„Kas buvo mokytojas, to širdy jaunystė ir paskutinę valandą plazdės…“ Prasidėjus rugsėjui, vis dažniau atminty sumirga mokyklinės dienos: nepamirštamos pirmosios pamokos, triukšmingos, linksmos pertraukos vaikystės draugų būry ir, žinoma, pirmieji mokytojai. Mokytojai… Daug jų teko sutikti — ir savų, ir kolegų. Visi jie po kruopelę kūrė tave, palikdami atmintyje vienokį ar kitokį pėdsaką. Vienas iš šviesiausių žmonių, sutiktų mano gyvenimo kelyje, — mokytoja Dora. „Pas Tave ateičiau pirmiausia,“ — tokius žodžius savo eilėraštyje įrašė kadaise jos auklėtinė Irutė. Iš tikrųjų pas ją, savo gyvenime patyrusią daug netekčių ir skausmo, tvirtos dvasios optimistę, visada pasiruošusią paguosti, padėti rasti išeitį, ryžtingai imtis veiksmo daug kas ateidavo pagalbos, patarimo, ir ne tik buvę mokiniai ar kolegos. Apie mokytoją Dorą Tallat-Kelpšienę savo rašinyje 2002 metais pasakojo Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazijos mokinė Ugnė Valickaitė, paklausykime jos.
Vlada Vengrienė
„Vaikai, lipkit iš vandens, nes tuoj paplūs upelis!“— pagalvojusi apie mokytoją Dorą, dažniausiai prisimenu jos linksmą balsą ir šiuos žodžius. Su draugais eidavom maudytis į Varnelę, tekančią pro jos namus. Tikriausiai nebuvo vasaros dienos, kad ir Mokytoja nebūtų atėjusi atsigaivinti upelio vandeniu. Neretai eidavom su mama pas ją pasisvečiuoti. Svetinga ir draugiška, ji nuolat mane kalbindavo. Tiesą sakant, man labiausia rūpėjo jos augintinis vėžliukas. Kai žaisti su juo nusibosdavo, žiūrinėdavau nuotraukas. Jų Mokytoja turėjo daug — rėmeliuose, fotoalbumuose, dėl jų namai rodėsi gyvesni, įdomesni. Jaukumo nedideliam butui antrame mūrinio namo aukšte teikė ir erdvus balkonas, iš kurio atsiveria nuostabus Varnių vaizdas: dideli seni medžiai, tarp jų vingiuojanti Varnelė, čia pat, už upelio, — balti Katedros rūmai. Upelio pakrantėje šlamėjo gražus sodas su daugybe gėlių. Mokytoja jas labai mėgo, teisingiau būtų sakyti — mylėjo. Lysvės, apsodintos narcizais, bijūnais ir jurginais, traukdavo praeivio akį.
Vienas iš labiausiai įstrigusių prisiminimų apie Mokytoją — tai atsisveikinimas prie jos karsto mokyklos salėje. Buvo daugybė žmonių, buvo jūra gėlių, daug nuskambėjo atsisveikinimo žodžių. O mokytoja Leokadija Jokūbauskienė atėjo išlydėti savo artimos draugės ir kaimynės su mėgstamiausiomis jos gėlėmis — jurginais. Net ir dabar, praėjus keleriems metams po mokytojos Doros mirties, prie to namo tebežydi jurginai.
Tada dar nedaug žinojau apie skaudžią Mokytojos praeitį. Buvau girdėjusi, kad ji žydų tautybės, kad ši tauta patyrė kažką baisaus. Tačiau tada man, vos išsritusiai iš pradinės mokyklos suolo, tie dalykai atrodė tokie tolimi ir netikri kaip baisios pasakos. Juo labiau jie negalėjo būti susiję su mokytoja Dora — juk ji visada būdavo tokia linksma, energinga, optimistiška! Vėliau sužinojau apie Antrąjį Pasaulinį karą, apie Holokaustą. Sužinojau, ką tais metais teko išgyventi mokytojai Dorai. Ji tada buvo jauna, liekna mergytė vešliais juodais plaukais ir didelėmis gražiomis akimis. Tokią ją matau mažytėje nuotraukoje, vienintelėje išlikusioje iš karo metų. Joje su Dora — du vaikinai. Vienas iš jų — būsimasis Doros vyras Jurgis Tallat-Kelpša. Tai jis kartu su broliais Sereikomis, mokslo draugais iš Telšių gimnazijos, išgelbėjo Dorą iš mirties. O ji, ta švelnutė mergaitė iš nuotraukos, jau buvo mačiusi mirtį, ir labai iš arti.
Dora Kaganaitė gimė 1926 m. rugsėjo 14 d. Laukuvoje. Taigi karo pradžioje jai buvo tik penkiolika. Apie tai, ką teko tada išgyventi, Mokytoja rašė laiške M.Vainštokui, Sarbriukeno (Vokietija) žydų bendruomenės pirmininkui, prašydama padėkoti ją išgelbėjusiam Stasiui Sereikai, kuris karui baigiantis su tėvais ir dviem broliais pasitraukė į Vokietiją: „ Noriu jums papasakoti, kaip 1941 m. birželio pabaigoje aš kartu su visomis Laukuvos miestelio žydėmis patekau į Gerulių žydų stovyklą. Tai 7 km už Telšių miesto Lietuvoje. Mūsų stovykla iš karto nebuvo aptverta. Žmonės, suprasdami ir užjausdami mūsų sunkią padėtį, atnešdavo šiek tiek maisto. Čia mane ir surado mano mokslo draugas Stasys Sereika. Liepos ir rugpjūčio mėnesiais jis nuolat atvažiuodavo dviračiu ir atveždavo savo mamos įduoto maisto, nors tai darėsi vis labiau rizikinga. 1941 m. rugsėjo 1 d. mus, 15–50 metų moteris, pėsčias išvarė į Telšius ir sudarė žydų getą, kuriame buvo apie 500 kalinių. Per stebuklą su manimi ir seserimi išėjo ir mūsų mama. Apie 400 moterų ir mažų vaikų tą dieną sušaudė Geruliuose. Gete neturėjome ko valgyti. Džiaugėmės, kad ūkininkai mus paimdavo iš geto rudens derliui nuimti. O jau lapkričio 1 d. į savo namus mane pasiėmė Stasio Sereikos tėvai. Tėvas, Antanas Sereika, buvo advokatas, žydų labai gerbiamas. Jis išrūpino man leidimą pas juos nakvoti, ir nereikėdavo kas vakarą grįžti į šaltas geto patalpas. Stasys buvo ne tik labai humaniškas, bet ir gerai orientavosi pavojingose situacijose. Sužinojęs, kad ruošia getą likviduoti, jis suprato, kad ateis manęs ieškoti. Mane paslėpė, o atėjusiam sargybiniui pamelavo, kad aš tą naktį nenakvojau pas juos ir rytą iš geto neatėjau. Sargybinis patikėjo ir išėjo. Kiekviena akimirka buvo brangi, nes galėjo pakartotinai manęs ieškoti ir namuose daryti kratą. Stasys mane išvedė pas kaimynę Laucevičienę. Pats išėjo į kaimą pas geriausio draugo tėvus prašyti, kad jie paslėptų mane. Gruodžio 23 d. vakarą tamsiomis Telšių gatvėmis Stasys su mano klasės drauge Jule Uznyte pro budinčius vokiečių kareivius, rizikuodami gyvybėmis, išvedė mane pas Tallat-Kelpšus. Prasidėjo sunkūs, pilni baimės ir skausmo treji slapstymosi metai. Stasys lankė mane, norėdamas, kad man būtų saugu. Tekdavo keisti slaptavietes. Patekau pas labai gerus žmones Liudą ir Zenoną Jaruckius, bet jie ir patys neturėjo ko valgyti. Stasio tėvai davė jiems pinigų karvei nusipirkti, kad mes visi trys nuo bado apsigintume.“
Dorą Kaganaitę yra priglaudę mokytojai A.Grytė ir J.Gedminas Telšiuose, poeto V.Mačernio mama Šarnelėje, B.Skibarka Nevarėnuose, Rocevičių, Stirbinskių, Gruodžių ir Šveikauskų šeimos Laukuvos apylinkėse. Saugumo dėlei Dora turėjo lietuvės mergaitės pasą, kurį parūpino J.Tallat- Kelpša, padedamas V.Jačionytės- Martinėnienės ir A.Tornau. Visų jų gerumas ir taurumas padėjo merginai neprarasti tikėjimo meile ir gėriu.
Ištisus dešimtmečius po anų baisiųjų slapstymosi, pavojų, kraujo, mirties metų Mokytoja, negailėdama savęs, dalijo kitiems savo laiką, širdį, stulbinančią energiją. Niekas negirdėjo iš jos su piktumu ar apmaudu ištarto priekaišto lietuviams. Viename savo straipsnyje ji rašo: „Nuolat pasakojau jiems, savo mokiniams, apie humaniškus savo mokslo draugus, išplėšusius mane iš mirties nagų, apie tuos tūkstančius lietuvių, kurie, mus gelbėdami, stojo kartu su savo šeimomis greta mūsų pasitikti mirties.“ Laiške Laukuvos viršaičio Tado Tallat-Kelpšos vaikams Mokytoja pasakojo, kaip viršaitis išgelbėjo jos motiną ir seserį nuo sušaudymo Padievyčio miške. Naktį, savo globėjo Stirbinskio lydima, Dora ėjo pas viršaitį prašyti, kad padėtų į daboklę uždarytoms jos motinai Ievai ir sesutei Minai. Su dėkingumu prisimena, kaip širdingai ją priėmė viršaitis ir jo žmona. T.Tallat-Kelpša padėjo joms pabėgti: „Tai buvo naktis, viena iš tų istorinių naktų Lietuvoje, kai lietuviai gelbėjo žydus ne tik nuo vokiečių kulkų, kai dalijosi su mumis ne tik duona ir druska, bet ir širdies šiluma, nuostabiais žmogiškais jausmais.“ Tačiau juk buvo ir kitaip… Mokytojos mama ir sesuo keletą mėnesių slapstėsi pas Emiliją ir Stanislovą Laurinavičius, bet vėliau „pikta ranka iš jų išvedė ir nukankino“. Apie tą „piktą ranką“ pasakojo mano mamos teta, Doros mokslo draugė Vlada Kliauzienė: „Toje pat klasėje su mumis mokėsi mergaitė, kurios tėvai kalti dėl Doros motinos ir sesers žūties. Dora tai žinojo. Į atminimų albumėlį tai mergaitei įrašė: „ Pustoje serdce bjotsia rovno, v rukie ne drognul pistoliet (Tuščia širdis tuksi ramiai, rankoje nesudrebėjo pistoletas)“. O vėliau labai sielojosi, manė, kad per skaudžiai parašė, net negalėjo naktimis užmigti.“ Teta Vlada pažinojo Dorą nuo 1947 m., kai ši pradėjo mokytis Laukuvos gimnazijoje. Doros nuoširdumas visus traukė, todėl ji turėjo daug draugų, o tetai ji buvo žmogaus idealas. Turėjo pilietinės drąsos pasakyti tiesą į akis, nuostabiai greit orientavosi įvairiose situacijose, logiškai ir kritiškai išdėstydavo savo nuomonę. Iš prigimties ji buvo konkretaus mąstymo, gal todėl ir pasirinko matematikės specialybę. Nuvažiavusi su reikalais į Tauragę, parsivežė matematikos uždavinyną, ir vakarais, atlikusios namų užduotis, jodvi išsprendė uždavinius nuo pirmo iki paskutinio. Gavusios teisingą atsakymą, džiaugdavosi ir gerdavo arbatą. 1949 m. gavusios brandos atestatus, abi įstojo į Klaipėdos mokytojų institutą, Dora — į fiziką-matematiką, teta Vlada — į lituanistiką. Kai 1950 m. Vlada buvo suimta, Dora, nebijodama, kad ir ją gali įtarti, pirmoji atėjo į Klaipėdos saugumą, atnešė jai reikalingų daiktų, nors pasimatyti joms neleido. Tetai grįžus iš lagerio, jos abi nuoširdžiausiai bendravo. Paskutiniu metu, prieš mokytojos Doros mirtį, kalbėdavosi telefonu, aptardavo įvairius reikalus ir perskaitytas knygas. Suprasdavo viena kitą iš pusės žodžio. 1951 m. D.Kaganaitė tapo Varnių vidurinės mokytoja. Prisimena jos auklėtinė Stefa Mašickaitė-Eidrigevičienė: „1951 m. mažo miestelio ir aplinkinių kaimų vaikams buvo smalsu išvysti matematikos mokytoją žydaitę. Rugsėjo 1-ąją žvilgančiais juodais plaukais, perrištais juodu kaspinu, ryškių spalvų dryžuotu kostiumėliu įžengėte pas mus, penktokus. Jūs buvote tokia jauna, tokia graži, tokia energinga, nors pirmąją pamoką — tokia santūri. Ėjo savaitės, greit pamilote mus, dažnai skambėdavo sidabrinis Jūsų juoko varpelis. Kaip ir dera, auklėjote ir griežtai pabardavote mus, bet labai atkakliai gindavote mokytojų posėdžiuose. Tik labai mus mylėdama garantuodavote, kad blogų darbų nepadarysime. Taip ir yra, tarp mūsų nebuvo nusikaltėlių.“ Mokytoja M.Jovaišienė pasakoja, kad Dora, tapusi jos pirmųjų pradinukų auklėtoja, nuoširdžiai ugdė mokinių pagarbą pirmajai mokytojai, kviesdavo ją į visus klasės renginius, šventes, ekskursijas, susitikimus, dalijosi su ja visais rūpesčiais ir džiaugsmais iki pat išleistuvių vakaro. Dora motiniškai mylėjo savo auklėtinius, domėjosi jų gyvenimais, nerimavo dėl nesėkmių.
Be jaudulio apie Mokytoją negali pasakoti jos bute iki šiol gyvenanti Elena Žutautaitė, jos pagalbininkė ūkyje ir ištikima draugė. Mokytoja ją taip ir vadindavo — mano Elena. Elena gyveno pas Tallat-Kelpšus nuo 1959 m., augino jų pirmąjį sūnų Liną. Gimus sūnui, smarkiai sušlubavo Doros sveikata, gydytojai nebeleido antrą kartą „laukti gandro“, bet po 16 metų gimė Edgaras.
Dora labai mylėjo savo vyrą ir vaikus, anot Elenos, niekas pasaulyje nemokėtų taip mylėti. Susirgus vyrui, kai Klaipėdos gydytojai pasakė, kad vilties nebėra, Dora ryžosi vežti Jurgį į Maskvą. Nepadėjo, vyras Maskvoje mirė. Dora labai skaudžiai išgyveno šią netektį, kasdien eidavo lankyti kapo — ir lyjant, ir sningant. Mažasis Edgaras, kuris labai mylėjo tėvą, neidavo su ja: „Mamytė ten labai verkia — man jos taip gaila!“
Mokytoją dažnai aplankydavo jos buvę mokiniai. „Paltai netilpdavo ant pakabų — dažnai pilną sofą prikrautą rasdavau,— prisimena Elena. — Išsėdėdavo pas auklėtoją kelias valandas. Patys ir indus išeidami suplaudavo. Mokinių tėvai gerbė Dorą ir už tai, kad ji niekad nėra draudusi vaikams eiti į bažnyčią. Kartą direktorius prašęs Doros per Velykas žiūrėti pro langą, kas iš mokinių eina į bažnyčią, bet ji nesutiko. Dora buvo auksas — visiems norėjo padėti.“
Mokytoja S.Valickienė apie mokytoją Dorą buvo girdėjusi iš savo tetos V.Kliauzienės, kuri jai, važiuojančiai dirbti į Varnius, pasakė: „Bus sunku — eik pas Dorelę.“ „Buvo įdomu, kokia ta mano tetos draugė. Ogi juodaplaukė, gražių tamsių akių, apkūni moteris. Ji buvo matematikė. Bet kokių plačių pažiūrų! Be galo mėgo poeziją. Ypač — Edgarą Po. Netgi savo jaunėlį sūnų pakrikštijo Edgaru šio poeto garbei. Mokėjo daug eilėraščių atmintinai. Visada dalyvaudavo renginiuose, susijusiuose su poezija, ir ne tik su ja. Mėgo teatrą, operą, baletą, muziką. Visada padėdavo gauti bilietų į Operos ir baleto, Akademinį, Jaunimo teatrus Vilniuje. Ji buvo mylima mokytoja. Pas ją į namus užeidavo ne tik buvę mokiniai, bet ir jų vaikai, anūkai. Susitikusi buvusį mokinį, išbučiuodavo lyg artimiausią žmogų. Ji yra rodžiusi vienos mokinės sveikinimo atviruką. Tokių žodžių, kurie buvo skirti Mokytojai, pavydėtų kiekvienas pedagogas. O paskui ta mokinė — Irutė Šimkevičiūtė — mirė 37 metų.
Dora ieškojo įvairiausių būdų jai gydyti, kasdien skambindavo, domėdavosi sveikata… Dora stengėsi daryti darbus, o ne tik kalbėti. Iš kur ji, taip sunkiai vaikščiojanti, turėjo tiek energijos?! Mėgo plaukioti upelyje, ežere, baseine. Pamenu, ji jau buvo pensininkė, kai mes, mokytojai, organizuodavome išvykas į baseiną. Dora visada lėkdavo. Ir tikrai savo tetos patarimu — „Kai bus sunku, eik pas Dorelę“ aš pasinaudojau su kaupu. Visada Dora rasdavo laiko tavo bėdoms išklausyti, patarti. Su ja problemos kažkaip savaime išnykdavo.“
Iš mokytojos V.Vengrienės prisiminimų: „Pirmasis žmogus, pasisiūlęs padėti man, pradedančiai mokytojai, buvo Dora. Ji sugebėdavo kažkaip šiltai, neįkyriai pasidomėti, kaip sekasi, padrąsinti, pakelti nuotaiką. Nebuvo nė vienos mokyklos šventės be Doros bučinio, šilto rankos paspaudimo. Kiek draugų ji turėjo! Galėjo valandas pasakoti apie profesorių A.Zalatorių, irgi Varniuose žengusį pirmuosius pedagogo žingsnius, apie kitus buvusius kolegas. Niekada nepamiršiu, kaip, Doros suorganizuoti, vieną rudens vakarą lėkėme į nuošalų Šiaulių rajono kaimą lankyti buvusio direktoriaus pavaduotojo H.Mejerio, patyrusio antrąjį insultą. Paskui Dora rūpinosi jį pervežti į Vilnių.
1989-aisiais, kai visi lyg ant sparnų skridome į Lietuvos Atgimimą, Dora irgi buvo su mumis. Nedvejodama atėjo į mokykloje susikūrusią Sąjūdžio grupę, buvo su visais ir džiaugsmo akimirkomis, ir pavojuose — budėjo prie Aukščiausiosios Tarybos 1991-ųjų sausį.
Žydų tautybės žmonių mūsų miestelyje juk beveik ir nebėra. Tik Zita Sabaliauskienė, paskendusi kasdieniuose rūpesčiuose, tylioji jos sesuo Jadzė. Mokytoja Dora, ko gero, jautėsi ir už jas atsakinga. Ji buvo didelė moralinė atrama ligų ir darbų nukamuotai Zitelei. Dorai mirus, Zita skundėsi: „Kol buvo Dorelė, man daug lengviau buvo gyventi. Ji viską žinojo, visuose reikaluose padėdavo.“
Nesunku būti geram, kai tau sekasi, kai tau visi šypsosi. Bet kokie tampame pikti ir negailestingi, kai patiriame neteisybę, pažeminimą, — kandame kuo skaudžiau, ir dažniausiai tam, kuris jautresnis ir silpnesnis. Kaip tai svetima buvo Dorai! Ji buvo tikra dvasios aristokratė — ne veltui jai tokie artimi buvo poetai V.Mačernis, J.Aistis, E.Po. Ir tokia liko iki paskutinių gyvenimo valandų. Tada, paskutinį kartą Telšių ligoninėje, vos galėdama iš skausmo pramerkti akis, ji šypsojosi mums, klausinėjo apie vaikus. Atsimenu, klausė, kaip laikosi mano dukra, kuri tada laukėsi mažiuko, paprašė padrąsinti, kad nebijotų. Kiekvienam iš mūsų rado gerą žodį…“
Mokytoja R.Vasiljevienė buvo Doros sūnaus Edgaro klasės auklėtoja. Dora, žinoma, tapo jos patarėja ir padėjėja, pabardavo išdykėlius, pasidžiaugdavo klasės renginiais. Berniukai tada pirmieji mokykloje pradėjo šokti breiką. Atvažiavo saugumiečiai, ėmė auklėtoją kamantinėti, kas tie berniukai, iš kokių šeimų ir t.t. Sunerimusi auklėtoja pasipasakojo Dorai, o ši nuramino: „Nebijok, tavo vaikai — ne nusikaltėliai, jokie valdžios priešai, jie tik šoka.“
Doros draugė, kaimynė ir kolegė L.Jokūbauskienė prisimena: „Mūsų kiemus skyrė tik upelis. Pamojam viena kitai ranka — vadinasi, viskas gerai. Upelio pakrantė ir sodelis apsodinti jos mėgstamomis gėlėmis. „ Kad tu matytum, kokie gražūs mano jurginai! Greitai atbėk apžiūrėti.“ Ir bėgu. Apeinam visus krūmus. Dora glosto jurginų galveles ir džiaugiasi spalvų įvairumu. O kai rudenį juos iškasdavo, prie kiekvieno gumbelio prikabindavo lentelę su užrašu: korys, aptaškytasis, didgalvis — ir pavasarį viskas aišku.
Dora visada mėgdavo pajuokauti, kartais — ir pasiginčyti arba per dantį patraukti. Bet dažnokai buvo ir susimąsčiusi, liūdna. Patyrusi daug skausmo, ji buvo labai jautri. Kartą per Kūčias likau viena. Pakviečiau Dorą. Ji padėkojo ir taktiškai atsisakė, atseit nenorinti man trukdyti. Aš supratau: jos tautos kitokios šventės, kitokie papročiai. Bet juk mes draugės, tad ji negalėjo neateiti. Sėdome prie Kūčių stalo. Atsilaužėme po gabalėlį kalėdaičio. Aš savąjį sulaužiau dar smulkiau ir padėjau į lėkštelę. Dora sužiuro. Paaiškinau, kad mano mama, davusi vaikams atsilaužti po gabalėlį, kitą kalėdaičio dalį sulaužydavo ir išdėliodavo ant stalo. Kiekvienas gabalėlis buvo skirtas mirusiems artimiesiems prisiminti. Dora padarė tą patį. Bet labiausiai mane sujaudino ne tai, kad ir savo gabalėlį sulaužė, bet kaip susikaupusi ji stumdė kalėdaičio skiedreles po savo lėkštutę, kad nebūtų užmirštas nė vienas jai brangus žmogus.
Praėjo keleri metai nuo Doros mirties. Po laidotuvių visus metus nuo kiekvieno telefono skambučio suvirpėdavau. Pakeliu ragelį ir, atrodo, išgirsiu: „Brangute, kaip gyveni?..“
Kol turėjo sveikatos, Dora buvo entuziastinga keliautoja: Vokietija, Izraelis, Austrija, Jungtinės Valstijos. Vėl daugybė įspūdžių. Pavydėdavau jai jaunatviško noro ką nors veikti, planuoti. Jokios minties apie atėjusią senatvę, mirtį. O ji atėjo taip staiga. Paskutinis pasimatymas ligoninėje, paskutinis žvilgsnis man einant pro duris… O „aptaškytasis“ jurginas dabar jau auga ir mano kieme…“
Tarp Mokytojos daiktų radau jos užrašų knygeles. Nedrąsu buvo jas vartyti. Atrodė, lyg braučiausi į jos asmeninį gyvenimą… Štai įspūdžiai iš Vokietijos, iš kelionės pas Stasį Sereiką, žinutė apie jo apdovanojimą Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, apie atvykimą į Lietuvą: „Negaliu su Tavim nepasidalyti savo laime — Stasys yra Lietuvoj!..“ Adresai, adresai — buvusių mokinių, mokytojų, draugų. Kalbos, kurias ji sakė prie brangių žmonių kapo duobės: tragiškai žuvusios mokytojos J.Brunienės, mokytojo V.Midverio, matematiko J.Pročkio, daug padėjusio jaunai mokytojai Dorai, buvusių mokinių Irenos, Loretos… Mokytoja dažnai cituoja Joną Aistį. Ruošimasis susitikti su buvusiais auklėtiniais, ypač jaudinantys žodžiai: „Jei į širdį pasibeldžia ruduo, susimąstai: argi iš tikrųjų artėja žiema? Kaip tik šią didžiulę abejonę, šį mano nerimą ir supratote jūs, mano brangieji vaikai, kad panorote šiandien, kaip tik šiandien pabūti su manimi…“
Neseniai, skaitydama Varnių rabino Hešelio Melamedo anūko Dano Jacobsono knygą „Hešelio karalystė“, suradau mokytojos Doros paveikslą. Tiesa, ten ji vardu Vera, bet kad jos prototipas yra mokytoja Dora Tallat- Kelpšienė, abejonių nekilo. Ir ne tik todėl, kad veiksmas vyksta Varniuose, kad Vera — matematikos mokytoja, kad jų išvaizda ir gyvenimo faktai visiškai sutampa. Svarbiausias argumentas man buvo jos akys. Pirmą kartą atvykęs į Lietuvą ir Varnius, kur palaidotas dar prieš karą miręs jo senelis, pasakotojas kankindamasis ieško jam svetimame krašte ko nors artimo, kas padėtų pajausti ryšį su protėviais, su senelio dvasia. Ir įvyksta stebuklas. Tas stebuklas — Veros akys. Iki tol jis net nebūtų patikėjęs, kad tokie artimi gali pasijausti visai nepažįstami žmonės.Tokiu žvilgsniu žmonės žvelgia vienas į kitą susiklosčius nepaprastoms aplinkybėms: kai myli, serga, džiaugiasi ar maldauja pagalbos. Pasakotojas juste pajuto jos dideles rudas akis, jos mąslią šypseną. Perskaičiau — ir prieš mane kaip gyvos sušvito mokytojos Doros akys. Spinduliuojančios gyvenimo džiaugsmą, meilę ir gerumą. Ir pagalvojau: labai stipri turėjo būti dvasia žmogaus, kuris, tiek išgyvenęs ir netekęs, sugeba šildyti, globoti, auginti ir auklėti kitus…“