Vyskupas Motiejus Valančius varniškių prisiminimuose
Kas nulėmė milžinišką vyskupo M.Valančiaus autoritetą ne tik jauniems ir vyresniems dvasininkams, inteligentijai, bet ir paprastiems žmonėms? Ar vien tai, kad jis buvo kilęs iš paprastų žemaičių šeimos? Šį kartą atsakymo paieškokime ne mokslininkų darbuose, ne paties Vyskupo veikaluose, o paprastų varniškių prisiminimuose. Kokį jie pažinojo Žemaičių Didįjį, kokius jo bruožus labiausiai vertino, ką papasakojo apie jį savo anūkams ir proanūkiams?
Vlada Vengrienė
Seniausi mus pasiekę atsiminimai užrašyti kunigo A.Juozapavičiaus — Poškiečių Antano, kunigavusio Naujųjų Varnių parapijoje nuo 1909 m. Jo „Žemaičių Medininkų — Varnių istorijos“ II priede (p. 94) rašoma: „Man apsigyvenus Varniuose 1909 m. parūpo: ieškoti vieno didžiausi Žemaičių vyskupų apaštalų relikvijų — M.Giedraičio. Taigi jų ir ieškojau… To darbo pasėkos paskelbtos „Draugijoje“ iš 1611 m. Tuoj po to paskelbiau iš sakyklos: „Kas ką atmenate apie Valančiauskį, pas mane atėję, papasakokite“. Štai žodis žodin, ką išgirdęs užrašiau“.
Kun. A.Juozapavičiaus užrašyti prisiminimai Varnių mokyklą buvo pasiekę ir anksčiau. Su jaunaisiais literatais palyginome tekstus, pataisėme neatitikimus: kai kur buvo praleisti žodžiai, net ištisi sakiniai, visai nebuvo varniškio A.Išlinsko prisiminimų. Be abejo, muziejuje saugomi faktai ir autentiškiausi, ir patikimiausi. Kita dalis mūsų turimų atsiminimų užrašyta 1965-1990 m. Juose pateikiama medžiaga perėjusi per keleto žmonių atmintį ir lūpas, dažnai primena legendą, kurioje M.Valančius įgauna idealaus mitinio herojaus bruožų (šiuo metu visi prisiminimai publikuoti „XXVII KNYGOS MĖGĖJŲ METRAŠČIO“ V tome, 2014, Kaunas Vilnius).
Beveik visi pateikėjai vyskupą prisimena iš savo vaikystės — dauguma pas jį pirmą kartą ėjo išpažinties. Vieni „spaviedojosi“ lenkiškai, kiti — žemaitiškai. Kai kurie teigia, kad vyskupas „nesakė, kaip geriau — lenkiškai ar žemaitiškai“ (J.Pikelis iš Jaušaičių). Tuo metu kiti prisimena vyskupo raginimą skaityti žemaitiškai: „Ar moki skaityti?“ „Mokaus, šviesusis vyskupe,“— atsakiau. „O kaip tu skaitai?“ „Lenkiškai.“ „O kodėl ne žemaitiškai? Kaip tave motina mokė poterių?“ „Žemaitiškai. Bet mano tėvas poliakas iš Lietuvos, jis ir nori, kad mokyčiaus lenkiškai“. „Mokykis taip, kaip mokė motina. Žemaičių kalba, vaikeliai, vožnesnė už lenkų“,— visiems vaikams taip sakė“ (Teklė Lukenskaitė iš Varnių). Anot tos pačios pateikėjos, ir su seseria Petronėle Beresnevičiene, gyvenusia Palūkstyje, vyskupas kalbėdavęs žemaitiškai. „Kai įeinate į trobą, nesakykit ZDRASTUM ar DZYN DOBRY, sakykite TEGUL BUS PAGARBINTAS“ (Ona Žaludienė).
Dažnai pabrėžiama M.Valančiaus meilė vaikams. Vaikai prie jo ir išpažinties norėdavo eiti, o ne prie kunigų. „Žmonėms, labiausiai vaikams, būdavo geras. Kad kur važiuodavo, tai liub mėgo sau geldą barankų į ratus įdėti arba vobuliukų prisidėdavo ir važiuodavo davinėdamas. Tuščiom niekada nesirodė“ (J.Pikelis). „Po spaviednės liub dūs po kapeikėlę ir po dvi. Mes nuskurę buvome. Klausinės, ar turi mamą ar tėvą“ (O.Žaludienė iš Bartlaukio). „Buvo juokinga, kaip jis su tais vaikais mėgdavo kalbėtis“ (F.Pocevičė iš Klaišiškės). „Nieks negali apsakyti ano gerybės. Sykį jis atvažiavo pas poną Goštautą, prie ežero atsistojęs ilgai žiūrėjo, kaip žuvis gaudo. Aš buvau dar mažas, stovėjau ant kranto, veiziu: pas mane ateina vyskupas. Priėjau, pabučiavau ranką, o jis sako: „O ką tu čia, Juozeli, dirbi? Ar sveikas?“ (Juozeliais ir Joneliais jis vadino by kokį vaiką). Aš sirgau drugiu, man bobos liepė varlakamšius su pienu gerti. O vyskupas sako: „Tu negerk tokis bjaurybis, geriau ateik pas muni, aš tau duosiu vaistų.“ Ant rytojaus nuėjau, jis per liokajų atsiuntė man vaistų, gėriau, mačiji. Pats, mat, vabalėlis, ir liekarstų turėjo“ (V.Vozgirdas iš Gelžyčių). Tie paprasti mažybiniai žodžiai, kuriais vadinamas vyskupas, liudija apie šiltus ir paprastus jo santykius su savo „avelėmis“. Apie vyskupo širdies gerumą pasakoja beveik kiekvienas iš pateikėjų. „Buvo tikras dūšios brolis“ (P.Mikuckaitė), „Patiks žmogelį, kalbės su kožnu“ (O.Žaludienė), „Atvažiavo spacierin, klausinėjo sesės, ar turite tėvus, davė visiems vaikams po peiliuką. Antrą sykį važiuodamas, davė po tris rublius vaikams, kad atiduotų tėvams ir neliktų nešienautos pievos“ (V.Petkevičia). „Buvo didelis biednų prietelius. Net žydams liepdavo pasiūti burnosus ir dalydavo biedniems“ (V.Skirmantaitė). „Mano tėvas kai sirgo tveriškiuose trobikėj, mama ėjo prie vyskupo susižinojusi, kad ten atvažiuoja daktaras Juozapavičius. Vyskupas liepė tėvą atvesti ir paguldyti oficinėje, kur jis išgulėjo šešias nedėlias. Vyskupas ir maitino jį, ir mamai duodavo duonos, miltų, kad vaikams parneštų“ (J.Bartkevičius iš Varnių). „Mano sesuo sudegė, dar viena mergilytė sudegė, o vaikiukas apdegė ranką ir spranduką. Mama užpirko mišias, kad mirusiems Dievas duotų dangų, o gyviems sveikatą <…>. Po mišių atvažiavo pats vyskupas, pasiėmė apdegusį vaiką 3 metų, apie du mėnesius išlaikė, kol išgijo. Sykį sutiko mano mamą nešant puspūrį bulvių ir klausia: „O ką daro tavo vyrai, jei tu taip sunkiai kamuojies? Duok, nors bulves pavešiu“. Ir parvežė iki Kulšiškės“ (A.Radavičienė). „Valančius gyvas galėjo būti danguje. <…> Metiežo metu, kai sudegiau, vyskupas apsiūdino, aptaisė — nebebus tokio vyskupo“ (A.Lukša iš Vaštakių). „Žiemos keliu per Debesnas su rogelėmis vaikas vežė prisipjovęs karklų. Vyskupas pasivijo jį, rogeles pririšo prie šlajų, vaiką pasodino prie formano ir taip iki pat Varnių atvežė“ (Buivydas iš Skirmantiškės). A.Juozapavičius savo Istorijos X priede, kuriame pasakojama apie 1863-1864 m., „lenkmetį“, rašo: „Vienas senelis, jau pasakojęs apie vyskupą, po kelių savaičių klausia, ar dar neišsiunčiau į drukarnę prisiminimų, ir dar papildo: „Buvo toks atsitikimas: Varniuose stovėjo rusų dragūnai. Sykį važiuoja M.Valančius po pietų savo karietoje „ant spacieriaus“. Žiūri — kareivis kalvis plakamas kitų kareivių: marškiniai užtraukti ant galvos, jį gi rykštėmis plaka per nuogą kūną. Vyskupas sustojo, pasikvietė vieną jų ir liepė liautis. Tas parėjęs sako: „Ja takich generalov mnogo vidal…“ ir plaka toliau. Vyskupas pargrįžo, tuoj už plunksnos ir rašo pačiam imperatoriui Aleksandrui“.
Pats labai darbštus, M.Valančius vertino darbą, suprato jo svarbą valstiečio gerovei, todėl ypač vaikus stengėsi pratinti prie darbo ir tvarkingumo. „Vaikų — piemenų prašydavo krestes padirbti. <…> „Tu man krestuką padirbk, aš tau pilną kišenę obuolių pridėsiu“ (F.Pocevičė), „Aš Kūjainiuose ganiau bandą. Atvažiuodavo pats prie ąžuolų gilių rinkti. Būdavo, lieps mums rinkti — kas daugiau pririnkdavo, tam daugiau pinigų duodavo <…>. Kur ans juos dėdavo, mes nežinojome, sakėm: ans tik nori, kad mes nebūtume be darbo. Sakė: „Vaikeliai, pratinkitės dirbti iš mažens, kad užaugę badu nemirtumėt“ (J.Bartkevičius). Mergelė, M.Valančiaus pamokymų paveikta, pati imasi „auklėti“ savo „ciocią“: „Žiūrėk, ciocia, kodėl tavo vaikeliai neprausti? Juk vyskupas sakė: „Jei jūs kokią dieną priprasite kasdien praustis, tai ir užaugę būsite čysti, ir jūsų vaikai.“ Dažnas pasakoja, kaip buvo apdovanotas vyskupo „kriaučiaus“ siūtu žakietėliu, surdutėliu, burnosiuku. Tokius vienodos medžiagos drabužėlius dėvinčius žmonės net pravardžiuodavo valančiukais. Vyskupas buvo kantrus, tolerantiškas. „Vaikai pradėjo stumdytis zakristijoje, jis nebarė, tik sakydavo: „Žiūrėkite jūs į tą protingą, o nebūkite gyvulėliai“ (J.Bartkevičius). „Žydai, jį iškėlus iš Varnių, sako, klykė: „Ot, mes ir nebeturime tėvelio!“ Paprastiems žemaičiams patiko vyskupo „nefanabernumas“, teisingumas. Kitoks būdavęs su kunigais: „Kunigams buvo skaudus — net per daug, už menką nieką nukentėjo, į Rokytus kišo (buvo Varniuose kunigų daboklė buvusiose Šv. Roko vienuolių patalpose), kits ten net pasipjovė, kaip kunigas Kuneika, mėgęs išgerti“ (J.Pikelis). „Jo sesuo Beresnevičienė sakė, kad jai klebonai liub duos dovanas, kad gautų gerą vietą. Vyskupas barė ją ir sakė nuo jų kavotis“ (T.Lukenskaitė). Labai mylėjo motiną, gerbė ją. Už meilę žmonės atsimokėjo tuo pačiu. „Paskutinį kartą kaip išdavinėjo komuniją pirmą, visi buvo už krotų, su žvakėmis, paskui sakė kozonį, mes pradėjom klykti. Jis sakė: „Vaikai, neklykite, jūs už mane čia melskitės, aš už jus — ten“ (O.Žaludienė). Negali nesigraudinti, kai 80-metė senutė, prisimindama vyskupą, kuris „po spaviednės liub dūs po kapeikėlę ir po dvi“, taip nuoširdžiai sako: „Norėtumėm mes dabar tas kapeikėles sudėti jam ant mišių“. Ne šiaip sau dažno senelio atminty išlikusios tokios detalės: „Savo parašytas knygas dalijo žmonėms be pinigų, ragindamas, kad mokytųsi skaityti“, „Jam daug rūpėjo, kad žmonės išmoktų skaityti“, „Glostė ir klausė, ar moku skaityti“. Ar įsidėmėtų dabartiniai vaikai panašias detales? Vyskupas suprato jaunimą. „Seminarijos auklėtinius mylėjo kaip savo vaikus. Ir nebuvo tokio taisyklių peržengimo, kurio jis nebūtų dovanojęs vardan klieriko jaunystės“,— rašo J.Tumas ir duoda tokį pavyzdį: „Klierikas, nepatenkintas prastu maistu, prefekto akivaizdoje meta žemėn mėsos dubenį. Rektorius skundžia jaunuolį vyskupui, kad išmestų iš seminarijos. O vyskupas sako: „Ojčenku, jūs, seniai, nemokate apsieiti su jaunuomene, tai ir gaunate, ko reikia. Rūpinkis, kad vaikai (o tiems vaikams jau po 25 metus!) būtų sotūs, lai prefektas įgyja auklėjamųjų meilę, tai ir nemėtys nuo stalo bliūdų jam po kojų. Eikite namo ir susitaikykite“.
Prisiminimuose dažnai matome vyskupą važiuojantį į Palūkstį, kur gyveno sesuo ir „švogeris“ Beresnevičius, Janapolės keliu, vedančiu į Žąsūgalą, į Kūjainius. Važiuodavęs gražiais arkliais, dovanotais arba rietaviškio kunigaikščio Oginskio, arba grafo Tiškevičiaus. Vėliau, jau 1990 m., užrašytuose prisiminimuose pasakojama: „Kūjainių kaime, prie pat kelio, kur dabar stovi du daugiabučiai, seniau buvo Skirmantų ūkis. Kitoje keliuko pusėje — šulinys, prie jo — suoliukas. Gyvendamas Varniuose, M.Valančius, brevijorių skaitydamas, mėgdavo pasivaikščioti tuo keliu į Kalvaitienės miškelį. Pakeliui prisėsdavo ant suolelio prie šulinio. Kartą mato, kaip Skirmantas Andriejus ir jo nėščia žmona neša molį pečiui taisyti. Tai Valančius davė Andriejui pinigų ir pasakė: „Pasisamdyk arklį ir nemūčyk savo pačios“ (A.Skirmanto anūkas Vladislovas).
Naujuosiuose prisiminimuose daugiau dėmesio skirta vyskupo požiūriui į 1863 m. sukilimą, neabejojama, kad jis padėjo sukilėliams, netgi leido slėpti paraką seminarijos rūsiuose, vienas iš Skirmantų gabenęs sukilėliams ginklus iš Varnių kurijos. Abu broliai Skirmantai buvo ištremti į Sibirą. Prie Zdoniškės vykęs didelis mūšis su caro kariuomene, Spigino pelkės buvo puiki vieta sukilėliams pasislėpti (P.Vasiliauskis). Dažnai minima vyskupo motina, gyvenusi kampiniame jo palociaus kambaryje. „Pietų metu motiną įvesdavo ir pasodindavo šalia vyskupo“. „Jei ana tomsi, ir aš tomsus, jei ana žemaitė, ir aš žemaitis.“ <…> Buvęs tunelis iš seminarijos į Katedrą — dabar prieš upelį užgriuvęs. Yra kas bandęs juo eiti, bet per upę nebedrįso. Išmūrytas plytom, giliai po upe. <…> Valančiaus motina sklepe po bažnyčia palaidota. Atnešė tuneliu naktį, grabą užbliombavo, nes valdžia tuo metu nebeleido laidoti po bažnyčiom“ (P.Kulvietienė, girdėjusi iš savo motinos Kotrynos Paliulienės).
Tekdavo vyskupui spręsti ir šeimų nesantaikos problemas. „Kada žmonės įskundė, kad Grobliauskai nesugyveną, nuvažiavo pas juos. Jie gyvenę Sauserio dvarelyje. Įėjus į trobą pažiūrėti, Godliauskienė rinko vilnas. Pamačiusi vyskupą, čiupt čiupt, nežino, kur dėti. Valančius sako: „Nebijok, nebijok, vilnos yra švarus daiktelis, bet kai su kiaulėmis gyvena, tai jau negerai (mat kitoj troboj, pas Miečių Karkliškiuose, buvo matęs kiaulę troboj). Grobliauskienei liepė geriau apsirengti, jei nori, kad vyras mylėtų. Sako, šeimyną samdai, o taip nešvariai gyveni“ (M.Navickienė). Vienas rečiausių — P.Kulvietienės pasakojimas, atėjęs iš jos prosenelio Petro Vainavičiaus, Valančiaus laikų pašto vežėjo. „Seminarijoj buvo nekoks maistas, klierikai, jauni vaikiukai, nori valgyti. Susitaria su miestiečiais, nuleidžia pro langą krepšiuką, įdeda kas nors į jį maisto. Įsikelia, išsidalina. Vieną kartą įdėjo kažkas vaiką. Sujudimas! Klierikai išsigando. Buvo ten toks senas senas virpantis pralotas. Prosenelis patarė: „Kai jis išeis praustis, padėkit jam į lovą“. Tie taip ir padarė. Patys buvo kaip apmirę. Kai pralotas parėjo, rado vaiką — nubėgo pas vyskupą: „Ką daryti, vyskupe?“ O tas: „Ką daryti? Nieko nedarysi, kad Dievas davė, auginsim“. Augino ligi 8 metų pas auklę, kai baigė mokyklą, išvežė į kulinarijos kursus. Kai parvažiavo, atsirado kavalierius, iškėlė vestuves. Ir atsirado tikroji motina. Kai pranešė vyskupui, tas pasiuntė stražniką, išvedė ją“. Kiek čia tiesos, kiek išmonės tame pasakojime? Kaip ten bebūtų, visur vyskupas minimas pagarbiai, žavintis jo žmogiškumu, paprastumu, dvasios tvirtumu. Jo atminimą ir šiandien Varniuose gaubia ypatinga, tauri, romantiška šviesa. Juo maloniau, kad šią šviesą regi ne tik senieji varniškiai, bet ir jaunoji karta.
Mano rankose — buvusios Varnių Motiejaus Valančiaus mokinės Vaidos Vitaitės rašinys, rašytas 1991 m sausyje: „Stoviu prie Vyskupo paminklo ir klausaus, kaip Varnių katedros varpai šaukia žmones į Dievo namus. Prisimenu J.Marcinkevičiaus žodžius: „Susitikau su Tavo varpais, Tėvyne, ir mokausi jų kalbos.“ Ir suprantu — jų balsuose ta pati šiluma, kuri sklinda į mano širdį iš Vyskupo paminklo; ne veltui senoliai varpus pavadino meiliai: Jonu, Petru — kaip ir žmones. Mes tvirti, kol girdim ir suprantam savo praeities balsą — savo varpų, savo medžių, savo kryžių ir paminklų bylą. Todėl ir glaudžiuos šiandien prie didžiojo savo senolio — M.Valančiaus dvasios, ieškau atramos jo taurioj ramybėj, jo paprastume, jo meilėj, jo reikliame gerume, kurio užteko visai vyžotai, svetimųjų užguitai, degtinėj ir tamsoj skandinamai Lietuvai“.
Nuotraukoje: Dainų šventė 1935 m. prie vyskupo Motiejaus Valančiaus namo.