Žemaičių papročiai Motiejaus Valančiaus veikaluose
Vyskupas Motiejus Valančius, pelnytai vadintas Žemaičių Didžiuoju, buvo tikrai plačių interesų žmogus. Ne veltui prelatas A.Jakštas apie jį rašė: „Jis ir derybose įgudęs diplomatas,/ Ir pirmas pagarsėjęs plačiai mūs blaivininkas,/ Jis — vyskupiškuos rūbuos pirmasis demokratas,/ O tretininkų tarpe jis vadas maldininkas./ Retai kas bemylėjo karščiau už jį Tėvynę,/ Retai kas bemokėjo dailiau nupasakoti./ Istorijos jis mokslui pirmasis kelią skynė,/ Ir beletristų tarpe jis turi teisę stoti.“ Taigi gimęs, augęs, mokęsis, vėliau ir dirbęs Žemaičiuose, Vilniuje, Sankt Peterburge, nuo jaunystės domėjęsis istorija, M.Valančius matė gimtąją Žemaitiją iš arti ir iš toli, besigilindamas į istorikų veikalus, gerai pažino ir jos praeitį. M.Valančiaus aprašytus žemaičius, jų papročius 1998 m. ėmėsi nagrinėti Varnių Motiejaus Valančiaus vidurinės mokyklos moksleivė KRISTINA GRINAVECKYTĖ. Štai keletas fragmentų iš jos rašinio.
Vlada Vengrienė
„Istorijos vingiuose sunkus likimas teko Žemaitijai. Svetimų užpuldinėjami, savųjų nuolatos išduodami žemaičiai per daugelį amžių užsigrūdino. Jie ilgai nepriėmė krikšto, stipriau negu kiti lietuviai priešinosi lenkinimui. Mokslininkai yra įrodę, kad žemaičiai atsparesni už kitus lietuvius net kai kurioms užkrečiamoms ligoms. Pats brangiausias turtas žemaičiui — jo kalba. „Tai yra teisybė: kas priderančiai žemaičius pažino, tas turi juos mylėti“,— tokią išvadą randame M.Valančiaus „Žemaičių vyskupystėje“. Jis savo kūrinius rašė gimtąja žemaičių tarme.
M.Valančiaus aprašyti pagonių papročiai ir apeigos atrodo mistiški, net šiek tiek bauginantys. Rūstūs, šiurkštoki atrodo ir patys senovės žemaičiai: „Barzdų neskutę, plaukus retai kuomet tekirpę, dėvėjo visados kailinius įvairių girios paukščių ir drobę gero darbo savo moteriškųjų“. Jie „karėse buvę labai smutrais ir drąsiais, neprietelių nenugalabytų neleidę“. Tie narsūs kariai taikos metu buvę sumanūs žemdirbiai, nes „nuo seno pradėjo vartavotis grūdais su svetimomis šalimis“. Jie buvo tikri gamtos žmonės, „gyveno vienkiemiuose, arti miškų. Numai jų buvo žemi, bet gan platūs, katruose vargo vienkart su visais namiškiais gyvuliais“. Kadangi gyveno gamtos prieglobstyje, toli nuo kitų žmonių, nenuostabu, kad garbino gyvūnus: žalčius, gyvates, taip pat ir dievus, globojančius gamtą. O dievų turėjo nemaža: Aušlavį, Kaunį, Ganyklį, Slenkstinį, Kelių dievą, kaukus, Namėją, Aušrą, Laumę, Upinę, Žemininką ir kt. Pats vyriausias buvo Perkūnas. Žmonės tikėjo, kad jis „viską perėjo arba sutvėrė“. Tą patį dievą vadino ir kitaip: Okapirmu arba Visupirmu, Viršiausiu, nes „gerai jautė, jog jis yra neregimu ir nemariu valdytoju viso sutvėrimo ir dievaičių“. Panašiai kaip ir graikų Olimpo dievai, pagonių dievaičiai turėjo savo globojamą amatą ar darbą. Jau vien iš vardų galima spėti, kad, pavyzdžiui, Namėjas turėjo saugoti namus, Ganiklis — piemenis, Verpėja — verpėjas. „Dievus žemaičiai garbino ir liaupsino, o užvis ant aukštų kalnų ir šventuose krūmuose“. Kaip M.Valančius sako, „tose žinyčiose ugnis buvo kurstoma ąžuolo malkomis dieną ir naktį. Šventąją ugnį saugojo kunigai (žyniai), kad, Dieve gelbėk, neužgestų, nes užgesus, kunigas, sargas ugnies, tuojau numirti turėjo. Aukščiausias kunigas, „tikėjimo pirmas sargas ir išguldytojas, buvo Kūrėjų Kūrėjas arba Krivė Krivaitis“. Jį senovės žemaičiai laikė šventu, „glaudėsi prie jo priepuoliuose, ligose ir prispaudimuose, klausdami, ko turi nuo dievų laukti“. Norėdami atsidėkoti dievams, šventė jų garbei skirtas šventes: kovo mėnesį buvo Ganyklio šventė, balandžio (karvelio) mėnesį — Pergrubio ir t.t. Reikia nepamiršti, kad senovės žemaičiai dievų garbei degino ir aukas. Jomis galėjo tapti koks nors naminis gyvulys ar net žmogus. Tuo galima įsitikinti perskaičius M.Valančiaus aprašytą Senkų pilies gynimo istoriją („Pasakojimai Antano Tretininko“). Žemaičiai, gindami pilį, šaukėsi Perkūno pagalbos: „Perkūnai dievaiti, nemušk žemaitį,/ Bet mušk gudą kaip šunį rudą!“ Tris kartus vos tą maldą atkalbėjo, Perkūnas cinkt spyrė į gudų bokštą, žemė sudrebėjo, o gudų bokštas šmikšt įlindo į žemę su visais jo apgynėjais“. Žemaičiai labai dėl to nudžiugę, „keletą gudų, pažeistų, bet gyvų, sudegino ant garbės dievų savo“. Įdomu tai, kad M.Valančius, katalikų dvasininkas, nesmerkia stabmeldžių tikėjimo, o savotiškai žavisi senovės žemaičiais: „Tiesa, jog tikėjimas tas buvo klaidus ir išganymo dūšioms atnešti negalįs, vienok Lietuvos kunigaikštystei dideliai geliavo. Tas tai tikėjimas darė, jog žemaičiai drąsūs ir narsūs karėse buvo“. Jis gana objektyviai aprašo ir krikštijimą. Kryžiuočius vadina kraugeriais, kurie su prūsais ir žemaičiais kovojo „ne taip dūšių išganymo, kiek jų turto ieškodami“. Dar pabrėžia, kad žemaičiai, „priverstinai verčiami į katalikų tikėjimą, nepasidavė“. Tik Jogailai ir Vytautui dovanomis ir rūstybe pavykę juos palenkti. M.Valančius pamini ir stabmeldiškas (prof. E.Gudavičius šį žodį siūlo keisti — senameldiškas) šventyklas. Viena buvusi ant Dubysos skardžio, vadinto Aukų kalnu, ją globojęs aukščiausias kunigas Gintautas. Kita prie Nevėžio, kur yra Romainių kalnas, iš Dotnuvos į Kėdainius važiuojant. Lenkų kareiviai karaliaus įsakymu užliejo šventąją ugnį, „mušė žalčius ir gyvates, katras žemaičiai už dievaičius turėjo“. Detaliai išvardijamos priežastys, dėl kurių žemaičiai nenorėjo krikštytis. Jie bijojo kartu su senuoju tikėjimu prarasti laisvę, gimtąją kalbą, senus „probočių papročius: motriškosios negalės dėvėti baltu nuometu ir skepeta, nebedarytis drobe, pačių austa“. Jogaila su Vytautu turėję ilgai įtikinėti, kad seni papročiai ir kalba žemaitiška bus jiems palikta, net liepė „daug plonos drobės suraižyti ir apkrikštytosioms mergaitėms išdalyti…“ Taigi valdovai pagarbiai elgėsi su žemaičių tikėjimu. Palangoj, ant Birutės kalno, palieka neišgriautą Praurimės, ugnies deivės, altorių, nes kunigaikštienė Birutė, Vytauto motina, „tuokart senatvėj čia gyveno ir ligi pat smerčio dievaičių garbinti nesiliovė“.Kai XVI a. ėmė plisti kalvinų tikėjimas, žemaičiai vėl sukūrė šventąją ugnį ir atgaivino senus papročius: degino aukas Perkūnui, o sudegintų gyvulių kaulus nešė namo, kad paskalsintų javų brandą, „kaukoles žalčių ir krames gyvačių“ vėrė ant siūlų ir nešiojo ant kaklo, vildamiesi apsisaugoti nuo ligų ir įgyti turto. Nekirto ąžuolų ir šermukšnių, nes po jais ilsisi dievai. Savo mirusiems artimiesiems ant kapų iš vakaro padėdavo šiupinio dubenis. Vaikus pavadindavo medžių ir žolių vardais. Dievais laikė ir „didžius akmenis“.
Dėl kokių priežasčių keitėsi papročiai? Paaiškinama tik tiek, kad laikui bėgant žmonės ėmė gyventi grįstose su dideliais stiklo langais trobose, gyvulius laikė kūtėse. Tik arčiau Lietuvos gyvenantys žemaičiai „žuvo tamsiose be langų gryčiose“. Laikui bėgant keitėsi ir žemaičių aprėdai: „Septynioliktame ir aštuonioliktame amžiuose diduomenė drabužiuose sekė paveizdą iš lenkų, o vargdieniai dėvėjo pačių austus drabužius, kiek tiek į diduomenės pavėdžius“. Devynioliktame amžiuje žemaičiai jau sekė vokiečių pavyzdžiu: „mažai kame begalėjai rasti senį, lenkiškai apsidariusį“. Tačiau su senuoju tikėjimu susijusių papročių Žemaitijoje išliko ilgam. 2-ojoje „Žemaičių vyskupystės“ dalyje M.Valančius juos aprašo „Perskyrime 6“. Sakoma, kad Šv. Jono naktį jaunuomenė susirinkdavo bažnyčiose ar ąžuolynuose, susinešdavo sudžiūvusius berželius, kuriais per Dievo kūno šventę puošė namus, ir sukurdavo didelę ugnį. Šokdavo aplink laužą, vaišindavosi iki gaidžiams pragystant. Gyvai aprašomas paparčio žiedo ieškojimo paprotys. Velykų panedėly jaunimas laistėsi vandeniu, o „seredoj nė vienas ūkininkas nė pirštu piršto nekeitė“, kad deivė Lada apsaugotų javus nuo perkūnijų ir krušos. Išgirdę pirmą perkūniją, ūkininkai „kūlį vartaliodavo“, melsdami gero derliaus. Nelaimingomis dienomis laikė pirmadienį ir penktadienį — jos netinka kelionei. Nelaimę pranašauja per kelią perbėgusi lapė ar zuikis, o laimę — vaikas ar vilkas. Ant stogo krankia varna — „toj butoj vienas mirs“. Jei numirėlio akys neužspaustos — „tas dar vieną ar du išveizės“. Sergančius vaikus motinos gydė smilkydamos juos skiedromis, slapta padrožtomis nuo slenksčio ir keturių namo kerčių — taip prašė pagalbos dievo Slenkstinio. Net XX a. dar tikėta, kad naktimis raganos kerpa avis, kad kiekviena troba turi savo gyvatę, kurios mirtis tai trobai reiškia nelaimę. Jei oru lekia ugnis, dievaitis Kaukas neša grūdus „į mylimus namus“. Naktimis Laumė jodo arklius, todėl jie būna nušilę. Reikia tvarte pakabinti nušautą šarką. Temstant negalima drabužių skalbti, nes tuo metu laumės skalbiasi.
M.Valančius šaiposi iš tų papročių, kurie atsirado, anot jo, iš nesuprasto krikščioniško tikėjimo. Vienas įdomesnių — kai du raitų jaunikaičių būriai, nešdami kiekvienas savo šventojo „abrozdą“, jodavo javų apžiūrėti ir stengdavosi vienas iš kito atimti šventąjį. Per Šeštines vyrai mėtydavę nuo bažnyčios lubų kipšų iškamšas, kiti jas draskė, mėtė po šventorių, taip „grieždami apmaudą ant velnių“. Tikėta burtininkais, vaiduokliais, pasirodančiais kapuose, papelkiuose. M.Valančius aprašė, kiek nelaimių žmonėms atnešė tikėjimas, kad yra žavėtojų ir raganų, kurie užrašo kipšui savo „dūšią“ ir Šv. Jono naktį lekia į Šatrijos kalną pasigirti velniams savo darbais. Popiežius Grigalius XV 1623 m. išleido raštą, leidusį kankinti ir bausti tokius burtininkus. „Tokia eile žuvo liepsnose daugybė žmonių, būtinai nekaltų, o minios ne vien vaitojančių nesigailėjo, bet ir gėrėjosi tuo“,— piktinasi M.Valančius. Toliau jis pateikia senovės raštą, gautą iš prelato P.Kšižanovskio. Jame daug šiurpių pavyzdžių apie susidorojimą su „burtininkais“. O kokie gi buvo tie būrimai, už kuriuos apkaltintieji atsisveikindavo su gyvybe? Bausdavo, jei pamatydavo žmogų „miežių laiškus beskabantį ir į maišelį bededantį“, jei „dvaro bandą pažvelgimu ar karvę glostymu sužavėjusi“, „virino miežių kruopas, įlašino į viralą tris lašus kraujo iš savo piršto įpjauto, ant galo padėjo ūkininkui Rokui, katras suvalgęs sudžiūvo ir mirė“, „lytui ateinant, šlavusi kiemą, visus drabužius lig nuogo kūno ant galvos sukėlusi ir taip debesis į šalis išgainiojusi“, „rinkus kerpes nuo akmenų ir virinusi vaboles“, „rankiojusi nuo medžių ir žolių rasą, o paskui, šlakstydama žmones, bandą nuvijusi“.
Be abejo, M.Valančius paminėjo daug gražių žemaičių papročių. Tai pavargėlių maldymas, užperkant mišias už mirusius protėvius, kryžių statymas „kožnam kieme, pas bažnyčias, ant kelių ir ant kapų. Kame vien upelis teka per kelią, stato stulpą su stovyla Šv. Jono Nepomuceno“.
Toliau rašinyje analizuojamas meniškiausias M.Valančiaus kūrinys — apysaka „Palangos Juzė“, kur aprašyta itin daug XIX a. žemaičių ir aukštaičių kalendorinių ir šeimos papročių. Ypač daug vietos skirta aukštaičių ir žemaičių vestuvių aprašymams. Įdomi rašinio autorės K.Grinaveckytės pastaba: „Iš M.Valančiaus stiliaus priemonių galima daryti išvadą, kad jam nelabai tepatiko kai kurie aukštaičių vestuvių momentai: „Lietuvoj jaunieji renkas imti šliūbą paprastai šventą dieną, atvažiuoja į bažnyčią po visam, tankiai girti. Priėmę sakramentą, tuoj šmurkš šmurkš sulenda į karčemą. Geria, šoka ir bjaurojas toj per tris dienas.“ Visai kitaip nei lietuviai, žemaičiai „imti šliūbo važiuodavo“ darbo dieną. Priėmę sakramentą, kunigo „suvenčiavoti“ grįždavo namo, kur pagal išgales tėvai pakeldavo „parėdką“. Žemaičiai leisdavo prieš vestuves jauniesiems pasišnekėti ir „tarp savęs sutikti“, o aukštaičiuose ar tekės dukra, ar ne, nuspręsdavo tėvai, gal todėl ir per visas vestuves jaunoji dainuodavo liūdnas dainas, kuriomis gailėjo jaunų dienelių. „Per visas vestuves jaunasis su jaunąja tarsi nesutiko, tarsi vienas ant antrojo rūstavo“, net sėdėdavo priešingose stalo pusėse. „Žemaičių parėdkoj“ nerandam jaunosios dainų, o ir priešiškumo tarp jaunųjų nepastebim: nuo pat parėdkos pradžios jaunieji sėdi greta, kerčioj — pačioj garbingiausioj vietoj“.
M.Valančiaus veikalai, kaip matome, ir šiandien — neišsemiamas žemaičių ir lietuvių papročių, tautosakos, kalbos turtų lobynas.
Nuotraukoje: Taip kadaise atrodė vysk. M. Valančiaus namas.