Keturių dienų kelionė žemaitukais, raiteliais ir važnyčiotojais per Žemaitijos kelius – ne vien žygis. Tai gyvas bandymas prisiliesti prie Lietuvos istorijos, pajusti jos kraštovaizdį ir prisiminti, kad praeitis ir Saulės mūšis nėra vien datos vadovėlyje. Ji gyva mūsų keliuose, piliakalniuose, miesteliuose ir žmonėse.
Algirdas Dačkevičius
Istorija, kurią galima išgirsti ir pajausti
Rugsėjo 16-19 dienomis vykęs „Vyčių rinktinės žygis 2026“ skirtas ypatingai istorinei sukakčiai – Saulės mūšio 790-osioms metinėms. 1236 metų rugsėjo 22-ąją įvykęs mūšis tapo vienu svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių, o šių metų žygio dalyviams jis tapo proga istoriją ne tik prisiminti, bet ir ją tarsi iš naujo nueiti – savo kojomis, žirgo kanopomis, Žemaitijos keliais.
Žygis prasidėjo Lopaičiuose, Rietavo savivaldybėje. Rugsėjo 19-ąją jo dalyviai pasiekė Jauniūnus, Joniškio rajone. Per keturias dienas įveikė apie 145 kilometrus, aplankant Varnius, Pavandenę, Šatriją, Ramučius, Gilaičius, Kužius, Meškuičius ir Naisius.
Ši kelionė turi ir simbolinį maršrutą. Ji prasidėjo Žemaitijoje, tęsėsi per istorijos prisodrintas vietas link Saulės mūšio krašto. Tai kelias, kuriame svarbus ne tik galutinis taškas, bet ir kiekviena sustojimo vieta.
Vienas svarbiausių žygio sustojimų – Varniai, senoji Žemaitijos dvasinio ir kultūrinio gyvenimo širdis. Čia žygeiviai susipažino su miesto istorija, o apie Varnių reikšmę Žemaitijai, čia gyvenusį ir dirbusį vyskupą Motiejų Valančių bei Duonkalnio žynio kapą pasakojo Žemaičių vyskupystės ekspozicijų konsultantė Greta Lisauskaitė.
Tokie susitikimai žygiui suteikia kitą dimensiją. Keliaujant žirgu, istorija tampa nebe tolima ir abstrakti. Ji atsiveria konkrečiose vietose – ten, kur žmonės gyveno, kūrė, meldėsi, gynė savo kraštą ir paliko pėdsakus ateinančioms kartoms.
Kaip pastebėjo Žemaičių vyskupystės muziejaus vedėja Vaiva Kvedarienė, tokie renginiai svarbūs tuo, kad istorija čia susiejama su gyva patirtimi. Žygio dalyviai ne tik aplanko istorines vietas – jie keliauja per patį kraštą, kurio istoriją prisimena.
Drauge keliavo ir jotvingių raiteliai
Šiame žygyje ypatingas vaidmuo teko žirgams. Kartu keliavo šeši arkliai. Trys iš jų – žemaitukai: du traukė vežimą, vienas nešė raitelį. Kiti trys – kitų veislių žirgai. Prie žygio prisijungė ir jotvingių raiteliai iš Žuvinto, Dzūkijos bei Valkininkų. Tad kelionėje susitiko ne tik skirtingi žmonės ir regionai, bet ir skirtingos Lietuvos istorijos tradicijos.
Jojimas ir keliavimas žirgu šiandien daugeliui gali atrodyti kaip tolima praeities tradicija. Tačiau būtent tokie žygiai leidžia ją išsaugoti ne muziejaus vitrinoje, o gyvame santykyje su žmogumi.
Žygio dalyviai per dieną įveikė nemažus atstumus – ilgiausias maršrutas siekė apie 45 varstus. Tai reikalavo ištvermės ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams. Kartu tai priminimas, kad ankstesnių kartų kelionės buvo visiškai kitokios: kelias buvo lėtesnis, artimesnis gamtai ir labiau priklausomas nuo žmogaus bei žirgo jėgų.
Pagrindinė žygio mintis skamba paprastai, bet prasmingai: „Kiekviename iš mūsų glūdi VYTIS.“ Tai ne vien nuoroda į istorinį raitelį. Vytis čia tampa simboliu žmogaus, kuris domisi savo kraštu, saugo jo atmintį ir nebijo istorijos išgyventi asmeniškai.
Žemaičių vyskupystės muziejaus vedėja V. Kvedarienė pabrėžė būtent šį gyvąjį istorijos pažinimo aspektą. Jos manymu, susitikimai su žmonėmis ir istorinėmis vietomis žygio metu leidžia dalyviams iš arčiau pažinti svarbius Žemaitijos kultūros bei istorijos objektus. Varniuose pristatyta miesto istorija, Motiejaus Valančiaus asmenybė ir Duonkalnio žynio kapas tapo neatsiejama kelionės dalimi.
Ši mintis ypač svarbi šiandien, kai istorija kartais lieka tik datomis ir vardais. Žygis primena, kad krašto praeitį galima pažinti ne tik skaitant knygas. Galima ja eiti, joti, apie ją kalbėtis ir ją pasakoti kitiems.
Nuo Saulės mūšio iki šiandienos
1236 metų rugsėjo 22-oji – Saulės mūšio data – priklauso Lietuvos istorijos atminčiai. Tačiau praėjus 790 metų, klausimas išlieka tas pats: kaip šią istoriją perduoti taip, kad ji būtų svarbi ir šiandien gyvenančiam žmogui?
„Vyčių rinktinės žygis 2026“ atsako savo būdu – per judėjimą, kraštovaizdį, žirgus ir gyvą pasakojimą. Nuo Lopaičių iki Jauniūnų besidriekiantis kelias sujungia ne tik geografinius taškus. Jis sujungia skirtingus Lietuvos istorijos sluoksnius – senąją baltų kultūrą, Žemaitijos istoriją, krikščioniškąją tradiciją, Lietuvos valstybingumo atmintį ir šiandienos pastangas visa tai išsaugoti. Galbūt todėl šio žygio prasmė telpa ne vien jo pavadinime ar jubiliejinėje datoje. Ji slypi pačiame keliavimo veiksme.
Kol yra žmonių, kurie eina istorijos keliu, joje išlieka gyvybė. O kol ją pasakojame ir perduodame kitiems, Vytis – kaip drąsos, atsakomybės ir ryšio su savo kraštu simbolis – išlieka gyvas kiekviename iš mūsų.
Leave a Reply