„Į valstybės tarnybą priimami beraščiai. Protingi ir raštingi žmonės Savivaldybėje darbo negauna. Ne tie atsiduria valdiškose kėdėse. Ne tie ateina, ne tiems vietos skirtos“,— apgailestaudama dėl Telšių rajono savivaldybėje dirbančių specialistų kalbinės kompetencijos (tiksliau — nekompetencijos) griežtai kalbėjo rajono kalbos tvarkytoja Birutė Žulkutė.
Lina Dijokienė
Ar rašys diktantus valdininkai?
Tokią skaudžią tiesą įvairių Telšių rajono institucijų atstovų diskusijoje su Žemaitijos sostinėje viešėjusia Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininke Daiva Vaišniene atskleidė Telšių rajono savivaldybės administracijos Teisės ir administravimo skyriaus vyriausioji specialistė, kalbos tvarkytoja Birutė Žulkutė.
„Priimant į valstybės tarnybą, kitas institucijas, visiškai nėra žiūrima pretendento raštingumo, nėra paisoma, ar kandidatai geba sklandžiai ir taisyklingai reikšti mintis raštu. Todėl man, kaip kalbos tvarkytojai, daugiausia laiko tenka būtent taisyti mūsų Savivaldybės administracijos specialistų parengtus įvairiausius dokumentus“,— sakė kalbos specialistė. Šitas kalbos tvarkytojos pasisakymas buvo bene aštriausias „pipiras“ šiaip maloniame pašnekesyje apie lietuvių kalbos situaciją šiandienos pasaulyje — dinamiškame, besikeičiančiame, pilname vertybinių, socialinių ir ekonominių iššūkių.
VLKK pirmininkė galėjo patarti tik nenuleisti rankų ir taikyti kai kurių verslo struktūrų praktiką — pavyzdžiui, jau šiandien yra įmonių, kur pretendentai į biuro darbuotojus rašo diktantą, nes juk menkas firmos prestižo reikalas, kai verslo klientams ar partneriams siunčiami su klaidomis parengti raštai ar laiškai…
Gausu renginių
D.Vaišnienė diskusijoje Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje pristatė ir pagrindinį savo vizito tikslą — Telšiai — viena iš dešimties šalies savivaldybių, kur ypač plačiai pažymimos Lietuvių kalbos dienos.
„Renginių suplanuota šitiek daug ir įvairių, kad tikrai nepakaktų vienos dienos. Tad pasirinktas laikas nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios. Tačiau kitur ir to laiko nepakako — renginiai, skirti lietuvių kalbai, vyks dar visą kovą. Džiaugiuosi, kad galiu pasakyti, jog ir Telšių rajono savivaldybės atstovė — Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Vida Urnikienė už aktyvų Lietuvių kalbos dienų organizavimą yra kviečiama atvykti į Vilnių, kur laukia šventinis renginys ir apdovanojimas“,— sakė viešnia.
Kalbos ir tarmės santykis
Diskusijoje, kaip ir buvo galima tikėtis, bene pirmasis akcentas, koks turėtų būti bendrinės lietuvių kalbos ir tarmių, konkrečiai — žemaičių — santykis.
„Manau, kad turime sutarti dėl aiškių ribų. Vienur ir gražu, ir dera tarmiška šnekta, kitur — sutikite — neišsiversime be sklandžios valstybinės lietuvių kalbos vartojimo. Valstybės pareiga, kad mokykla jauną žmogų parengtų, išmokytų bendrinės kalbos. Dabar įvairių minčių pasigirsta, lyg ir bijomasi lietuvių kalbos. Ar tikrai galime kalbėti kaip kas nori: kas tarmiškai, kas žargonu, kas apskritai kita kalba?“— probleminiu klausimu diskusiją pradėjo D.Vaišnienė.
Anot viešnios, daug ką šioje srityje gali nuveikti mokykla — ypač sukurti aplinką, kur būtų aišku, kur, kaip ir ką vartoti.
Architekto Algirdo Žebrausko nuomone, tarmė, etninė savastis yra žmogaus vertybė, pagrindas. Jis kritikavo ugdymo politiką, kur visai neskiriama ar per menkai skiriama tam dėmesio. Jam prieštaravo diskusijoje dalyvavusios lietuvių kalbos mokytojos, švietimo ir kultūros specialistai. Anot jų, yra rengiama nemažai įvairių renginių ar veiklos tarmės vartojimui skatinti. Kita vertus, jei šeimoje nebėra tarmės, ar gali ją išugdyti darželis, mokykla? „Jei tėvų kalba, tarmė yra vertybė, tuomet lengviausia įrodyti, kad ir bendrinė kalba yra vertybė, ir bet kokia kita išmokta kalba yra vertybė“,— diskusiją šia tema apibendrino D.Vaišnienė.
Mokyklos pareigos
Apie Lietuvos mokyklą ir lietuvių kalbos ugdymą kalbėta daug. „Kodėl reikia mokytis lietuvių kalbos? Iš tavo raštingumo, gebėjimo rašyti ar sklandžiai dėstyti mintis darbdavys gali spręsti apie tavo išsilavinimą“,— motyvacijos klausimą aptarė VLKK pirmininkė. Jos nuomone, nuo šio klausimo negali nusišalinti aukštosios mokyklos. Jos turi reikalauti, kad žmogus, pasirinkęs studijas, būtų raštingas.
D.Vaišnienė akcentavo, kad taisyklingos bendrinės kalbos mokymas — ne tik lituanistų reikalas, tai visų pedagogų pareiga. „Labai svarbu, kad ir kitų dalykų mokytojų kalba būtų sklandi, aiški ir taisyklinga. Mes itin remiame specialybės kalbos dėstymą. Jis apima ne tik retoriką, bet ir akademinį rašymą, specialybės terminologiją. Tačiau kai kurie universitetai atsisako specialybės kalbos kurso dėstymo. Tai labai blogai. Pagrindinis rūpestis dėl būsimų pedagogų rengimo — neturėdami gebėjimo kalbėti mokykloje, jie negebės vertinti ir mokinių kalbos“,— platų problemų ratą apibrėžė D.Vaišnienė.
VLKK pirmininkės nuomone, labai svarbu, kad mokslas su visuomene kalbėtųsi pastarajai suprantama ir aiškia kalba. Tam būtina kurti terminiją. Kone kasdien randasi naujų daiktų ar reiškinių — jiems pavadinti, įvardinti būtini ir nauji žodžiai. „Būtina skatinti jaunus žmones kurti kalbą, ieškoti žodžių naujiems dalykams pavadinti. Tai sudėtingas procesas. Vieni naujadarai prigyja, kiti ne. Pavyzdžiui, kaip nutiko su žodžiais spausdintuvu ir skaitytuvu. Pirmasis sėkmingai pakeitė „printerį“, o štai skaitytuvas — „skenerio“ ne“,— apie sudėtingus kalbos vidinius procesus kalbėjo D.Vaišnienė.
Grėsmės lietuvių kalbai
Kitą posūkį diskusijai pasiūlė Telšių rajono Švietimo ir sporto reikalų skyriaus vedėja Danutė Mažeikienė, paklaususi viešnios nuomonės apie šių dienų viešąją kalbą, ypač įvairių autoritetų vartojamą. Ar galima visiška kalbos laisvė?
Pasak D.Vaišnienės, būtent kalba parodo, ar žmogus išsilavinęs, ar ne. Vis garsiau pasigirstančios mintys, kad gimtakalbių nereikia mokyti gimtosios kalbos mokykloje, yra grėsmingos. Yra teigiančių, kad nereikia bendrinės kalbos, pakanka tarmės. Ar tikrai taip? „Tą kalbą, kuri vartojama oficialiai, ją turi išmokti vartoti akademiniu lygiu. Tai svarbu ir dėl tautos išlikimo. Štai lietuviai užsienyje. Pirmoji karta dar savo vaikus moko lietuvių kalbos, antroji ir trečioji — jau nelabai…“,— akcentavo D.Vaišnienė.
Jai antrino Telšių rajono savivaldybės meras Petras Kuizinas, priminęs tris dalykus, apibrėžiančius valstybę: teritoriją, tautą ir kalbą. „Negali būti kitos minties, ar mokytis kalbos, ar ne. Vienareikšmiai — taip“,— sakė meras.
VLKK pirmininkė kalbėjo, jog ypač daug kalbos laisvės yra mene, teatre, literatūroje. Tačiau ir čia būtinas saikas. „Vargu ar vaikų literatūroje galėtų būti motyvas vartoti kalėjimo žargonus?“,— klausė ji.
Kultūrinė programa
VLKK pirmininkės viešnagė Žemaitijos sostinėje baigėsi Žemaičių muziejuje „Alka“. Čia jos laukė trumpa ekskursija po muziejų, Žemaitės dramos teatro vaikų ir jaunimo studijos „Savi“ mini spektaklis „Veidas atsuktas į saulę“ (rež. Laimutė Pocevičienė), skirtas Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos 140-osioms gimimo metinėms, bei susitikimas su rajono lietuvių kalbos tarybos nariais, lituanistais.