokius jausmus mes turbūt kasdien pasigauname — tikrojo nerimo daug. Ir būtų natūralu, kad „Anykščių šilelį“ vėl ir vėl perskaitytume. Didelė energija, kaip sako poetas S.Geda…
Galima būtų suminėti daug teiginių, kurie nuo mokyklos suolo apie A.Baranauską žinomi — šįkart tik apie didelę poeto meilę prisiminkim: didžiąją, tikrą, trumpą ir tragišką, apie kurią poetas rašė jau 1855 metų dienoraštyje: „šalia tokių rimtų ir kažkokiu šventumu ir paprastumu dvelkiančių minčių, plačiai išsiskleidė, taip sakant, tuščios sielos erdvėse“. Karolina Praniauskaitė, pirmoji žemaičių poetė, gimusi Telšiuose, pakeitusi Antano Baranausko gyvenimą, bet 1859 metais ji mirė, o jau 1860 metais „Anykščių šilelis“ buvo baigtas… Gėla — ir didelis darbas! Gyvenimo apmąstymas, kančia — ir simbolinė, tautos dvasios istorija, užrašyta A.Baranausko… Tokia kūrėjo misija. Anot S.Gedos, „Baranauskas dirba Dievo pavyzdžiu, lyg kurdamas pasaulį, su harmonija. Kokie baisūs kataklizmai dėjosi Baranausko širdy po Karolinos mirties“… Tą galime tik nujausti.
Tokia gyvenimo realybė — ir kūrėjo šedevras, „ir mūsų dvasios Šilelis“, kaip sako Geda (1989). Yra „Anykščių šilelyje“ žodžiai, jog „Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino“ ir turbūt mes kiekvienas gerai juos pamename, tai girdėta… Laikai keičiasi — ir mes. Bet vis dėlto — kasdienybė staiga priveda prie kitokių dalykų, tarsi sukte atsuka vėl ir vėl prie pamatinių vertybių. Tuomet didžiųjų mūsų kūrėjų darbai — išmintis yra čia pat. Tiesiog nustebina ir atgaivina, nes taip arti mūsų tokie dvasios dalykai, pačiu laiku išgirsti — per mūsų pačių patirtis ir išgyvenimus. Tokia nūdienos informacija, kaip sako XXI amžiaus žmogus, tik ja pasinaudokime.
Tik atsiverskime. Tik skaitykime — laiko turime, kad ir kaip keistai tai skambėtų… Be ašarų ir šiandien sunku išgyventi. Galbūt „verkiame, kaip pastebi poetas J.Marcinkevičius, suvokę savo laikinumą, galbūt regėdami, kaip griūva mumyse aukšti tiesių svajonių, meilės, siekių ir ketinimų medžiai, galbūt girdėdami, kaip šaukiasi globos, priežiūros ir kasdienio rūpesčio tai, kas gyva, gražu, gera ir teisinga mumyse“ (1986). Daug „Anykščių šilelyje“ simbolikos, apibendrinimų, sielvarto ir stiprybės — išlikimo. Vidinės jėgos. Rimti dalykai reikalauja viso žmogaus, jo proto ir jausmų. Kitaip nieko nebus — patys save apgaudinėsime. Skaitai ir suvoki, jog stovi tamsoje — nušvitimui reikia visų pastangų. Lyg iš naujo, lyg kitaip atrastum tai, ko niekaip negalėjai įsivaizduoti pertekliaus sąlygomis.
Poezija — unikalus menas, stipri jo sąsaja su gyvenimu. Regis, apsisuko pasaulio ratai — ir vėl žmogus atsiduria katastrofinėse situacijose? Čia ir dabar, esi savoje šalyje, savoje žemėje — toks gražus gyvenimas, tokie siekiai — ir tokia dvasinė sumaištis. Ir prireikė dvasiai stiprybės — Šilelio, savojo tikrumo. Turime saugoti grožę, pajautą, gailystą, kaip sako poetas A.Baranauskas, dvasinę savijautą. Tuos tikruosius mūsų tautos dvasinius šulinius — ir įkvėpimo, gyvenimo esmę rasime. Ir išsilaikysime — svarbiausia tikėti, sugyventi su tuo, kas mūsų aplinkoje.