„Kad užgimtum prakilnesniam gyvenimui.“ J.Lindė-Dobilas ir Varniai
Jei norėtume vien tik išvardyti visus Lietuvos istorijai, raštijai, menui nusipelniusius žmones, kurių gyvenimas susijęs su Varniais, reikėtų ilgokai užtrukti. Kunigas Julijonas Lindė-Dobilas (1872-1934), rašytojas, filosofas, kultūrologas, kritikas, publicistas, Varniuose gyveno vos ketverius metus, globojamas jaunystės draugo — Naujųjų Varnių parapijos klebono, taip pat plačių interesų žmogaus A.Juozapavičiaus ir jo sesers Emilijos. Čia jis kūrė romaną „Blūdas“, laikomą pirmuoju psichologiniu šio žanro kūriniu lietuvių literatūroje. Vėliau, jau dirbant Panevėžio gimnazijos direktoriumi, išryškės nepaprasti J.Lindės pedagoginiai sugebėjimai: jo pamokos būdavo be ypatingų metodinių gudrybių, bet mokiniai jo klausydavosi kaip užkerėti ir visam gyvenimui pamildavo knygą. Tiek jo kūriniams, tiek straipsniams būdingas intelektualumas, filosofinė, kultūrologinė problematika, aukštas dvasinis polėkis, tolerancijos idėja, laisvės dvasia.
Apie kelius, atvedusius kun. J. Lindę į Varnius, čia patirtus jo išgyvenimus, paliudytus laiškuose, gyvai pasakojama Varnių gimnazistės RŪTOS VANAGAITĖS rašinyje (1996 m.). Toliau pateikiamos jo ištraukos.
Vlada Vengrienė
„Žvelgiu į baltą kaip pati svajonė Varnių katedrą, nušviestą besileidžiančios saulės spindulių ir tokią didingą. Pasisuku į kitą gatvelės pusę — čia kadaise stovėjo klebonija, iš kurios dabar likę tik nežymūs pamatai. Čia gyventa Juozapavičių, klebono Antano ir jo sesers Emilijos. Ši vieta man tapo ypač svarbi, kai perskaičiau profesorės V.Daujotytės straipsnį „Romanas, neparašytas Varniuose, arba Nesudeginti laiškai“. Tada puoliau skaityti viską apie J.Lindę-Dobilą, A.Juozapavičių ir jo seserį. Išverčiau visą mūsų mokyklos muziejėlį, beieškodama prisiminimų, susitikau su pora senelyčių, dar galinčių ką nors papasakoti apie kun. A.Juozapavičių ir jo seserį.
Puslapis po puslapio ryškėjo jų paveikslai ir nelengva dalia. Ko gero, galėčiau, kaip Vaižgantas apie savo dėdes ir dėdienes, pasakyti: liūdna tai bus istorija. Bet aš taip nepasakysiu, nes visus jų vargus, skausmus ir netektis nustelbia nepaprastos draugystės šviesa — ugnis, kuri šildo ne rankas, bet sielas. Jie visi mokėjo saugoti tą didelę šventenybę ir rasti ją vienas kito širdyje, puoselėti, ginti nuo gyvenimo vėjų. Bet paklausykime, ką jie patys kalba ir ką kiti sako apie juos. Pirmiausia girdžiu šiurkštoką kun. A.Juozapavičiaus balsą: „Ko gi trūksta Naujųjų Varnių parapijai? Daug ko, kaip ir abelnai žmonėms. Trūksta vienybės ir meilės didesnės, karštesnės tarp savęs…“
J.Lindė-Dobilas mano vaizduotėj dažniausiai iškyla vidury pavasarinio lauko, pakelta skrybėle besisveikinantis su vyturėliu. Buvusio mokinio R.Šaltenio jis vadinamas širdies pedagogu, apibūdinamas kaip labai miela, graži, tauri asmenybė, dažnai naivus kaip vaikas, bet nejuokingas, kitų nepašiepiamas, o tik gerbiamas. „Atmeni, Miliut, kaip aš gražiavausi ir gėrėjausi ta nepaprasta dvasia, kurią Tavyje pažinau? Man visados gailėjo, kad labai brangiam Lietuvos kvietkeliui nebuvo duota plėtotis,“— tai Dobilo mintys apie Emiliją Juozapavičiūtę, rodančios, kad jis ieškojo žmoguje, kas gera, kilnu, stengėsi kelti jo dvasią į dar didesnes aukštumas. Uždaro charakterio, lėtokas, tylus, kuklus, tačiau atviras, jis neįtikdavo Bažnyčios vyresnybei, nuolat buvo stumdomas iš vienos parapijos į kitą. Tik Varniai jo kelyje — išimtis: čia atvyko savo noru. Vėliau rašė: „Visa Varnių poezija ta, kad jie ramūs.“ Neilgai čia gyveno „svajonių šalies sūnus“, bet šis gyvenimo tarpsnis buvo jam reikšmingas. Svajotojo gyvenime labai svarbią vietą užėmė draugai. Tik jų padedamas jis atliko didžiąją dalį savo kūrybinių darbų. Svarbiausia buvo moralinė, dvasinė parama.
J.Lindės ir A.Juozapavičiaus draugystė prasidėjo Raseiniuose, kai pirmasis buvo tik neseniai įšventintas kunigu, o antrasis jau kurį laiką kunigavo. Dobilui jo naujasis draugas buvo didelis autoritetas: apsiskaitęs, domėjosi literatūra, o ypač istorija. Galima pamanyti, kad tokių skirtingų žmonių kaip A.Juozapavičiaus (realisto, praktiko) ir J.Lindės (romantiko, linkusio į filosofiją) draugystė neįmanoma. Tačiau jie tarytum papildydavo vienas kitą. Vėliau Juozapavičius pasakys, kad jis buvęs tikras Dobilo–Fausto Mefistofelis ir daugeliu gyvenimo atvejų pastūmėdavęs neryžtingą savo Faustą į priekį.
Iš Raseinių Julijonas buvo iškeldintas į Latviją, į Jelgavą, tačiau didelis atstumas nesutrukdė bendrauti — jiedu susirašinėjo. Dobilas dar daug kartų buvo keliamas vis į kitą vietą, neretai Mefistofeliui tekdavo guosti, raminti nuliūdusį savo draugą, padrąsinti naujiems darbams arba nukelti nuo svajonių debesio, tarus ironišką: „Iliuzija!“ Netrukus jų keliai vėl suartėjo: Dobilas klebonavo Pilberge, o Juozapavičius — Alsungoje. Čia juos ir užklupo 1905 m. revoliucijos negandos. Nors abu gyveno nedideliuose miesteliuose, neramumai neaplenkė ir jų. Ypač nukentėjo J.Lindė. Taip išėjo, kad per naivų klebono patiklumą (jis patikėjo baronų pažadu nekeršyti pasidavusiems sukilėliams) buvo sušaudyta kelios dešimtys jo parapijiečių. To skausmo ir kančios J.Lindė-Dobilas negalėjo vienas pakelti. Kaip visada, sunkią valandą jį gelbsti A.Juozapavičius — vietoj jo kelias dienas laidoja žuvusiuosius. Jau daug vėliau J.Lindė sakė manęs, kad jo nervų sistema neišlaikys, tik draugo dėka jis pajėgė tai išgyventi ir kiek apgydyti savo sielos žaizdą. 1909 m. A. Juozapavičius iš Žeimelio perkeliamas į Varnius. Dobilas tuo metu dirbo Lyvenbėrzėje. Jau po metų laiške draugui parašė, jog jo sveikata pablogėjusi, jis norėtų ramiai pagyventi ir užbaigti savo „Blūdą“. Tai buvo prašymas apsistoti Varniuose. A.Juozapavičius mielai sutiko. J. Lindės atvykimas į Varnius buvo reikšmingas ne tik jam.
Nuo šio momento šioje gražioje draugystės istorijoje atsiranda trečias asmuo — Emilija. Greitu laiku ji taps svarbiausia Dobilo gyvenime. Juo čia buvo labai rūpinamasi, duotas sausiausias kambarys drėgnoje klebonijoje, kad galėtų ramiai ilsėtis ir rašyti. Visa siela pasišventęs tik romano rašymui, jis kartais net užmiršdavo aplinkinius. „Atsibusdavo“, kai prireikdavo įvertinimo. Savo nuomonę, kuri dažniausiai būdavo labai kritiška, A.Juozapavičius visada išsakydavo labai tiesiai, be užuolankų. Bet jis matė, kad Dobilas rašo per naktis, visiškai negailėdamas savo sveikatos. Į pagalbą klebonas kviečiasi savo seserį Emiliją. Jai teko nauja pareiga: išsivesti tik darbu besirūpinantį Lindę pasivaikščioti į paežerę, paplaukioti laiveliu. Ar patiko Emilijai naujos pareigos? Atrodo, jai sekėsi vykdyti brolio užduotį. Jiedu netgi buvo nuvykę į Luokės apylinkėje studentų ir moksleivių surengtą gegužinę, kuriai nepritarė vietiniai kunigai, bet Emilijai ir Julijonui tai nesutrukdė pasilinksminti. Kokia tada, apie 1910-uosius, buvo jaunutė Emilija? Tiems varniškiams, kurie dabar ją prisimena, šiandien jau apie 80 metų. Jų prisiminimuose ji gerokai vyresnė, negu buvo tada, Dobilo viešnagės Varniuose laikais. Todėl ir jos paveikslas ne toks patrauklus kaip jo laiškuose. Emilija buvo panaši į savo brolį, kiek aukštesnė, apystorė ir švelnių veido bruožų. Už brolį tvarkė visus klebonijos ir kai kuriuos bažnyčios reikalus. Rūpinosi ne tik broliu, bet ir didžiule jo biblioteka. Buvo gana uždaro būdo, nemėgo dalyvauti įvairiuose vakaruose, turėjo tik porą artimų draugių. Maloni žmonėms, bet nemėgo tinginių ir girtuoklių. Tvarkydama bažnyčios reikalus, darbininkams buvo reikli ir griežta. Protinga, daug kuo besidominti, ji žinojo visą Varnių katedros istoriją, bažnyčioje esančių paveikslų autorius, meno kūrinių vertę. O tada, jų pasivaikščiojimų ir gegužinių laikais, turėjo būti graži, patraukli ir paslaptinga.
Neaišku, nuo kada ir kodėl J.Lindei Emilija tapo „Miliute“, o Emilijai Dobilas — daugiau nei geras brolio draugas. Dabar belieka tik spėlioti, nes apie šią platoniškos meilės istoriją niekas nežinojo, net neįtarė. Ji atsiskleidė tik po J.Lindės-Dobilo mirties. Atsiskleidė labai subtiliai, tyliai ir vėl ilgam laikui liko žinoma tik keliems žmonėms, mokėjusiems gerbti ir saugoti nekaltas gražių žmonių paslaptis. Apie tą gražų Julijono ir Emilijos dvasinį ryšį turbūt kurį laiką nežinojo nė pats A. Juozapavičius. Tai rodo vienas įvykis. Kai Dobilas buvo išvykęs iš Varnių ir kelionėje ilgai užtruko, Varnių klebonas ir jo sesuo, perskaitę laikraštyje apie tragišką avariją, ėmė nerimauti, nes tuo traukiniu turėjo važiuoti ir „jų Lindė“. Emilija, slėpdama savo ašaras, norėjo paguosti brolį sakydama: „Tai kas čia tas Lindė!“ Įsikarščiavęs brolis drėbtelėjo, jog ji „ir naginės jo neverta“. Žinoma, taip pasakyti galėjo tik žmogus, nežinantis, ką jai reiškia Dobilas. Laimė, jis grįžo gyvas ir sveikas. Netikėtai Dobilas nusprendė persikraustyti į Senųjų Varnių vikariatą, kuris buvo baigiančiame sulįsti į žemę namelyje. Tokį staigų sprendimą nulėmė A.Juozapavičiaus pasakojimas apie vieną jauną Raseinių kunigėlį, kuris, būdamas šeimos draugas, turėjo per daug artimus santykius su šeimininkų dukterimi. Jautrus J.Lindė pamanė, kad pasakojimas skiriamas jam. Tik gerokai vėliau prisipažino draugui: „Tu nežinai, kaip mane tada įžeidei!..“ Bet tarp Senųjų ir Naujųjų Varnių klebonijų atsirado slaptas pašto ryšys. Ką savo laiškuose kalbėjo Emilija, lieka paslaptis, bet jai rašyti J.Lindės laiškai yra išlikę. Juose jis vadina ją Miliute, Miliutyte, Lelijyte, Artimėliu ir dar daugeliu gražių vardų. Laiškeliai pilni begalinio mylimosios ilgesio. Jį sukelia ir saulėlydis, ir nakties tyla, ir muzika. Tose į popieriaus lapelius sudėtose širdies dalelėse — gražiausi žodžiai ir jausmai. Emilija šiuos laiškelius kuo pagarbiausiai saugojo gintarais padabintoje lakuotoje dėžutėje, kuri taip pat buvo Jo dovana. Šis slaptas paštas kaip niekas kitas įkvėpdavo J.Lindę kūrybai ir apskritai suteikdavo jėgų gyventi. Apie tai ne kartą užsimenama laiškuose. Gražiausia juose — pagarba mylimam žmogui, noras, kad jis skleistųsi, tobulėtų dvasiškai: „ Miliut, Tavo dvasia tokia, kad turi lavintis. Kitoniškai ji tikros laimės nesuras.“ Jau pirmame laiške, kurio viršuje buvo priklijuota rūtos šakelė, linkima: „Kad užgimtum šiandieną į kultūringesnį, prakilnesnį gyvenimą ir kad tame naujame gyvenime visgi paliktum Lietuvos rūtele — prasta, be pretenzijų, o sykiu rimta, pilna švelniausios, maloningiausios poezijos ir paslėptų tiesų.“ Ar galima gražiau, nuoširdžiau, kilniau palinkėti mylimai mergaitei? Pasak R.Šaltenio, ji buvo Dobilo Beatričė. Tai įsidėmėtina! Ne Margarita, nors Fausto ir Mefistofelio istorijoje buvo būtent Margarita — nelaiminga meilės auka, žaislas likimo rankose. Emilijai netiktų šis vardas. Kas kita — Beatričė, dieviškasis Dantės meilės idealas, vedančioji į tai, kas nežemiškai kilnu, tyra, skaistu, išmintinga. Tokią mylimąją regėjo Dobilas savo dvasios akimis.
Išėjus romanui „Blūdas“, Dobilas vėl buvo iškeltas į Latviją, Ylūkštą. Išvykdamas iš Varnių, atrodo, buvo šiek tiek patenkintas. Jis norėjo permainų, jam reikėjo kam nors ryžtis. O gal net bėgo nuo savęs? Ir toliau skrido laiškai į Varnius: ,,<…>mano dvasia — kalinys. Visas jos nusiraminimas — tai mano darbelis, visas jos džiaugsmas — tai pažvelgimas į tą puselę, kur plaka man taip atsidavusi širdis.“ Laikas bėgo. Užgriuvo karas, kitos bėdos. Po truputį ir meilės laiškų „era“ baigėsi. Dabar Dobilo laiškai būdavo ilgi, bet juose neberastume tokio mielo Emilijos širdžiai jausmų plevenimo, apie juos apskritai neužsimenama, tik kasdienybės aprašymai, su ja susiję išgyvenimai. Ką jautė juos skaitydama Emilija? Ji tikriausiai susitaikė su likimu. O gal, ilgai klebonijoje gyvenusi, niekada ir nepuoselėjo kitokių vilčių? Dobilas daugiau niekada nebeatvažiavo į Varnius, nors laiškus ir rašė. Gal bijojo nusivilti, pamatęs pasenusią, gyvenimo rutinai pasidavusią Emiliją? Deja, ne visus išneša per gyvenimo liūnus jaunystės sparnai!.. Viename laiške jis gana abejingai ir ironiškai rašo: „Matyt, nėra jau taip blogai šiame pasauly gyventi, jei taip nutukai, kaip klebonas rašė.“ Taip keista tai skaityti, kai prisimeni, kokius romantiškus laiškus jis rašė anksčiau. Taip… Viskas keičiasi!
Kad ir kaip nesinorėtų, bet varniškių prisiminimuose apie E. Juozapavičiūtę yra ir tokių minčių: „Klebono sesuo sėdėdavo per mišias presbiterijoje, ir man, tuomet dar pusmergei, labai norėdavosi į ją paveizėti. Gražiai apsidariusi, su lapės uodega aplink kaklą, bet tokia negraži! Galvodavau: „Kad tu ir bagota, ir brangiais aprėdais, bet kokia tu vargšė!“
Kad ir koks ramus, ironiškas atrodydavo kun. A. Juozapavičius, sesers likimas, jos ateitis jam, be abejo, rūpėjo. Viena varniškė pasakoja: „Mano vyro brolis, dirbęs Varniuose, neblogai sutarė su klebonu, svečiuodavosi pas jį. Kai ruošėsi ženytis su Valantinavičiūte ir nuėjo pas Juozapavičių užsakų, klebonas prasitarė: „O aš maniau, kad mano gimine tapsi…“
Kai 1940 m. kun. A.Juozapavičius mirė, sukrėstas baisių raudonosios okupacijos įvykių, Emilija išsikėlė į Šiaulius. Buvo kažkas iš jos draugių varniškių nuvažiavusios aplankyti, radusios ją dideliam skurde. Kokios buvo paskutinės jos gyvenimo dienos, niekas čia nežino…
Galbūt neturėdamas galimybės atsidėkoti savo bičiuliams, o gal tiesiog sužavėtas jų nuoširdumo, išvykdamas iš Varnių Dobilas pažadėjo parašyti romaną apie Juozapavičių šeimą. Pažadas nebuvo ištesėtas. Kodėl — galime tik spėlioti, kaip ir apie tai, kaip būtų susiklostę jų likimai, jei nebūtų susitikę. Tarkim, Emilija, gabi, protinga, tikriausiai galėjo siekti daugiau, negu visą gyvenimą likti brolio šeimininke, gyventi jo užuovėjoj. Pažintis su Dobilu jai, ko gero, buvo vienintelė jaunystės prošvaistė. Nelabai galiu įsivaizduoti, kaip pasaulį būtų išvydęs Dobilo romanas, jei ne jo draugo parama. Meilė jį įkvėpdavo kurti. Sunku net įsivaizduoti, koks tamsus jam būtų buvęs gyvenimas Varniuose, jei ne šis jausmas, nušvietęs geriausius jų gyvenimo metus.
Besidomėdama šių trijų žmonių gyvenimais, supratau: reikia daryti gera kitiems; gal ir nedideli bus tavo darbai, bet jei atsiras žmonių, kurių širdyse tu išliksi kaip pats geriausias, nesavanaudiškiausias draugas, tavo gyvenimas nebus beprasmis.“
Nuotraukoje: Julijonas Lindė-Dobilas.