Deimantais padabintos 60-osios vestuvių metinės
Dviejų žmonių gyvenimas kartu — tarytum loterija, lyg tai būtų žaidimas VA BANK: arba tu nugyvensi ilgai ir laimingai, arba keliai pasisuks skirtingomis kryptimis. Šiuokart — deimantais puošta VALERIJOS IR ADOLFO RADAVIČIŲ (nuotraukoje) šeimos istorija. Šiandien pora švenčia 60-ąsias sutuoktuvių metines. Daugiau kaip pusę amžiaus jie gyvena lyg pasakoje — ilgai ir laimingai.
Monika Saulenė
Palaužė atkaklumas
Susipažinome netikėtai, bet tokio jaukaus ir šilto pasisėdėjimo neteks ilgai pamiršti. Vieni kitus pažinome vos keletą valandų, tačiau jos buvo ypatingos. Ponia Valerija — ypač svetingas ir mielas žmogus, Adolfas — ypatingai šmaikštus ir guvus senjoras, neieškantis žodžio kišenėje. Sako, tobulų nėra, tačiau šie du žmonės — akivaizdus idealios poros pavyzdys. Yra ko pasimokyti. „Jeigu ne jo atkaklumas, kažin, ar būtume susituokę“,— atvirai pokalbį pradeda Valerija.
Spaudžiant speigui ir pučiant žvarbiam 1957 m. sausio vėjui, 27-ąją dieną jiedu vienas kitam ištarė lemtingąjį „taip“. Nors abu kilę nuo Alsėdžių (Plungės r.), santuokos įžadus davė Telšiuose. Išvakarėse — Telšių Šv. Antano Paduviečio katedroje laiminant kunigui Valaičiui, kitą dieną — Santuokų rūmuose.
Vestuves jauni įsimylėjėliai šventė Adolfo tėvų namuose, susirinko daug svečių, grojo Barstyčių triūbininkai, visi linksminosi net tris dienas. Puota didžiulė — vien Valerijos seserų ir brolių 10, o kur dar Adolfo 7 broliai ir seserys…
Į pasimatymą — su obuoliais
Adolfas už Valeriją vyresnis šešeriais metais. Tuo metu, kol jauna mergiotė krimto mokslus, Adolfas jau tarnavo aviacijos kariuomenėje Vokietijoje. Į gimtinę jaunas vaikinas grįžo trumpų atostogų, tačiau jos buvo lemtingos.
„Aš buvau dar jaunutė, ruošiausi 9 klasės egzaminams. Nei man bernai rūpėjo, nei meilė. Vyko kaimo gegužinė. Pasiūlė draugės nueiti. Nuėjome, šokome, linksminomės. Atėjo ir Adolfas. Pakvietė šokti. Sykį… Kitą… Taip ir susidraugavome“,— prisiminė Valerija. Adolfui tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Jiedu gražiai bendravo ir draugavo vos savaitę, mat vaikinui baigėsi atostogos ir teko vėl grįžti į tarnybą. Pora susirašinėjo laiškais. Keletą eilučių teko perskaityti ir man. Jie nuostabūs! Tikri, nuoširdūs meilės laiškai. Pasmalsauta, ką Adolfas ateidamas į pasimatymus atnešdavo? „Obuolių“,— šyptelėjo Valerija. Jai antrindamas Adolfas pasakė: „Ne bet kokių obuolių — pačių gražiausių, raudonskruosčių ir skanių“.
Po savaitės išsiskyrimas Adolfui buvo liūdnas ir širdį rėžiantis, o Valerija jau laukė, kada jis išvyks į Vokietiją. „Po pažinties gegužinėje visą savaitę kasdien susitikinėdavome, jis ateidavo pas mane į kaimą. O man mokytis reikia… Egzaminams ruoštis. Nėra kaip — bendrauti turime. Tai prisipažinsiu, tikrai laukiau, kol jis išvyks, kad galėčiau toliau kibti į mokslus“,— atvirai kalbėjo V.Radavičienė.
Santuoka nebaigus mokyklos
Pora susirašinėjo penketą mėnesių, iki 1956 m. lapkričio. Kol jaunuolis grįžo iš tarnybos, kur dirbo mechaniku ir be jo žinios nė vienas lėktuvas nepakildavo. Valerija tuo metu buvo dešimtokė. Aktyvi saviveiklininkė, puiki, paklusni ir pažangi mokinė.
Tik grįžęs į gimtinę, Adolfas netruko pasipiršti Valerijai. Ji, dar galima sakyti paauglė, apie santuoką nemąstė, rūpėjo baigti mokyklą, įstoti toliau mokytis. Bet jaunikis nepasidavė, tapo sąjungininku su uošve, Valerijos mama, ir prispaudė jauną merginą tuoktis. „Tą laiką dabar prisimename su šypsena, tačiau tada man visai nebuvo juokinga. Nesinorėjo dar vestuvių, bet tuo pat metu tuoktis sugalvojo ir mano brolis su Adolfo seserimi. Visiems egzotiškai atrodė dvigubos vestuvės. Mama pasakė, kad reikia tuoktis. Geras vyras Adolfas esąs. Teko paklusti ir štai jau mes kartu 60 metų“,— kalbėjo moteris. Tuoktis reikia, vestuvėms ruošiamasi intensyviai: miltai malami, kiaulės pjaunamos. O kaip mokykla? „Brolis Antanas pamelavo, kad išvažiuoju mokytis pas dėdę į Kauną. Apgailestavo, žinoma, dėl tokio tariamo sprendimo mokytojai, bet vylėsi, kad man taip bus geriau. Ir nebūtų niekas sužinoję, kad mokslus į „ženatvę“ keičiu, jei ne mano draugė, sumaniusi skolintis tautinius rūbus vestuvėms. Ji ir išplepėjo. Kilo skandalas, sušauktas susirinkimas, švietimo bendruomenė stojo manęs ginti, o mama trinktelėjo kumščiu į stalą ir pasakė: „Tai mano vaikas, todėl aš ir sprendžiu, kas bus geriausia“. Taip ir liko visi nieko nepešę“,— prisiminimais dalijosi V.Radavičienė.
Sutuoktinių tėvai dirbo brigadininkais, mamos buvo namų šeimininkės.
Chemijos nebuvo
„Dabar populiaru sakyti — santykius veikia chemija. Nebuvo tarp mūsų tos chemijos. Buvo abipusė pagarba ir simpatija,— atskleidė Valerija ir tęsė mintį. — Tačiau Adolfas tas žmogus, su kuriuo nesklandumus galima pamiršti. Nesuprantu tų žmonių, kurie taip lengvai išsiskiria. Reikia vadovautis ne tik jausmais, bet ir protu, kuris turėtų būti aukščiau visko“.
Po vestuvių jaunavedžiai iškart persikėlė į Telšius. Pirmieji metai, prisimena Adolfas, lengvi nebuvo. „Sunkiai sekėsi ir darbus susirasti, ir gerą būstą išsinuomoti. Pas gimines trumpam prisiglaudėme, keitėme nuomojamus kambarius vieną po kito, kol galiausiai nusprendėme, jog reikia statytis namą. Nuo tada mes čia ir gyvename, J.Biliūno gatvėje“,— pasakojo A.Radavičius ir pridūrė, kad čia, Radavičiams padedant, gyvenimus pradėjo ne vienas jųdviejų brolis ar sesuo.
Pirmoji Valerijos darbovietė — „Masčio“ fabrike pirštinių mezgimo ceche, Adolfas įsidarbino ir daug metų dirbo transporte elektriku. V.Radavičienei taip pat teko dirbti autobusų stotyje, o tam, kad galėtų ten dirbti, teko baigti vidurinę mokyklą. Taip išsipildė Valerijos noras baigti mokslus. Diplomą ji įgijo Nevarėnų vidurinėje mokykloje. V.Radavičienė norėjo ir toliau tęsti aktyvią saviveiklą, tačiau Adolfas jai tik susituokus pasakė: „Arba gyvenimas, arba vaidyba“. Taip ir liko moteriai vaidyba tik tuomet, kai užaugo vaikai. „O tada jau paklestėjau. Ėjau ir į ansamblį, ir į chorą, su kolektyvu daug keliavome, pasaulio pamatėme“,— džiaugėsi pašnekovė.
Adolfas visą gyvenimą buvo labai darbštus, viską namuose kūrė savomis rankomis ir kitiems pagelbėti niekada neatsakydavo. Valerija juokavo, kad jos vyras — geros širdies ir auksinių rankų žmogus, be kurio pagalbos neapsieidavo nei vienas namus įsirenginėjantis artimas giminaitis. Ir savo darbovietėje Adolfas buvo vertinamas kaip vienas geriausių specialistų, tais laikais vadinamas „racionalizatoriumi“.
60 svajonių metų
„Nėra namų be dūmų, tačiau kiekvienam nesutarimui reikia rasti kompromisą. Reikia ir nusileisti, ir pritarti, ir, svarbiausia, — suprasti vienas kitą iš pusės žodžio“,— paklausus sėkmingos santuokos recepto, atsakė Valerija ir pridūrė, jog meilė Adolfui atsirado tuomet, kai atsirado pareigos jausmas šeimai, atsakomybė išleisti vaikus į gyvenimą ir sulaukti anūkų.
Vis tik ji atviravo, kad dauguma negandų aplenkė jųdviejų namus. Neturėta problemų nei dėl alkoholio, nei dėl pomėgio sukti kairėn. Susipykdavo ir vėl vienas kitam atleisdavo, ūmesnio būdo Valerija užsidegdavo ir vėl užgesdavo. Abu vienas kitam buvo ištikimi, gerbė kits kitą ir užgyveno tris vaikus: vyriausiąją Laimą, vidurinįjį Audronį ir jaunėlę Loretą. Dukterys gyvena Telšiuose, o sūnus jau daug metų įsikūrė ir dirba Švedijoje.
Radavičiai turi šešis anūkus (Gintą, Evą, Dovilę, Edviną, Raimundą, Rimvydą) ir du proanūkius (Dovydą ir Džiugą). Visi vaikai ir anūkai išsilavinę, pasiekę karjeros aukštumų, puikiai visiems sekasi. Likimas taip lėmė, kad vieno anūko — Roberto — senoliai nebeturi. Ir ši netektis — vienas skaudžiausių poros gyvenimo įvykių, apie kurį kalbėti jiems labai sunku. Nors abiem teko susidurti su sudėtingomis ligomis, Valerija su Adolfu į savo brandų gyvenimo etapą žiūri pozityviai, niekada nesiskundžia, stengiasi būti aktyvūs ir reikalingi savo atžaloms. Kasmet močiutė ir bočius (taip juos dabar vadina mylintys anūkai ir visa šeima) apdalina artimuosius pačių užaugintomis daržo ir sodo gėrybėmis. „Kad užtektų vitaminų, kad visi būtų sveiki ir sotūs“,— savo dosnumo priežastis vardijo Radavičiai.
Šeima kartu visuomet švenčia Kūčias. Tai jų šeimai ypatingas ir stebuklingas metas, kuomet sueina visi artimieji. Nepaisant, kur tuo metu būtų, jie vis tiek stengiasi sugrįžti. „Mes esame laimingi, kad galime būti kartu su vaikais, anūkais, proanūkiais, juk tėvų namai — tai lizdas, į kurį norisi sugrįžti“,— šypsojosi deimantines vestuves švenčiantys Valerija ir Adolfas.