Spalio 23-iąją lekiam į Telšius – miestą ant septynių kalvų. Galima sakyti, beveik į Romą.
Ir lekiam ne dviese ar trise. Atvažiuojame su visa gyvo garso grupe – tikrais būgnais, elektrinėmis gitaromis, bosu, klavišiniais. Man svarbu, kad scenoje muzika būtų gyva, kvėpuotų ir kiekvieną vakarą galėtų suskambėti truputį kitaip.
Į Telšius man visada gera važiuoti. Ne vien dėl gražaus miesto ar vaizdų nuo kalvų. Svarbiausia – žinoti, kad ten tavęs laukia. Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje, įsikūrusioje miesto centre, ant Insulos kalno, mūsų laukia jos direktorė Jolanta Zubienė. O kai žinai, kad tavęs laukia, ir kelias pasidaro trumpesnis, ir nuovargio mažiau, ir net oras, atrodo, geresnis. Matyt, žmogui labai svarbu turėti vietų, į kurias važiuoji ne kaip svetimas atlikėjas, o kaip laukiamas svečias.
Toks man yra Telšių jausmas.
Šį rudenį atvažiuoju ne tik su dainomis, bet ir su autobiografine knyga „Veidrodin pažiūrėjus“. „Žmogus gyvena tol, kol jį kas nors atsimena.“ Ši mintis turbūt geriausiai paaiškina, kodėl ryžausi savo gyvenimo istoriją sudėti į knygą. Joje pasakoju apie šeimą, kaimo pasaulį, muziką, verslą, meilę, skaudžias patirtis, priklausomybę nuo alkoholio, susidūrimą su KGB ir kitus gyvenimo posūkius. Tačiau rašydamas vis labiau supratau, kad ši knyga nėra vien apie mane. Mus formuoja tėvai ir seneliai, jų pasirinkimai, meilės, klaidos ir netektys. Vienas netikėčiausių atradimų man pačiam buvo senelio Justino paliktas sąsiuvinis. Tik suaugęs sužinojau, kad jis buvo kaimo poetas ir dainius. Kartais pagalvoju: gal mes su seneliu esame tas pats žmogus, tik išskirtas laiko? Jis dainavo kaimo gryčiose, o aš šiandien stoviu scenoje su gitara. Būtent senelio eilėraščio pavadinimas „Veidrodin pažiūrėjus“ tapo ir mano knygos pavadinimu.
Gyvenime buvo visko.
Mama tikėjosi, kad tapsiu kunigu ar net vyskupu, o gyvenimas nuvedė į muziką ir verslą. Verslą pradėjau pačioje Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. Tai buvo laukinis metas. Teko susidurti ir su reketu. Kai bandėme įsitvirtinti Latvijoje, mums liepė pasitraukti su visu savo porolonu ir pagrasino, kad priešingu atveju nupjaus galvas. Šiandien tai skamba beveik kaip iš filmo, bet tada tai buvo tikrovė.
Buvo ir kita mano gyvenimo kova – su alkoholiu. Esu pasakęs: vyras, kaip ir arklys, ne visada moka laiku sustoti prie šulinio. Man teko išmokti sustoti. Sprendimas atsisakyti alkoholio tapo vienu svarbiausių mano gyvenimo lūžių.
Apie pergales kalbėti lengva. Apie savo silpnybes – gerokai sunkiau. Su metais vis aiškiau suprantu, kad nei verslas, nei scena, nei materialūs dalykai nepakeis žmonių, pas kuriuos nori grįžti.
Man svarbiausia šeima. Su žmona Birute užauginome keturis sūnus. Kai suvažiuoja vaikai, jų žmonos ir anūkai, prie bendro stalo mūsų susėda devyniolika. Kadaise maniau, kad šeima turi būti beveik tobula šventovė, kurioje niekas vienas kito neįžeidžia. Dabar žinau, kad gyvenimas kitoks.
Artimiausias žmogus gali tave įskaudinti. Ir tu jį gali įskaudinti, net nenorėdamas. Man tai panašu į ėjimą per lietų ar purvą. Sušlapai – išdžiūsi. Išsitepei – nusiprausi. Taip ir gyvenime: padarei bloga – pripažink, atsiprašyk ir pasistenk daugiau nesipurvinti.
Galiausiai „Veidrodin pažiūrėjus“ man tapo knyga apie atmintį.
Nenoriu, kad po kelių kartų šeimos nuotraukose liktų tik bevardžiai žmonės. Noriu, kad mano vaikai, anūkai ir provaikaičiai žinotų ne tik vardus ir datas, bet suprastų, kokie buvo jų žmonės, ką mylėjo, kuo tikėjo ir dėl ko gyveno. Tikiuosi, kad ir mano klausytojai šioje knygoje atras kažką savo.
O spalio 23-iąją visa tai atsivešime į Telšius – knygą, istorijas ir visą gyvai grojančią grupę. Bus tikri būgnai, gitaros ir gyvas garsas.
Atvažiuosime su tuo geru jausmu, kad Telšiuose mūsų laukia.
O kai tavęs laukia, jau beveik jautiesi grįžtantis namo.
Kazimieras Jakutis- Pagulbis

Leave a Reply