Rūpintis piendavių gerove — nerašyta Rolandos ir Vlado Vasių, ūkininkaujančių Varnių seniūnijos Drobūkščių kaime, taisyklė.
Algirdas Dačkevičius
Drobūkščiai — artimesni Vladui, nes jo gimtinė netoliese — Mažojo Palūksčio kaime. Jo profesija — elektrikas. Rolanda — telšiškė, vasaras leidusi, kaip pati sako, pas babūnėles, netoli Telšių. Ji — buvusi pedagogė, ko gero, net nesvajojusi tapti ūkininke.
Gyvenimas viską sudėliojo pagal savo scenarijų. Vyras darbavosi buvusiame „Žemės maitintojos“ kolūkyje, vėliau — Varnių žemės ūkio bendrovėje. Šeima kūrėsi kolūkiniame name, kuris vėliau sudegė, bet nagingasis Vladas per labai trumpą laiką pasistengė, kad būtų žiemojama po savo stogu.
Vasiai rimtai ūkininkauja apie dešimtmetį. Prieš tai Vladas buvo įkūręs savo medienos įmonę. Pienininkystės verslą pradėjo turėdami 12 karvučių. Pirmiausia dalyvavo Pieno ir Nitratų direktyvų programose, taip pat trijose Žemės ūkio valdų modernizavimo programos etapuose. Tvirčiau pasijuto, įsigiję šaldytuvą. Nuo tada ir pieno kokybė žymiai pagerėjo. Ji ir iki šiol puiki, nes sutuoktiniai perprato pienininkystės verslo sėkmę: piendavių genetiką, šėrimą ir bandos valdymą. Žinoma, kol perprato visus niuansus, reikėjo daug pastangų. Sutuoktiniai labai žingeidūs, todėl pasisemti patirties vykdavo ne tik pas savo kolegas ūkininkus, bet ir dalyvaudavo įvairiausiuose seminaruose. Domino ne tik mūsų šalies specialistų, bet ir užsieniečių lektorių paskaitos. „Kartais mes, mažiukai, laikantys 21-24 piendaves, seminaruose sėdėdavome vieninteliai tarp stambiųjų ūkininkų, turinčių po keletą šimtų karvių. Tačiau tai mums netrukdė atsirinkti reikalingiausią informaciją, kurią sėkmingai pritaikydavome savo ūkyje“,— pasakojo Rolanda.
Ūkininkų banda kontroliuojama, jie dalyvauja kasdienėje pieno mėginių atrinkimo tvarkoje ir priklauso Lietuvos galvijų veisėjų asociacijai(LGVA). Iš piendavių vidutiniškai melžia po 11 tonų pieno per metus ir net dvejetą metų paeiliui buvo geriausieji tarp LGVA narių 21-30 karvių grupėje Lietuvoje. Pieno kokybė puiki: riebumas — apie 4,4 proc., baltymingumas — apie 3,38 proc.
Vasiai prisimena savo ūkyje Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos(LGVA) iniciatyva surengtą respublikinį seminarą, į kurį iš įvairių šalies vietovių atvyko apie 60 ūkininkų. Tuomet LGVA vadovas dr. Edvardas Gedgaudas akcentavo, o šeimininkai akivaizdžiai parodė, kad ir nedidelis šeimos ūkis gali sėkmingai verstis, dirbti socialiai atsakingai, drąsiai projektuoti ateitį. Po seminaro užmegzta daug naudingų kontaktų, o vėliau ūkininkų buliukus pirkėjai graibstyte išgraibstydavo.
„Teorija ir praktika ne visuomet eina greta, reikia mokėti atsirinkti tai, kas naudingiausia pienininkystės versle“,— įsitikinusi Rolanda. Ūkininkai vadovaujasi kompetentingų įvairiausių sričių specialistų patirtimi. Jie patenkinti „Alltech Technologijos“ vadovo patarimais. Profesionaliai paruoštas piendavių šėrimo racionas, jo kruopštus laikymasis leidžia stabiliai pasiekti aukštų pieno kokybės rezultatų. Žinoma, labai svarbu gera gyvulių sveikata, jų priežiūra, elgesys su piendavėmis.
„Pastebiu karvutę galvą nuleidusią ir ieškau jos negalavimo priežasčių“,— pasakojo Rolanda. Vyras jai antrino, pastebėdamas, jog žmona yra tapusi savotiška gyvulių daktare, todėl sutuoktiniai sunkiai ir beprisimena, kada jų bandą buvo aplankęs veterinarijos gydytojas. Tai sutaupo ir vieną kitą eurą. Tačiau gyvulių gerovės sąskaita Vasiai netaupo. „Gyvulius šeriame tik aukštos kokybės pašarais, perkame brangius, bet gerus mineralinius priedus, žinoma, prieš tai kruopščiai išstudijavę jų sudėtį. Piendavėms netgi gerųjų bakterijų, kurios granuliuotos gaminamos Trakuose, negailime. Tai labai stiprina gyvulių imuninę sistemą, padeda geriau pernešti vasaros karščių bangas, labai praverčia po apsiveršiavimo“,— pasakojo ūkininkė.
Pienininkystės versle reikalingas ne tik darbštumas, atidumas, bet ir kantrybė. Norint pasiekti rezultatą, reikia mokėti išlaukti. Jis kartais pasirodo po dviejų, trijų ar keturių mėnesių. Nors idealiausiai sutvarkysi gyvulių šėrimo racioną, po dienos kitos efekto nepamatysi. Ūkininkai su nuostaba žvelgia į tokius gaspadorius, kurie beskubėdami be reikalo nusivilia geromis naujovėmis. „Tokie ir melžia po 19 kg iš karvių per parą, kai mūsų pirmaveršės duoda po 40 kg“,— šypsodamasis į pokalbį įsiterpė šeimininkas.
Pasak Rolandos, norint sulaukti atsidėkojimo iš karvutės, reikia su ja susigyventi, tarsi įlįsti į jos vidų. Vasių piendavės, pasak šeimininkės, niekada neužgauliojamos.
„Gyvulys tau neatsidėkos, jeigu jį skriausi: šūkausi ar mojuodamas pagaliu aplink vaikščiosi“,— įsitikinusi Rolanda.
Ūkininkų karvės žiemą tvarte stovi ant kilimėlių, joms kvalifikuotas specialistas laiku nupjausto nagas. Nesutvarkysi jų — ir per metus prarasi po 1-1,5 tonos pieno.
Ūkininkaujant būna ir ramių dienų, ir streso patiriama. „Kartais vaikštome tarsi ant peilio ašmenų“,— prisipažįsta Rolanda.
Ūkyje naujovėms atviri keliai. Vasiai daug konsultuojasi su patyrusiais specialistais, o šie lengvai suranda kalbą su darbščiais žemaičiais, nes greitai pastebi, kad jų rekomendacijos sėkmingai įgyvendinamos. Be to, bendradarbiaujant su gyvulininkystės pašarų ruošimo įmonėmis, ieškoma optimaliausių variantų, deramasi. Taip irgi sutaupoma lėšų, kurios pirmiausia labiausiai praverčia piendavių gerovei. „Manau, kad karvutėms pas mus gera, eini per tvartą, o jos galvas iškišusios taip ir laukia paglostomos, pašnekinamos. Ir glostome jas, ir pašnekiname, abejingai pro šalį nepraeiname“,— šypsodamasi pasakojo Rolanda.
Pasak Vasių, keistai elgiasi tie ūkininkai, kurie sakosi neturį laiko, o greičiausiai nenori vykti į seminarus, kuriuose nemokamai gaunama naujausių ir vertingiausių žinių, pasaulinių pieno sektoriaus naujienų. Tokiems „užsisėdėjusiems“ gaspadoriams paskui belieka dejuoti dėl savo nesėkmių, žinoma, nekaltinant savęs, o tik karvutes.
„Jeigu galvos ant pečių neturėsi ir nesuvoksi, kad pienininkystė tavo verslas ir pragyvenimo šaltinis, nuolat su savo neįveikiamomis problemomis atsimuši tarsi į sieną“,— mano Rolanda.
Pastaruoju metu ūkininkų žvilgsnis dar labiau krypsta į piendavių genetikos gerinimą. Jiems svarbi nepriekaištinga pieno kokybinė sudėtis ir gyvulių sveikata. Ypač sužavėjo nauja Kanados Brayden veislė. Šios veislės telyčaitės palengva turėtų įsilieti į dabartinę holšteinizuotų karvių bandą.
„Visiškai pritariu „Žemaitijos pieno“ reikalavimams tiekti bendrovei tik aukštos kokybės pieną, iš kurio būtų gaminami puikūs produktai. Sąžininga partnerystė su pieno perdirbėjais apsimoka ir ūkininkams, nes už kokybę gaunami priedai labai praverčia pienininkystės versle“,— sako Rolanda.
„Žemaitijos pieno“ Žaliavos pirkimo vadybininkas Valdas Adomauskas irgi negaili gerų žodžių sumaniems ir darbštiems ūkininkams. Jų įgyvendinamos naujovės ir pažangus požiūris į pienininkystės verslą atneša puikių rezultatų. Iš ūkininkų bandos kokybiško pieno gaminamas tituluočiausias įmonės produktas — kietasis sūris DŽIUGAS.
Vasiai dirba dviese, dažnai po 16 valandų per parą. Rankų darbo netrūksta ir piendaves melžiant aparatais, ir jas šeriant. Sutuoktiniui atitenka ir visi žemės ūkio darbai. Jie nudirbami labai sumaniai. „Tik nutirpus sniegui, patręšiu dobilienas, o šienapjūtę pradedu anksti — gegužės mėnesį, kai žolė vitaminingiausia. Iš hektaro vešlios žolės pavyksta prisukti tiek rulonų šienainio, kiek kitas gauna iš 5 hektarų“,— pasakojo šeimininkas. Vadinasi, laimima keleriopai: kuro ir laiko sąnaudų, mažiau dėvisi technika, o svarbiausia — karvutės gauna ne stagarų, o puikios kokybės pašarų. Kadangi šiemet ūkininkai užtektinai apsirūpino pirmosios žolės pašarais, atolus atidavė kaimynams. Prisiruošiama ne tik šienainio, bet ir šieno. Pastaruoju šeriamos užtrūkusios piendavės ir telyčios. Pašarams auginama ir grūdinių kultūrų.
Sąžiningą ūkininkų darbą labai vertina „Žemaitijos pieno“ bendrovė. Vasiai net ketvertą kartų buvo pakviesti į geriausiųjų ūkininkų šventes Klaipėdoje, o dvejetą metų jų ūkis lyderiavo dešimtuke tarp pasiekusiųjų geriausių rodiklių pagal visus vertinimo kriterijus. Sutuoktiniai vyko į dovanotas turistines keliones: vienais metais Vladas — į Druskininkų kraštą, o kitais Rolanda — į Kretą. Jie yra dalyvavę ir konkurse „Metų ūkis“, kur 2011-aisiais pelnė trečiąją vietą ir buvo pagerbti Kaune. Už gerus darbus Vasiams netrūksta ir kitokių padėkų.
Šeimoje užaugo trejetas dukrų, visos baigė aukštuosius mokslus. Vitalija bakalauro diplomą įgijo Vytauto Didžiojo universitete, o ekonomikos žinias gilino magistrantūroje Kauno technologijos universitete. Dabar ji gyvena Kėdainiuose. Lina, baigusi Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, įsikūrė sostinėje. Šių dukrų vyrai irgi baigę aukštuosius mokslus ir užima solidžias pareigas, bet atvykę į kaimą nėra baltarankiai. Jaunėlė Monika — arčiausiai tėvų. Ji, baigusi Vilniaus universitete biologijos studijas, darbuojasi mikrobiologe Nepriklausomoje tyrimų laboratorijoje Telšiuose. Merginai šis darbas labai patinka, ypač ji vertina vadovės Gražinos Norkevičienės dalykinius patarimus.
Į Drobūkščius pasisvečiuoti atvyksta ir trejetas anūkėlių. Nagingasis senelis jiems net specialią trobelę surentė, kad būtų kur padūkti.
Darbštūs ir šviesūs ūkininkai Rolanda ir Vladas Vasiai gyvena Drobūkščiuose. Nedidelė jų karvių banda — šiuo metu 21 piendavė, bet savo sumanumo dėka pieno primelžia tiek, kiek kiti iš 50 karvių. Užtat šiandien Vasiai pasididžiuodami gali pasakyti, kad savo karvučių pieno rodikliais jau prisivijo ir vokiečius. Ypač sunkiai išmatuojama pienininkystės versle šeimininkės įvairialypė patirtis, kuria ji mielai ir dosniai dalinasi su atvykstančiais į ūkį kolegomis.