Telšių miesto šilumos ūkis, kaip rašėme anksčiau, vėl kryžkelėje. Vietos politikams tas pats galvosūkis: ką daryti — perimti ar nuomoti? Tarsi penkiolikos metų, kol truko nuoma, būtų nepakakę svarstymams ir galutiniams sprendimams suformuoti.
O ir pasirinkimų tėra vos trys: perimti, išnuomoti, pratęsti sutartį su „Litesko“. Panašu, politikams galvas skauda dėl visų trijų variantų, nė vienas nėra visiems be išlygų priimtinas.
Alvydas Ivoncius
Argumentas — kitur yra pigiau
Politikai, manantys, kad tikslinga perimti šilumos ūkį, dažniausiai kalba stereotipais ar net mitais: taip bus geriau, ir gyventojams pigiau. Gaila, bet rimtai pagrįsti duomenimis ir analize tuos gerumus ir pigumus nė nesistengia. Ir netgi dar keisčiau: pasirodo, nė gerai nežino perėmimo ar nuomos privalumų bei trūkumų, apskritai visos problematikos, susijusios su šilumos ūkiu. Duomenų ir analizės stoka kompensuojama teiginiais esą visur, kur savivaldybės valdo šilumos ūkius, kainos yra mažesnės, nors to Valstybinės kainų kontrolės ir energetikos komisijos viešai skelbiami duomenys nepatvirtina: situacija gana marga — vienur kaina didesnė nei Telšiuose, kitur — mažesnė. Antra vertus, ne itin profesionalu ir korektiška lyginti vien kainas, nenagrinėjant šilumos ūkių specifikos.
Vis tik vietos politikai, kaip pavyzdžius, pateikia situacijas Palangoje ir Ukmergėje, kur šilumos ūkius perėmė pačios savivaldybės, tiesa, įsiveldamos į konfliktus su šilumos energijos tiekėjais.
Vaikiškas vietos valdžios žaidimas
Pradėkime nuo Palangos. Čia susiklostė itin keista situacija. Kurortinio miesto savivaldybė užsispyrė ir netvirtino „Litesko“ investicijų. Prieš porą metų ne Palangos savivaldybės, o „Litesko“ vadovai pareiškė, kad nenori, jog būtų pratęsta sutartis, to nedarytų net prašomi. Palangos savivaldybė, laukdama sutarties galiojimo pabaigos, pastatė biokuro katilinę, tam išleisdama apie du milijonus eurų. Katilinė buvo statoma net ketverius metus, o tai labai keista: paprastai kur kas didesni tokie projektai įgyvendinami per metus. Gali būti, vietos politikai laukė, kol baigsis sutarties galiojimas, kad nereikėtų „nuspausti mygtuko“ ir paleisti veikti katilinę, nes būtų kritusi kaina. Ir, aišku, likę mažiau erdvės pasigirti esą pažiūrėkit, kokia buvo kaina ir kokia yra dabar. Kurui naudojant dujas, kaina ir turėjo būti didesnė nei katiluose pleškinant biokurą. Labai jau panašu į spekuliacijas aplinkybėmis, siekiant tapti gražiais herojais. Esmė ta, kad pradėjus veikti biokuro katilinei, palangiškiai jau kelerius metus galėjo už šildymą mokėti pigiau. Manipuliuoti aplinkybėmis galima, bet, kaip sakoma, visada būna liepto galas.
Įdomu tai, kad Palangos naujoji biokuro katilinė iki šiol nėra priduota valstybinei komisijai, taigi ši investicija kol kas neįtraukta į šilumos energijos kainą. Štai ir visa paslaptis, kodėl Palangoje šilumos energija pigesnė nei Telšiuose. Naudotis nepriduota katiline galima, prisidengiant bandymų laikotarpiu, kelerius metus. Dėl katilinės statybos kaštų neįtraukimo į šilumos energijos kainą šildymas kurį laiką ir bus pigesnis. Tačiau, pridavus katilinę valstybinei komisijai, kas visgi yra būtina ir neišvengiama, palangiškiai pamatys kainos kilimo „fontaną“. Maža to, perimdama šilumos ūkį, Palangos savivaldybė savo pavaldžiai šilumos energiją gaminančiai ir tiekiančiai bendrovei skyrė beveik 600 tūkst. eurų, kaip papildomą įnašą UAB „Palangos šilumos tinklai“ įstatiniam kapitalui didinti. Tačiau dėl to šilumos energijos kaina nesumažėjo.
Padidėjo išlaidos atlyginimams
Kaip ir Telšiuose, taip ir Palangoje aiškinta esą valdiška įmonė turi dirbti be pelno, dėl ko galime diskutuoti. Maždaug 1999 metais Telšiuose buvo aiškinama, kad „Telšių šilumos tinklai“ turi dirbti be pelno, nes jis nereikalingas, tiekiant gyventojams šilumos energiją. Tiesa, anuomet aiškintojai nutylėdavo svarbią aplinkybę: UAB „Telšių šilumos tinklai“ tikrai dirbo, negaudama pelno, ir netgi labai nuostolingai. Susikaupus nebepakeliamos skoloms ir dujininkams pagrasinus „užsukti vamzdį“, teko skubiai išnuomoti miesto šilumos ūkį. Anuomet „Telšių šilumos tinklams“ dirbant be pelno, vasaromis ištisus mėnesius gyventojams nebuvo tiekiamas karštas vanduo. Tai jau primiršome, o ir įsivaizduoti tokią situaciją šiais laikais būtų sunkoka.
Pamėgusiems Palangos pavyzdį vietos politikams derėtų žinoti dar kelias aplinkybes. Perėmus šilumos ūkį, pastovioji dedamoji kainos dalis liko tokia pat, kaip ir „Litesko“ valdant miesto šilumos ūkį. Pastoviąją dalį sudaro atlyginimai bei panašios išlaidos ar pajamos, kintamąją — kuro įsigijimo ir šilumos energijos gamybos kaštai. Kadangi pradėjo veikti, kaip minėta, biokuro katilinė, kintamoji dalis mažėjo. Tačiau pastoviosios dalies neleido sumažinti stipriai padidėjusios išlaidos vien darbo užmokesčiui. Valdant „Litesko“, metiniam darbuotojų atlyginimų fondui reikėjo 456 tūkst. eurų, o perėmus Palangos savivaldybei — 737 tūkst. eurų.
Minėta, Palangos savivaldybės tarybos nariai netvirtindavo „Litesko“ investicijų. Ir tai darė nuo 2005 metų. Nežinia, ką taip elgdamiesi bandė pasiekti. Rezultatas — apgailėtinas. Netvirtinusi investicijų, Palangos savivaldybė turėjo savo šilumos ūkį perimti ne likutine, o įsigijimo verte.
Nederinant investicijų, Palangos politikų nebuvo derinamas ir naujas šilumos kainos projektas. Nuo 2009 iki 2016 metų vadovautasi dar 2009 metais nustatytomis šilumos kainos dedamosiomis dalimis, neįvertinant sunaudojamo kuro kiekio pokyčio. To nepadarius, į pagaminamos šilumos energijos kainą buvo įtraukiamos faktinio sunaudojimo neatitinkančios kuro sąnaudos. Paprastai kalbant, Palangos gyventojams jų pačių politikų ambicijos ir neracionalūs sprendimai brangiau kainavo. Nuskriausta ir pati Palangos savivaldybė: laiku nesuderinus investicijų, perimto turto pagerinimų vertė priskiriama neleidžiamiems atskaitymams, vadinasi, nuo tos vertės turi būti mokamas pelno mokestis. Jis, dėl vietos politikų neapdairumo, kainuos Palangos gyventojams.
Vargiai ar sektini ir kiti Palangos politikų veiksmai. Savivaldybės kontroliuojami „Palangos šilumos tinklai“ sugebėjo atlikti tik perimamo turto inventorizaciją, bet ne to turto būklės įvertinimą. Kadangi Palangos valdžia to nedarė, turto būklę įvertino „Litesko“ samdyti auditoriai. Jiems dirbant, „Palangos šilumos tinklų“ specialistai tedalyvavo vertinant tik dalies turto būklę. Palangos valdžia atsainiai perėmė turtą, neturėdama išsamios informacijos apie jo būklę. Dar keisčiau tai, kad „Palangos šilumos tinklai“ pradėjo turto vertę skaičiuoti tik tuomet, kai pasibaigė sutarties galiojimas ir buvo nutraukti visi santykiai su nuomininku.
Ukmergiškių „kopūstienės“ kaina
Kitas neva sektinas pavyzdys — susidariusi situacija Ukmergėje. Šiame mieste padėtis klostėsi panašiai kaip ir Palangoje. Vietos valdžia įsivėlė į konfliktus su ūkį išsinuomojusia UAB „Miesto energija“. Ši bendrovė nėra susijusi su „Litesko“ ar jos akcininke „Veolia“. Ukmergės „Miesto energija“ priklausė kitai šilumos energijos tiekimo kompanijai. Ukmergės šilumos tinklai, kaip ir Telšių, buvo beviltiškai nustekenti ir 2000 metais neliko nieko kito, kaip išnuomoti. 2010 metais, artėjant savivaldybių tarybų rinkimams, Ukmergės politikai paskelbė esą sužinoję apie gausybę nuomos sutarties pažeidimų ir vienašališkai su „Miesto energija“ nutraukė sutartį. Bet prieš tai prie katilinių buvo surengti piketai, pakviesti žmonės neleido „Miesto energijos“ darbuotojams įeiti į katilines.
Ukmergiškių pozicija žiniasklaidoje buvo pateikiama kaip girtinas pavyzdys, kaip reikia atstovauti gyventojams. Šįsyk, deja, pasiteisino patarlė: negirk dienos be vakaro. Tuometis Ukmergės meras A.Kopūstas žadėjo sumažinti šilumos energijos kainą netgi 30 procentų. Gaila, bet dabar ukmergiškiai srebia 30 procentų brangesnę „kopūstienę“ nei anksčiau. Kas nutiko? Pasirodo, Ukmergės rajono savivaldybė tiekė šilumos energiją, pasiskelbusi… ekstremalią situaciją, kuri truko… tris metus. O valstybės institucijos į tokį akibrokštą žiūrėjo pro pirštus. Tačiau vos už metų Valstybinė energetikos inspekcija nustatė dešimtis pažeidimų. Įdomu, kad kainą nustatinėjo Ukmergės savivaldybės ekstremalių situacijų komisija, neturėdama tam tinkamos kompetencijos, o tai ilgai tęstis negalėjo. 2013 metais pradėta taikyti pagal teisės aktus nustatyta kaina ir ukmergiškiams ji padidėjo net 30 procentų. Vienašališkas sutarties nutraukimas su UAB „Miesto energija“ dabar Ukmergės politikams taipogi ramiai jaustis neleidžia: teisme dėl tokio sutarties nutraukimo pateiktas 4 mln. 300 tūkst. eurų ieškinys. Net ir priteista perpus mažesnė suma Ukmergės rajonui taptų tikrai ekstremalia situacija, kadangi ši savivaldybė, kaip ir Telšių, stipriai prasiskolinusi ir neaišku, kaip reikėtų tokią skolą grąžinti.
Kai kurie mūsų politikai, šilumos ūkio perėmimo iniciatoriai, pirštais rodo į Palangos ir Ukmergės savivaldybes, kaip sektinus pavyzdžius. Giliau paanalizavus, pradedi suvokti, kiek jie mažai domėjosi svarbiais šilumos ūkio reikalais, kiek jų argumentai paviršutiniški ir netgi neatsakingi. Galiausiai kyla ir nerimas dėl tokių veikėjų iniciatyvų, galinčių duoti ne kiek naudos, o žalos.
Pasimokyti iš Palangos ir Ukmergės situacijų tikrai yra ko: pavyzdžiui, kaip nedaryti klaidų. O viena svarbiausių tokių klaidų — paviršutiniškas domėjimasis šilumos ūkio reikalais ir iš to susiformuojantys ne duomenimis grįsti argumentai, o vietinio politikavimo mitai, kuriais remiantys norima priimti tūkstančiams žmonių svarbius sprendimus.
Reklama: dujiniai katilai