Bajoras iš Drobūkščių — Lietuvos filosofijos pirmeivis
Šiais metais rugpjūčio 6 dieną Medvėgalio papėdėje — Karūžiškės dvare — istorinėje Vytauto laikų Bytautų genties tėvonijoje paminėtas ROMANAS (RAMŪNAS) BYTAUTAS (1886-08-22 – 1915-06-22) — vienas iš pirmųjų Lietuvos profesionalių filosofų, lietuvių tautinės savimonės budintojas ir puoselėtojas. Trumpame savo gyvenime, kaip filosofas, R.Bytautas gilinosi į tautos esmės, savimonės klausimus bei nacijos formavimosi principus, gimtąją kalbą laikė svarbiausiu tautos požymiu. Tikėjosi ir dirbo būsimo Lietuvos valstybingumo labui, paskaitomis ir straipsniais formavo lietuvių studentų pasaulėžiūrą, teigė, kad tauta gali būti gyvybinga tik savo kalbos dėka ir puoselėdama savo kultūrą. Pateikiame tekstą, parengtą pagal Karūžiškėje skaitytą paskaitą.
Antanas Ivinskis
R.Bytautas gimė prieš 130 metų — 1886 m. rugpjūčio 22 d. Varnių valsčiuje, Drobūkščiuose, kur jo tėvai nuomojosi dvarą. Kaip teigiama, pakrikštytas vaikas buvo Romanu, bet nežinia nuo kada pats ėmė save vadinti Ramūnu. Tai, kad netrukus šeima persikėlė Kražių žemėn (įdomu, kad šalia Kražių yra vietovė, vadinama Bytautiške), o vėliau dar į Verpeną ties Kelme, ankstesniems autoriams kėlė mintį, kad nuomodami „nusigyvenusių dvarininkų žemes“ ir patys greičiausiai buvę neturtingi arba nusigyvenę bajorai. Tačiau — tai klaidinga mąstymo prielaida. Be to, daugelis autorių buvo linkę kartoti, kad R.Bytautas „dėl ano meto aplinkybių“ menkai temokėjo žemaitiškai ir lietuviškai. Esą, tik bendraujant su Vilniaus I berniukų gimnazijos bendramoksliu Stasiu Šilingu ir įstojus į Maskvos universitetą, išaugo dėmesys ir meilė lietuvių kalbai.
Pradžios mokyklą R.Bytautas lankė Kražiuose, po to įstojo į Permės parengiamąją gimnazijos klasę, po kurios tęsti gimnazijos mokslus grįžo į Vilniaus I berniukų gimnaziją. Įvairių autorių nuomone, tuo metu tvirtėjo ir kerojo lietuviškos R.Bytauto pažiūros. „4-oj klasėj,— rašo S.Šilingas, — tamprios Neries glėbyje sėdėjova Rumų kalno papėdėj ir klausėvos, bene išgirsiva Lietuvos senovę prabilstant. Ir prie žemlapio valandomis stovėjova, trokšdami Lietuvos“. Gimnaziją baigęs, nuo 1905 m. studijavo įvairiuose Maskvos universiteto fakultetuose: gamtos, po metų — teisės, dar po metų — Istorijos ir filosofijos fakultete, kurį baigė 1912 m., už konkursinį bei diplominį darbą gavo I laipsnio diplomą ir aukso medalį. Studijų metais atskirai daug laiko skyrė psichologijos mokslui.
1907 m. bičiuliai R.Bytautas ir S.Šilingas buvo nuvykę į Berlyną, kur ne tik klausėsi socialistų Augusto Beblio ir Eduardo Bernsteino paskaitų, bet lankė ir lietuvių kalbos užsiėmimus. Vis dėlto sunkiai įtikėtina, kad tuo metu Berlynas lietuvių kalbos įprastiniam mokymuisi galėjo būti kuo nors ypatinga vieta. Tuo metu Berlyne vykdavo Prūsijos hercogo remiami lyginamosios indoeuropistikos seminarai, kuriuose baltistika ir lietuvių kalba buvo svarbios moksliniam lyginamajam diskursui. Galbūt idėjos, kilusios panašioje mokslinių diskusijų terpėje, vėliau ir pakurstė R.Bytautą imtis novatoriško darbo: lietuviškos filosofijos terminologijos ir lietuvių kalbos filosofijos. Baigęs studijas, R.Bytautas parašė rimtą straipsnį lietuvių kalbos reikalu „Šis tas iš lietuvių kalbos filosofijos“ (kuris spausdintas „Draugijos“ žurnale 1908 m.).
Dauguma 19–20 a. pr. Žemaitijos bajorų, kaip antai Pliateriai, Gorskiai, Pečkauskai ir kiti giliai mokėjo vietinę kalbą. Tad neišskirtini ir Vytauto laikų bajorai Bytautai. Kalbos mokėjimą iki jos pašaknų gali paliudyti ir ši istoriografijon patekusi R.Bytauto babytės frazė, aplinkui besisukiojantiems anūkams ištarta sekmadienio Sumos laike: „Eikit į sodną, kur bitutės zyzia, pamąstykit apie Dievą“ (transkribuota iš šaltinio „Pirmasai baras, 1915 m.“). Tad nereikėtų abejoti, kad Žemaitijoje — Drobūkščiuose, Kražiuose, Verpenoje — augęs jaunuolis nebūtų įsisavinęs jį supusios vietinės kalbos, kurios pulsas dargi glūdėjo pačiuose jo genuose. 1915 m. R.Bytauto nekrologe bičiulis S.Šilingas parašys: „Varnių ežeras, Kražių kalnai, tylus Lendrių kampelis lyg būtų pasaulio ašis, srauni Kražantė ir keistas kalvotas Kelmės–Šiaulių plentas tartum juosta, išjuosęs į naujų pasaulių angą“. Tuo metu, o ir visam nepriklausomos Lietuvos laikotarpy, inteligentai, mokslus baigę rusiškose ar lenkiškose gimnazijose bei universitetuose, neišskiriant nė kalbininko Jono Jablonskio (!), sielojosi, kad nemoka lietuviškai taip gerai, kaip kaimo žmonės. Ši savikritika kilo iš patriotinio pareigos jausmo švarinti, tobulinti lietuvių kalbą.
Kitas dalykas — R.Bytauto tėvų turtinė padėtis. Kaip matome, ji sūnui leido mokytis gimnazijoje ir studijuoti universitete toli nuo namų. Leido atostogoms vykti į Berlyną arba parvykti į tėvų namus Kelmės dvare. Taigi ir ši tema istoriografijoje buvo klaidingai atspindėta bei vertinama.
Baigęs universitetą, R.Bytautas buvo paliktas prie universiteto filosofijos katedros ruoštis dėstytojo darbui. Vienoje iš Maskvos gimnazijų dėstė logiką, lotynų ir rusų kalbas. Deja, tik vienerius mokslo metus sveikata R.Bytautui leido būti darbingam. Kitų mokslo metų pradžioje teko pasitraukti. 1914 m. pradžioje išvažiavo gydytis į Nervį Italijoje, o vėliau — į Leysin‘ą pietvakarių Šveicarijoje. Čia, Leysin‘o sanatorijoje, 1915 m. birželio 22 d. ir mirė.
Jau buvo įpusėjęs Pirmasis Pasaulinis karas. Nebuvo kam pasirūpinti R.Bytauto kapu, tad jis, pagal to krašto tvarką, praėjus laikui, buvo panaikintas. Tik 2015 m. Šveicarijos lietuvių bendruomenė, surengdama R.Bytauto 100-ųjų mirties metinių paminėjimą, prie kapinių tvoros pritvirtino lentelę su Vytimi (kartu ir lentelę dail. Antanui Samuoliui), nurodančią, kad „Šiose kapinėse ilsisi pirmasis Lietuvos filosofas, tautinio atgimimo skelbėjas Ramūnas Bytautas“.
Iš atsiminimų apie R.Bytautą
Lietuvos teisininkas ir visuomenės veikėjas Rapolas Skipitis prisiminimuose papasakojo, kaip rašytojas Kazys Puida, Vilniuje susitikęs su studentais S.Šilingu ir R.Bytautu, juos apibūdino kaip socialistus ir karštus nacionalistus. Labai keistos jam pasirodę tokios jų pažiūros, kurios balansavo tarp lietuvybės ir dar neišblėsusio rusiško socializmo. Tai buvo apie 1910 metus. Kas čia pavadinta „rusiškuoju socializmu“, mažai dar turėjo ką bendro su tuo, kokį nežmonišką „socializmą“ ta šalis įdiegė ir kokią patirtį turėjo vėlesnių laikų žmonės. Tiesa, R.Bytautas mirė nesulaukęs nei 1918 m. Lietuvos atgimimo, nei baisiausių XX a. kataklizmų, nei regėjo savo artimųjų kančias Sibiro lageriuose (artimiausias draugas S.Šilingas kalėjo net 20 metų, R.Bytauto sesuo ir S.Šilingo žmona Emilija bei jų dukra Raminta lageriuose mirė dar Antrajam Pasauliniam karui nesibaigus).
Lietuvos Nepriklausomybės 1918 m. Akto signataras Petras Klimas prisiminimuose rašė: „Atmenu, kaip kartą svajingoje glaudaus būrelio nuotaikoje mes klostėme nepriklausomos Lietuvos vaizdą ir skirstėme pusiau rimtai, pusiau juokais savo asmeninį vaidmenį toje perspektyvoje. (…) Neužmirštamas man tuomet buvo pasikalbėjimas su R.Bytautu, neapsakomai švelnios ir subtilios sielos eruditu ir filosofu, kurį žiaurus likimas pačioje amžiaus gražumoje taip negailestingai nukankino. Nugarkaulio tuberkuliozės parblokštas, bet vis dar šviesiu žvilgsniu ir kaip įkvėptas aiškiaregis, jis man skausmo kupinu balsu dėstė, kad žmonija jau perdaug paskendusi neteisybės ir savitarpio nuoskaudose. Tik didelis siaubingas kraujo praliejimas galėtų išpirkti jos nuodėmes ir atskleisti tikruosius kelius; tada ir lietuvių tautai sužibuliuotų prošvaistė, kurios ji per tiek amžių negalėjusi susilaukti… Ir po pusės metų prasidėjo karas, kurio metu aukos atnašą padarė ir nekaltasis“.
„Stingant šviesuomenės“
Pagal Vaižgantą, bičiuliai R.Bytautas ir S.Šilingas, „lietuvių tautybės idėjos pagauti atvirtėliai, pranašinga širdžia skelbė naują gadynę virsiant“. Pasak Mykolo Biržiškos, su lietuvių judėjimu sutapo palaipsniui, nes su tokiu pat užsidegimu iš pradžių dėjosi socialistai. Tapę Maskvos lietuvių studentų draugijos nariais, ėmė kalbėti apie svarbią lietuvių inteligentijos ir studentijos pareigą šviesti tautiečius, žadinti jų tautinę savimonę ir susipratimą (…) Atrodė, kad visuomeniniu, kultūriniu darbu galima daugiau pasiekti nei politiniais veiksmais.
Tokio apibūdinimo vertas ne tik R.Bytautas, kuris buvo spėjęs įstoti į Rusijos socialdemokratų partiją ir pamatęs, kaip teorinė ideologija ir ypač rusiškoje aplinkoje išsigimsta realybėje, iš jos pasišalinti. Panašiai apibūdintini ir geriausieji R.Bytauto draugai bei žurnalo „Aušrinė“ bendradarbiai: būsimasis Lietuvos valstybės tarybos pirmininkas ir Teisingumo ministeris S.Šilingas, būsimasis signataras ir diplomatas P.Klimas, dailininkas Adomas Varnas, rašytojai Antanas Žukauskas–Vienuolis, Zigmas Gaidamavičius–Gėlė…
Pasak P.Klimo, „Aušrinė“ pažadino ir subūrė to meto pakrikusį ir išsibarsčiusį jaunimą į didelį būrį, užmezgė jo bendravimą tarpusavyje ir su liaudimi, sutvirtino jos lietuviškumą ir pasiryžimą išsiryškinti savo uždavinius ir kelius. Tuo pat metu veiklai organizavosi ir labiau katalikiška jaunimo dalis ateitininkai. „Kai pirmuose „Aušrinės“ numeriuose pasipylė korespondencijos iš Maskvos, Senapilės, iš Mintaujos, Liepojos, Šiaulių, Panevėžio, Suvalkų, Petrapilio, Kijevo, Tomsko, Dorpato ir net Belgijos, Šveicarijos, Paryžiaus ir iš visur, kur tik buvo Lietuvos moksleivių,— susikūrė jaudinantis savo didingumu visuotinės jaunimo mobilizacijos vaizdas. Dar lyg neaišku buvo, kur ir kaip nori eiti ta išbarstyta būsimosios inteligentijos masė, bet ji jau būrėsi savo būsimų kovų keliui ieškoti. (…) Reikėjo dėlto ir visų pirma lavintis, bet ne tik lavintis, bet ir įsijungti į visuomenę“,— rašė P.Klimas. Todėl 1912 m. „Aušrinėje“ pradėta rubrika „Lavinimos reikalui“. Jos preambulėje redakcijos vardu rašyta: „Tatai bus atskirų asmenų pagaminti įvairių žmonijos minties sričių, mokslų apibūdinimai su svarbiausiais pradžiai bibliografijos, literatūros nurodymais. Tuo būdu norime palengvinti mūsų skaitytojams pamatingą šiuo tarpu filosofijos, ilgainiui sociologijos, politekonomijos, teisės, istorijos, dailės meno ir t.t. pažinimo supratimą, norime padėti rimtai sąmoningai, nuosekliai susitverti pasaulėžiūrą, tiksliai nusitiesti veiklaus gyvenimo taką“. Po šia rubrika pirmiausiai buvo paskelbtas R.Bytauto rašinys „Filosofija“. Visuomenės švietimo tikslų buvo siekiama sąmoningai, kadangi, S.Šilingo žodžiais tariant, „Stingam šviesuomenės“.
Filosofinės pažiūros
1908 m. „Draugijoje“ R.Bytautas išspausdino straipsnį „Šis – tas iš Lietuvių kalbos filosofijos“. Filosofines pažiūras išdėstė poleminiame straipsnyje „Ar – gi?“. Tai buvo atsakas Pranui Dovydaičiui, „Aušrinėje“ paskelbusiam straipsnį „Tikėjimo elementas žmogaus gyvenime“, kuris redakcijos kolektyvui atrodė nepriimtinas. R.Bytautas savo atsake P.Dovydaičiui iškėlė jo definicijų netikslumus ir moralinių principų nepriklausomybę nuo metafizikos (labiau religijos aspektu). Tame kontra R.Bytautas rašė: „Draugas Dovydaitis pajudino daug įdomių filosofijos klausimų (…): tikėjimas yra būtinas elementas žmogaus gyvenime; etika tegalima pamatuoti su pagalba metafizikos; idealizmas yra pasaulėžvalga dorų žmonių, o materializmas — nedorėlių“. Pasak R.Bytauto komentaro, materija yra fizinė mechaninė pasaulio sąranga, o dvasia ir iš jos kylanti pasaulėžiūra („pasauliožvalga“ — R.B.) „duoda pasaulei tikslus ir grąžina laisvę…“.
Kaip filosofija apibrėžia žmogaus esmę? Žmogaus, kaip kalbančio gyvulio rakursą pasiūlė dar Aristotelis, ką priminęs XX a. filosofas Martinas Heideggeris, patikslino, kad žmogus yra kalbanti būtybė ir ta kalba pirmiausiai susijusi su esmine žmogiškąja veikla — mąstymu ir kūryba. Būtent, mąstymas ir kūryba žmogų pakelia virš primityvaus gyvuliško būvio. Kalba esanti pati pirminė žmogaus kūryba. O filosofui ji — ir įrankis, ir esminė filosofavimo kaip kūrybos dalis.
Vienas žymiausių tarp ateitininkų — filosofas ir pedagogas Stasys Šalkauskis. Jis jaunystėje taipogi buvo tarp R.Bytauto bičiulių. Įkvėptas draugo, po dviejų dešimtmečių pratęsė R.Bytauto pradėtą terminologijos teorijos ir kalbos filosofijos klausimų nagrinėjimą. Citavo R.Bytautą, teigdamas, kad „Visų reikalingiausia dabar mums kninga — tai lietuvių kalbos filosofija“. S.Šalkauskis pastebėjo, kad: „Romas Bytautas nebuvo gilus mūsų gyvos kalbos žinovas, bet užtat jis turėjo kalbos dalykuose tą jautrią spekuliatyvinę gyslelę, kuri yra taip reikalinga mokslo terminams sudaryti. (…) Jo pirmas bandymas vadinamosios kalbos filosofijos srityje turėjo aiškios įtakos lietuvių kalbos plėtimui“. Tokiam užmojui reikalingas ne tik filosofinis pasiruošimas, bet ir kalbinis pasitikėjimas, kalbininko kompetencija, tad sisteminės kalbos terminijos srityje R.Bytautas tebuvo padaręs vientik pirmuosius žingsnius. Visu laiptu daugiau galėjo pasiekti S.Šalkauskis, kuris šio darbo ėmėsi 1935 m., parašydamas kultūros filosofijos ir lietuviškos filosofijos terminijos studijas.
Viena tad, ką tikrai suspėjo R.Bytautas — tai uždegti ir užangažuoti jaunąją kartą šviestis ir įvairius dvasios moklus studijuoti. Po R.Bytauto mirties literatūros almanache „Pirmasai baras“ S.Šilingas paskelbė bičiulio nekrologą, kuriame, apžvelgdamas trumpą gyvenimą, pateikė ir jo pažiūrų kaitą. Iš pradžių „Socializmas su Marksu, Bebeliu, Žoresu ir didi banga visuomenės obalsių, ir smarkus ūžmas kovos“, o paskui — „Tyrasai menas, Graikijos gadynė ir filosofijos gelmės, ir meilė žmogaus, moteriškės, ir lietuvystės sąmonė“. Naujoji R.Bytauto estetinių pažiūrų linkmė apibūdinta tokiais orientyrais, Gabija, Vydūnas, Jaunutis Vienuolis, Čiurlionis, Lietuvos dailė, Siela… Čia suminėtos neoromantinės lietuvių literatūros ir meno gairės, susijusios su „tautos dvasios“ ieškojimais“. Taip ne mokslinės kategorijomis, emocingi tautiniai vaizdiniai, kurie buvo būdingi ir visam vėlesniam nepriklausomos Lietuvos laikotarpiui. Tokia linkme nužymėta asmenybės raida tinka ne vien R.Bytautui, bet ir nemažam būriui jo amžininkų. O jų veiklos barai ir tikslai išlieka prasmingi, galgi kaip niekad reikalingi ir šiandien.
Nuotraukoje: Maskvos universiteto lietuvių studentų būrelis, rengęs žurnalą „Aušrinė“. Iš kairės: sėdi Kazys Pietaris, Ramūnas Bytautas, Petras Klimas, Stasys Šilingas, Agnietė Ambraziejūtė-Steponaitienė (aukštųjų moterų kursų medicinos fakulteto studentė); stovi Rapolas Skipitis, Stasys Naginskas, Vladas Bukaveckas, Antanas Žukauskas-Vienuolis, Juozas Papečkys, Juozas Marcinkus, Juozas Nemeikša, Stasys Bytautas. 1910-1912 m.